Milijonai būdų gyventi. Gambija (3)

Brigitos DIRVONSKYTĖS nuotr.
Sa­va­no­rių pro­gra­mos „Turt­le SOS The Gam­bia“ da­ly­vių su­reng­to ait­va­rų fes­ti­va­lio aki­mir­ka.
Rytas senelio namuose. Moliniame puodelyje garuoja žolelių arbata. Pažiūriu pro langą, o ten – šalna. Sustingusi žolė, žemė, vanduo tvenkiniuose. Kokia nuostabi gamtos jėga, galinti per naktį sustabdyti tai, kas gyva. Nuo šaltuko gūžiamės ir mes – pamažu stoja darbai, norisi tik jaukiai įsikurti prie židinio. Visgi koks stiprus mūsų ryšys su gamta ir kaip dažnai ji diktuoja mūsų gyvenimo ritmą, kad ir kuriame pasaulio krašte būtume.

Kartu su gamta sustingusios ir mano mintys – nuo ko pradėti? Pamažu grįžtu prie kertinių temų – koks iš tiesų buvo mano darbas Gambijoje ir koks tas ryšys su gamta šioje karštoje Afrikos šalyje?

Į naktinį žygi ieškoti vėžlių

Suskamba žadintuvas, pabundu. Pirma valanda nakties – laikas eiti dirbti. Ekstremali drėgmė ir neatslūgstantis karštis pasufleruotų rengtis kuo mažiau drabužių, tačiau kultūra diktuoja ilgas kelnes, o lietingasis sezonas – lietpaltį.

Išeinu. Sutinku kolegas ir draugiškai šnekučiuodamiesi pasukame į paplūdimį. Tik įžengiame į smėlį ir vienas jų paprašo išjungti žibintuvėlį. „Ar eisime visiškoje tamsoje?“ – klausiu. Taip. Štai kur prasideda dar vienas nuotykis.

Turime nueiti 11 kilometrų atidžiai žvalgydamiesi, ar į krantą neišropos dviejų metrų ilgio ir iki 300 kilogramų sveriantis vėžlys. Šie įspūdingi jūrų gyventojai išliko nepasikeitę 200 milijonų metų! Suaugusios patelės grįžta į tą patį paplūdimį, kuriame išsirito, galinėmis kojomis iškasa metro gylio duobę ir palieka ten iki 150 kiaušinių.

Deja, be žmonių pagalbos dažniausiai išgyvena tik vienas iš tūkstančio vėžlių. Taigi, karžygiškai einame tamsoje paplūdimiu su misija aptikti šias pateles, jų netrukdant išmatuoti ir užfiksuoti reikiamą informaciją tolimesniems tyrimams.

Žingsniai smenga į drėgną smėlį. Kažkas sugirgžda po kojomis. Girdisi, kaip mus pajutę šimtai krabų bėga į savo urvelius slėptis. Prieš akis vos už pusės metro iš tamsos išnyra karvės ragai... Įkvepiu, apeinu ją ir žygiuoju toliau žaibuojančio dangaus link.

„Pakaustanti“ patirtis

Eidami su kolegomis aptariame kitus mūsų laukiančius darbus: savanorių rengimą dirbti su vėžliais, edukacijos programas mokyklose, kur pasakojame apie vėžlius ir jų naudą vandenynui. Dar laukia susitikimai su vietos bendruomenėmis ir žvejais – reikia aptarti su vėžliais susijusio turizmo galimybes bei turistų centro statybas.

Neatvykome čia „gelbėti pasaulio“ ar „išmokinti“ vietinių gyventojų. Į savanorystę žiūrime kaip į lygiateisę kooperaciją. Dalinamės darbu, mokomės vieni iš kitų. Bandome sukurti tai, kas tęsis ir mums išvykus.

Tai labai svarbu renkantis savanorystės kelionę. Yra daug organizacijų, darančių iš to verslą ir neatsakingai žiūrinčių į darbą Afrikoje. Šitaip kyla pavojus pakenkti vietinėms bendruomenėms. Nereikėtų į savanorystę žiūrėti ir kaip į kažkokį didvyrišką žygdarbį. Taip, toks darbas išties gali būti nelengvas, o dažnai – ir neapmokamas, bet mainais gauni neįkainojamos patirties.

Mūsų pokalbį nutraukia priartėję žaibai. Pasipila lietus. Neturėdami kur slėptis, nieko nematydami, susikibę rankomis ir dainomis vydami baimę, bėgame namų link. Grįžusius mus pasitinka vietinis sargas Tumbulu. Juokdamasis jis tik numoja ranka – šis senolis žino, kad vėžlių šiomis dienomis nebus nė kvapo.

Tumbulu ir antgamtinės galios

Tumbulu vietiniai žmonės vadino the medicine man (medicinos žmogus) ir niekas tiksliai nežinojo, kiek jam metų. Anais laikais gimimo liudijimo ar paso niekas neišduodavo, tad ir gimtadienis nebuvo svarbi diena. Senolis žydromis kiaurai prasiskverbiančiomis akimis buvo garsus savo galia gydyti kitus žmones. Tad sergantieji atkeliaudavo net iš kitų šalių, kad būtų paliesti jo stebuklingų rankų.

Mes jį vadinome savo seneliu, mat Tumbulu nuo pat pradžių griežtai, bet kantriai mus mokino vietinės kalbos. Jautėmės saugūs ir globojami net ir naktimis – nuo užpuolikų jis mus saugojo vaikščiodamas su savo senovišku medžiokliniu šautuvu.

Deja, atėjo laikas atsisveikinti. Apie šio išmintingo žmogaus iškeliavimą pranešė visą naktį kaukę jo šunys. Girdėjau juos ir negalėjau užmigti. Pati užaugusi kaime visada žinojau, ką reiškia toks šunų staugimas. Tikiu, kad kūną palikusi siela pirmiausia keliauja pas pažįstamus atsisveikinti. Atsisveikinau. Kitą dieną mano spėliojimai pasitvirtino – visas kaimas gedėjo šio galingo žmogaus.

Marabou – prakeiks ar apsaugos?

Tumbulu nebuvo vienintelis senolis, kurį žmonės tikėjo turint stebuklingų galių. Vietiniai čia turi stiprų ryšį su gamta. Norėdama apie tai daugiau sužinoti pakalbinau savo kolegą žygeivį kitoje naktinėje vėžlių ieškojimo pamainoje.

Turime daug laiko ir šįkart apšviesti pilnaties galime drąsiai žingsniuoti ir kalbėtis. Jis tyliai ir mįslingai pradeda pasakoti apie Marabou – žmogų, turintį antgamtinių galių, atliekantį įvairias ceremonijas, pranašaujantį ateitį ir netgi galintį prakeikti. Apie apsilankymą pas Marabou žmonės visai nekalba ar kalba labai tyliai. Štai kodėl ir kolega kone šnabžda pasakodamas.

„Jei netikėtai suserga ar miršta žmogus, – dėsto bendražygis – labai tikėtina, kad tai gali būti antgamtinės jėgos ar šio žmogaus priešo paprašyta Marabou pagalba. Tiesa, geranoriškas žmogus, kuris padeda kitiems, užjaučia ir gyvena darnoje tiek su šeima, tiek su bendruomene, niekada nesulauks tokios bausmės.“

Marabou taip pat padeda apsisaugoti. Kūdikiui gimus jis pagamina juju (džiudžiu) – tai iš ožkos odos padaromi trikampiai ir kvadratai, veriami ant virvučių ir kabinami ant vaiko riešo, kaklo ar liemens. Pasak vietinių, juju saugo nuo piktųjų dvasių, kurios naktį bando pagrobti nekaltą kūdikėlį. Ne kartą mačiau ir suaugusius žmones, nešiojančius šiuos juju – niekada nevėlu saugotis!

Na, o jei kada domėsiesi savo ateitimi, Marabou taip pat mielai apie ją papasakos. Tiesa, kaip atlygio jis gali paprašyti nupirkti vištą ar vaisių ir padovanoti pirmam sutiktam žmogui.

Tiesa, Marabou būna ne tik vyrai. Moterys taip pat turi stiprių galių ir glaudų ryšį su gamta. Prie mūsų kaimelyje esančio tvenkinio, supamo galingų medžių, kur gyvena keletas mažų krokodilų, renkasi senolės moterys melstis. Į šią šventą vietą atkeliauja ir tie, kas turi didelių svajonių, norų kažką pakeisti. Ir ypatingai moterys, norinčios susilaukti vaikų.

„Jie nusiauna batus ir atsisėda prie vandens, nugara į moteris, o šios nuoširdžiai meldžiasi dėl atvykėlių ir jų ateities“, – tęsia bičiulis, bet pasakojimas nutrūksta – priekyje pastebime didžiulį juodulį. Galbūt tai ir bus mūsų ilgai ieškota kiaušinius smėlyje slepianti jūrų vėžlio patelė.Ačiū, kad keliavote su manimi.