Milijonai būdų gyventi. Gambija

Bri­gi­tos DIR­VONS­KYTĖS nuo­trau­ka
Se­se­rys da­li­na­si – ma­ne pa­puošė sa­vo su­kne­le ir skrais­te
Svei­ki. Esu Bri­gi­ta, ki­lu­si iš Alsėd­žių mies­te­lio. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu man ga­na su­dėtin­ga at­sa­ky­ti į klau­simą, iš kur esu. Dau­gelį metų bu­vau tie­siog iš Lie­tu­vos. Kaip tas tre­čias bro­lis Jo­nas tik bai­gu­si mo­kyklą iš­vy­kau į platųjį pa­saulį laimės ieš­ko­ti. Grįžau. O ar laimę ra­dau? At­sa­ky­ti būtų ne­leng­va. Ką tik­rai ra­dau, tai su­pra­timą, kad yra mi­li­jo­nai, gal ne­tgi mi­li­jar­dai būdų gy­ven­ti
Nėra ge­ro ar blo­go, kaip ir nėra vie­no, vi­siems tin­kan­čio. Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo is­to­riją, ir ta is­to­ri­ja gra­žiai, lėtai, jaut­riai su­dėlio­ja jo uni­kalų po­žiūrį į pa­saulį.
Ma­no po­žiū­ris? Jam dar daug metų aug­ti, dar daug ke­lio­nių ke­liau­ti ir daug žmo­nių pažinti... Bet kol jūsų ne­pa­me­čiau, grįžtu prie že­miš­kes­nių da­lykų. Is­to­rijų, ku­rias pa­ti iš­gy­ve­nau. Kvie­čiu būti drąsiam skai­ty­to­jui – pa­jaus­ti, iš­gy­ven­ti, pa­ra­gau­ti, užuos­ti. Trum­pam pa­mirš­ki­me ka­ran­tiną ir kel­kimės į ma­žiau­sią Af­ri­kos vals­tybę šio did­žiu­lio že­my­no va­ka­ruo­se, At­lan­to van­de­ny­no pa­krantė­je.

Šir­dis jau­čia, kur jai ge­rai

Gam­bi­ja. Are esa­te apie ją girdėję? Pirmą kartą ten ap­si­lan­kiau su uni­ver­si­te­to gru­pe. Vy­ko­me, kai Ebo­los vi­ru­sas ne­gai­les­tin­gai plėtėsi kai­my­ninė­se ša­ly­se. Bu­vo ne­ri­mo, bet kaip tik­ri tu­riz­mo at­sto­vai ir rėmėjai išdrį­so­me ke­liau­ti. 
Į že­myną, api­pintą bai­sių is­to­rijų apie ne­si­bai­gian­čius ka­rus, mir­ti­nas li­gas ir vi­sišką skurdą.
Po 10 dienų pro­gra­mos grįžau nu­ste­bu­si – galbūt pa­ma­čiau ne tai, ko tikė­jau­si pri­si­klau­siu­si tų bai­sių pa­sa­ko­jimų. Bet parsivežiau dar la­biau išau­gu­sį smal­su­mą ki­to­kiam pa­sau­liui.
Jau­čiau, kad šių ke­le­tos dienų man bu­vo per ma­žai. Tad vėl grįžau į Gam­biją sa­va­no­riau­ti, tik šįkart – net 7-iems mėne­siams. O po po­ros metų – dar trims. Tai bu­vo ly­giai prie­š me­tus.
Šir­dis jau­čia, kur jai ge­rai. Todėl Gam­biją va­di­nu sa­vo ant­rai­siais na­mais. Tie­sa, grįžus bu­vo ga­na su­dėtin­ga apie sa­vo pa­tir­tis pa­sa­ko­ti. Pri­reikė lai­ko, bet da­bar jau ga­liu da­lin­tis tuo, ką pa­ty­riau.
Šia­me straips­ny­je kvie­čiu jus į šventę – var­do nau­ja­gi­miui da­vi­mo ce­re­mo­niją.

„Ar yra tai­ka?“
– Ybei kai­ra­du? – Kai­ra du ro.
– Su­mo lei? – Ebi džei.
– Ebi nia­dy? – Ebi džian.
– Kai­ra be? – Kai­ra du ro.
– Joooooou!
Pir­ma – su­švelnė­ja jų žvilgs­niai. Ta­da kaip ke­pi­nan­ti saulė virš mūsų galvų nu­švin­ta jų šyp­se­nos. Akys ku­pi­nos meilės, pri­ėmi­mo ir džiaugs­mo. Tai tra­di­ci­nis Man­di­kos gen­ties pa­si­svei­ki­ni­mas. Pir­miau­sia klau­sia­ma apie taiką (Ybei kai­ra­du? – Ar yra tai­ka?). At­sa­ko­me, kad ji ten, mūsų na­muo­se, yra. Po to klau­sia­ma apie šeimą, apie mus pa­čius ir vėl apie taiką.
Ma­no griež­to­jo mo­ky­to­jo kiem­sar­gio su­teik­tos vie­tinės kal­bos pa­mo­kos la­bai pra­vertė. Bent ke­le­tas fra­zių jų kal­ba kaip­mat ap­tirp­do pirmųjų pa­žin­ties aki­mirkų ne­sma­gumą, pa­ro­do, kad ger­bia­me jų kultūrą ir no­ri­me su­pras­ti vie­ni ki­tus.
Ir šiuo me­tu nėra nie­ko nuo­sta­bes­nio už vie­ti­nio se­no­lio juoką, kai šis iš­girs­ta tas ma­no lau­žy­tas fra­zes.
Sten­giuo­si, nors pa­tys jie mo­ka apie 5 skir­tin­gas kal­bas. Gam­bi­jo­je gy­ve­na ke­lios gen­tys – kiek­vie­na su sa­vo uni­ka­lia kultū­ra, mu­zi­ka, šo­kiais, mais­tu ir, ži­no­ma, kal­ba. Vai­kai au­ga, žaid­žia kar­tu, taip natū­ra­liai iš­mok­da­mi bend­rau­ti net ke­lio­mis kal­bo­mis, o pra­dėję ei­ti 
į mo­kyklą ima krims­ti ir vals­ty­binę – anglų, skaud­žiai at­ke­lia­vu­sią oku­pa­ci­jos būdu, o da­bar su­tei­kian­čią ga­li­mybę mo­ky­tis ir bend­rau­ti su did­žią­ja pa­sau­lio da­li­mi.

Vie­nas du­buo – vi­siems

Po pa­si­svei­ki­ni­mo mus pa­si­tikęs žmo­gus su­šun­ka ar­ti­miau­siam vai­kui ir ne­tru­kus šis at­bėga ne­ši­nas kėde. Prisėsk. Palūkėk. Net­ru­kus ma­ža mer­gaitė at­ne­ša did­žiulį du­benį ry­žių – ži­no­ma, pir­miau­sia mais­tas! Ir dar su ma­no mėgsta­miau­siu rie­šutų svies­to pa­da­žu, tru­pu­čiu dar­žo­vių ir žu­vi­mi bon­ga.
Ši ma­žytė ša­lis tu­ri nuo­sta­bią At­lan­to van­de­ny­no pa­krantę, todėl žu­vis – kas­die­nis mais­tas prie van­de­ny­no įsikū­ru­sio­se bend­ruo­menė­se. Šaukš­to nėra, ne­bus ir ša­kutės. Draugė nu­si­šyp­so, pa­sie­kia van­dens ąsotį. Nu­sip­lau­na­me ran­kas ir de­ši­ne ran­ka ka­bi­na­me ry­žius su pa­da­žu, su­spaud­žia­me sau­jo­je ir de­da­me jų ru­tu­liukus į burną.
Priei­na dar ke­le­tas žmo­nių. Pa­si­meldę ir nu­si­plovę ran­kas jie jun­gia­si prie mūsų. Ne­linki ska­naus, nes to­kio žod­žio čia ir nėra. Da­li­namės ry­žiais, kiek­vie­nas pirš­tais ka­bin­da­mas iš sa­vojo du­bens kraš­to. Vie­na mo­te­ris smul­ki­na žuvį ir da­li­na vi­siems po tru­putėlį. Ki­ta – dar­žo­ves. Nie­kas ne­kal­ba, vi­sas dėme­sys į maistą, į ry­žių spau­dimą del­ne, pa­dažą, trykš­tantį tarp pirštų, į smul­kias žu­vies aša­kas, ku­rios at­ren­ka­mos ir de­da­mos ša­lia ant žemės.
Pa­si­so­tinę žmonės vie­nas po ki­to sto­ja­si ir nu­si­plovę ran­kas ei­na bend­rau­ti. Draugė mos­te­li – „Val­gyk val­gyk, kol pa­siek­si Ki­niją!“ ir skard­žiai nu­si­juo­kia. Dar po po­ros saujų pa­sie­kia­me in­do vi­durį, kur pa­si­ro­do vi­siems ge­rai pa­žįsta­mas „Ma­de in Chi­na“ („Pa­ga­min­ta 
Ki­ni­jo­je“).
Iš­mo­ky­ta ne­švais­ty­ti mais­to, o gal tie­siog mėgau­da­ma­si sko­niu ir au­gan­čiais ki­log­ra­mais pa­si­lie­ku prie du­bens iki ga­lo. Man, ki­lu­siai iš sa­vo lėkštės kultū­ros, ga­na sun­ku ap­skai­čiuo­ti, kiek su­val­gau iš šio du­bens ir kiek su­val­go ki­ti. Su­simąs­tau. Ar man taip pat sun­ku da­lin­tis ir sa­vo daik­tais, ma­te­ria­linė­mis ver­tybė­mis, sa­vo pri­va­čia erd­ve, būstu ir ypač sa­vo pi­ni­gais?

Pa­sirū­pins šei­ma

Ma­no dėmesį išb­laš­ko vai­kai, pri­bėgę prie ša­lia sėdin­čio bi­čiu­lio. Per­si­metęs ke­liais žod­žiais jis iš­sit­rau­kia pi­ni­ginę ir duo­da jiems pi­nigų. Vai­kai išbė­ga į par­duo­tuvę. Įdo­mi de­talė – pa­žįsta­mas ne­tu­ri sa­vo vaikų. Tai jo bro­liai.
Tie­sa, bro­liai ir se­se­rys Gam­bi­jo­je ga­li būti ant­ros, tre­čios ar net de­šim­tos kar­tos... „Mes esa­me vie­na šei­ma – paaiš­ki­na šis – O šei­ma pri­va­lo da­lin­tis tuo, ką tu­ri.“
Ma­te­ma­ti­ka pa­pras­ta. Jei šei­mo­je yra 10 as­menų ir 5 iš jų dir­ban­tys – jie ir bus at­sa­kin­gi už šei­mos fi­nan­sus. Jei 20 as­menų ir tik vie­nas dir­ban­tis – ga­lio­ja ta pa­ti ne­ra­šy­ta tai­syklė. Dėl to šio­je ša­ly­je ne­su­tik­si 
be­na­mio žmo­gaus – kiek­vie­nu pa­si­rūpi­na šei­ma. 

Ir dau­ge­lis kai­mo vaikų be var­go bai­gia vi­du­rinę mo­kyklą mies­te, gy­ven­da­mi pas dėdes ir te­tas, ku­rie nie­ko už tai ne­pra­šo.

„Mes užau­ga­me da­lin­da­mie­si ir ne ti­kimės, o ti­ki­me, kad už ge­rus dar­bus mums bus at­ly­gin­ta ki­tais būdais“, – tęsia bi­čiu­lis.

Būgnai ir ne­nuils­tan­čios mo­te­rys

Mūsų po­kalbį nu­trau­kia stai­ga įsib­rau­nan­tys džam­be būgnų gar­sai – neat­sie­ja­ma Gam­bi­jos kultū­ros da­lis. Kol sa­vaitės am­žiaus nau­ja­gi­mis il­si­si na­mie tetų ran­ko­se, į lauką išei­na ma­ma. Pa­si­puo­šu­si įspūdin­ga, spal­vin­ga su­knia ir ryš­kiu ma­kia­žu, ji ei­na lėtai, pa­si­svei­kin­da­ma su kiek­vie­nu sve­čiu. Daž­nas jai įbru­ka pi­nigų bank­notą, o ją se­kan­čios mo­te­rys dai­nuo­ja per gar­sia­kalbį, kal­bi­na, juo­ki­na žmo­nes ir už tai tai­po­gi gau­na at­lygį.
Pa­sie­ku­sios vie­ti­nius būgni­nin­kus, mo­te­rys pra­de­da šok­ti. Ener­gin­gai, aukš­tai kel­da­mos ko­jas ir mo­suo­da­mos ran­ko­mis. Draugė grie­bia ma­ne už ran­kos ir aki­mirks­niu at­si­du­ria­me ra­te. Ban­dau šok­ti kar­tu. Plėve­suo­ja­me lyg paukš­čiai, šo­kinė­ja­me lyg lau­ki­niai žvėrys. Tai – nuo­sta­bi ener­gi­jos išk­ro­va ir jau po 5 mi­nu­čių jau­čiuo­si iš­se­ku­si. O, kaip aš ža­viuo­si to­mis se­nolė­mis, ku­rios ne­ži­no, kiek joms metų, ta­čiau šitaip plaz­de­na­ iki vėlu­mos!
Šur­mu­lys kai­me dar il­gai ne­ty­la, ta­čiau karš­čio, bend­ra­vi­mo ir šių lau­ki­nių šo­kių ma­lo­niai nu­var­gin­ta pėdi­nu na­mo. Jau min­ti­nai ži­no­mo­mis tam­sio­mis smėlėto­mis gat­velė­mis, ly­di­ma mėnu­lio. At­si­da­rius var­tams, pa­si­tin­ka du šu­nys ir ož­ka, o ma­ne pri­ėmu­sios šei­mos na­me lau­kia se­serų būrys bei man pa­ruoš­ta lo­va.
Kitą­kart pa­pa­sa­ko­siu apie gy­ve­nimą Gam­bi­jo­je ir buitį. 
O da­bar – Suu­too ya diyaa – la­bos nak­tį.

 

 

Susijusios naujienos