Naujausios
Sugrįžimas ir į Kultūros centrą
Miglė lygiai metus vėl gyvena Joniškyje. Sugrįžo čia pernai birželį, į patį miesto šventės renginių sūkurį. Baigdama Vilniaus universitete bakalauro studijas dairėsi darbo, svarstė grįžti namo ir apsidžiaugė sulaukusi pasiūlymo dirbti administratore Joniškio kultūros centre. Tai buvo sugrįžimas ir į Kultūros centrą, kurio dainavimo studiją ETC lankė būdama moksleivė. Dėkinga studijos vadovei Dovilei Juknienei už skatinimą dainuoti, dainavimo įgūdžius.
Miglė su klasės draugėmis Gabriele Vičaite ir Akvile Rakštyte buvo susibūrusios į ETC tercetą. Populiarumo sulaukė merginų terceto programa „Retro“, jos premjera įvyko 2017 metais per Joniškio miesto šventę. ETC tercetas tapo „Dainų dainelės“ 2018 metų laureatu ir pelnė ŠAMA apdovanojimą „Joniškio rajono metų atlikėjas 2018“.
G. Vičaitė ir A. Rakštytė dar mokosi Kaune, bet merginos vis susiburia kartu padainuoti ir koncertuoti Joniškio renginiuose.
„Kai prireikia mūsų pagalbos ir padainuojame, daug repeticijų mums nereikia, esame susidainavusios, – sako Miglė. – Per kovido pandemiją taip pat dainavome. Kai viskas buvo uždaryta ir negalėjome koncertuoti, tai nusifilmuodavome ir dėjome vaizdo klipus į internetą, į Joniškio kultūros centro feisbuko paskyrą. Atradome tokią pasirodymų formą.“
„Kai pradėjau lankyti Kultūros centrą, iš pradžių nė neplanavau dainuoti, – pasakoja ji. – Pirmas prisilietimas prie muzikos buvo dar darželyje „Saulutė“, ten buvo ir pirmos dainos, ir eilėraščių deklamavimas. Po to Algimanto Raudonikio meno mokyklą lankiau nuo antros klasės, mokiausi smuiku ir fortepijonu groti, dainavau chore. Kai atėjau į Kultūros centrą, buvo rugsėjo 1-oji ir mane prikalbino padainuoti solo viename renginyje. Visai gerai išėjo. Taip ir įsitraukiau į dainavimą nuo 14 metų, o dabar man 24 metai – taigi, dešimtmetis Kultūros centre.“
Kodėl geografija, o ne muzika
Miglė Pašakinskaitė sako, jog turėjo du pasirinkimus – geografiją ir muziką.
„Nuo mažumės mėgau ne tik muziką, bet ir gamtą, – sako ji. – Vis traukdavau pas senelius į sodybą. O „Aušros“ gimnazijoje turėjau nuostabią geografijos mokytoją Giedrę Matiejuitę. Ji skatino norą pažinti pasaulį, gamtą. Kai vienuoliktoje klasėje reikėjo rinktis pasirenkamuosius dalykus, rinkausi geografiją.“
„Sukti į dainavimą man pritrūko drąsos, – prisipažįsta Miglė. – Bet tas pomėgis liko šalia manęs, nors ir rinkausi kitą kryptį.“
Muzika gal ir genuose yra, nes giminėje ne vienas dainingas.
„Mano senelis Kazimieras Vičas dainavo „Bočių“ pagyvenusių žmonių chore. Pusbrolis Donatas Kaikaris yra baigęs Teatro ir muzikos akademijoje operinį dainavimą, studijavo ir Škotijoje, dabar dainuoja ansamblyje „Lietuva“. Jiedu abu mane skatino dainuoti, o senelis man yra pavyzdys, kaip viską galima spėti – ir darbus dirbti, ir sodybą susitvarkyti, ir dainuoti,“ – pabrėžia Miglė Pašakinskaitė.
„Mes nesame periferija“
„Kai baigiant studijas reikėjo rinktis, ar ieškotis rimto darbo, ar stoti į magistrantūrą, abejojau, ar likti Vilniuje, nes didmiestis nelabai patiko, – dalijasi Miglė. – Vilniuje dar pirmą pusmetį pabuvusi jaučiau, kad ne man ši vieta gyventi. Bendravau su kolegomis iš Joniškio kultūros centro ir kartą paklausiau, ar neturėtų man darbo? Gavau pasiūlymą ir ilgai nedvejojusi jį priėmiau. Palaikė mano apsisprendimą grįžti į Joniškį ir mano draugas Laurynas, ir mokslo draugai, ir Kultūros centro kolegos, Be to, norėjau dar laiko pagalvoti, į kokias magistrantūras studijas norėčiau stoti, o ne nerti į jas stačia galva.“
Ji neneigia, jog kaip daugeliui jaunų žmonių, norėjosi iš tėvų namų išsiveržti, save išbandyti.
„Tas „pabėgimas“ iš namų, manau, duoda naudos, tampi savarankiškesnis, išmoksti gyventi savo galva, – teigia ji. – Bet Vilnius man nepatiko dėl savo triukšmo. Triukšmas mane gąsdino ir vargino. Kai dėl intensyvesnių mokslų negalėdavau grįžti namo kokį mėnesį, tiesiog jausdavau, kad ir nuotaika, ir savijauta ne ta. Tik sugrįžus namo atsipalaiduoji ir įtampos nelieka.““
„Prie didmiesčio tempo įmanoma priprasti ir pripratau, – sako Miglė. – Grįžus į Joniškį netgi reikėjo iš naujo pratintis, kad čia viskas lėčiau, viskas arčiau. Buvo momentų, kai planuoji, jog reikės valandos visur suvaikščioti, o žiūrėk, dešimt minučių praėjo ir jau visur pabuvai, kur reikėjo.“
Svarstome, kuo Joniškis gali būti pranašesnis už Vilnių?
„Joniškyje visi pažįstami, nors tai gali būti ir pliusas, ir minusas, – svarsto Miglė. – Bet svarbiausia, kad čia esi savas, o Vilniuje tu niekam neįdomus. Jeigu kur ir dirbi, ten esi vienas iš šimto ar net iš tūkstančio. Joniškyje viskas paprasčiau – esi ir matomas, ir girdimas, gali su kiekvienu pasikalbėti, daug lengviau ir ramybę rasti. Vilniuje gali nueiti į Vingio parką pasivaikščioti, bet ir ten būriai žmonių. Gal kai kam tai ir tinka, bet man – ne.“
Ji pabrėžia, kad žino ne vieną klasės draugą, kuris, kaip ji, po mokslų grįžo į Joniškį, čia dirba.
„Sidabrė“ net rašė apie du tokius mano klasės draugus – Irmantą Kryžių, Karolį Pociūną, – pasidžiaugia Miglė. – Bet šiaip nėra labai lengva rasti darbą. Todėl, manau, labai gerai, kad dedamos pastangos jaunus žmones kviesti grįžti į rajoną, kad pritraukiami jauni specialistai ir iš kitų miestų. Palaikymas, grįžtamasis ryšys labai svarbu, svarstant grįžti ar ne į gimtąjį miestą. Man pačiai Kultūros centras yra kaip antri namai – dirbi iki vakaro per renginius, ir kolegos kaip giminės. Artimiausiu metu save matau tik Kultūros centre.“
Ji pabrėžia, jog po ketverių studijų metų sugrįžusi į Joniškį mato gerus pokyčius.
„Gerąja linkme miestas eina, tvarkosi, atsiranda naujų traukos objektų. Mes nesame periferija, nors esame mažas miestas, čia galima daug ką įdomaus pamatyti ir yra ką veikti“, – teigia Miglė Pašakinskaite.
„Baigus geografijos studijas vienas iš sudėtingesnių variantų buvo susirasti darbo pagal profesiją, – pasidalija savo patirtimi. – Geografui potencialios darbo vietos būtų Aplinkos ministerija, Aplinkos apsaugos departamentas, saugomų teritorijų tarnybos, direkcijos – darbas iš esmės klajoklinis. Labai retai kada gausi darbo Vilniuje, viena vertus, dėl to, kad nemažai geografų parengiama, o, kita vertus, labai daug norima iš naujų specialistų. Ir šios aplinkybės mane skatino grįžti į Joniškį, nežinojau, ar noriu dirbti pagal profesiją, nors studijos sekėsi.“
Ko linkėtų šiandieniniams abiturientams?
„Jeigu nėra šimtu procentų užtikrinti, kur nori studijuoti, tai gal geriau padaryti metų pertrauką ir gerai pagalvoti, ko iš tiesų nori, – pataria Miglė. – Po mokyklos baigimo ne vienas abiturientas jaučia tėvų ir aplinkos spaudimą studijuoti, bet ne vienas pradėjęs studijas būna nepatenkintas ir dažnai meta mokslą. Tad patarčiau neskubėti, pirmiausia savyje susivokti.“
„Man pačiai, pavyzdžiui, išvažiavimas į Vilnių buvo naudingas tuo, kad supratau, jog nenoriu ten būti, o kitam atvirkščiai – suvokia, jog nori čia būti. Pakeisti gyvenamąją vietą, pamatyti pasaulio naudinga“, – mano joniškietė.
