Naujausios
Lietuvi, ar girdėjai, kad rūta, mūsų šventasis augalas, buvo pagrindinis, lemiamas elementas viduramžių karalių pirmosiose karūnose. Tai bent!
Rūta ir „kar-„: karas, karalius, karūna...
Daugelis maloniai nustebsime, kai besigilindami į heraldikos subtilybes nuolatos susidursime su lituanistika: su karaliaus prasme ir mūsų rūtele, vainikavusiais pirmąsias karališkąsias („rūtines“) karūnas. Nejaugi karališkos karūnos turi lietuviškas šaknis? Siūlau pabandyti neįsigilinti, nes susidursime su taisykle teigiančia, kad kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių.
Grįžkime 1011 metų atgal, kai 1009 metais mūsų protėviai nudaigojo šventą Brunoną ir įgaliojo Europą pirmą kartą rašte paminėti šventą Lietuvos vardą. Anuomet Prancūzijoje karaliavo karinga Karolingų dinastija, pasipuošusi karūnomis. Lingvistams-lituanistams nelabai aišku, ar karaliaus sąvoka nėra kilusi nuo karo vado, tapusio valdovu. Su karu sietina ir Karolingų, ir Karolio vardo genezė.
Po Europos sostus paplitę karalių titulai lituanistams tekvepia lingvistine provokacija, pasala, jei ne atradimu – juk prasmės šaknys lietuviškos, baltiškos, priešistorinės. Nejaugi psiaudomokslinės? Kodėl ir vėliau amerikas atradinėjo kolumbai su “karavelėmis” – kariniais burlaiviais. Visi šie kilnūs daiktavardžiai turi šaknį „kar-„, kurio prasmės ar kilmės šeimininkai nežino, tik aš, lietuvis, žinau... Neteko girdėti lituanisto, kuris būtų susidomėjęs ir karo lingvistika, ir to žodžio ekvilibristika. Nebent skaičiuodami lavonų statistiką...
Daugelis maloniai nustebsime, kai besigilindami į heraldikos subtilybes, susidursime su kilnia rūtos asmenybe pačiame aristokratiškiausiame lygmenyje. Rūtos vardas vainikavo karališkas galvas, tiksliau – pirmąsias karališkasias karūnas.
Anuomet, prieš 1010 metų, kai mūsų protėviai „sutvarkė“ šventą Brunoną, tokiu būdu pradėję garsinti šventą Lietuvos vardą, kažkur prancūzuose karaliavo karinga Karolingų dinastija, pasipuošusi karūnomis. „Kar-“ – karas, karalius, karūna – mums baltams vertimo nereikia: karžygį karaliumi karūnuodavo karyba. Ne piemengaliai pradėdavo dinastijas, ne varnos tą prikarksėdavo. Svetimi lingvistai ir savi lituanistai neskuba teigti, kad žodžio karališkosios prasmės šaknys lietuviškos, baltiškos, priešistorinės.
Įdomumo dėlei grįžkime prie senovės Karolingų ir iš heraldikos aukštybių pažvelkime į jų karališkasis karūnas, kurias matome viduramžių graviūroje. Tai – rūtų (rūtinė) karūna. Taip vadinosi ano laikmečio karališkas galvos papuošalas, kurio kompozicija buvo nesudėtinga: smaigė-trilapis-smaigė-trilapis ir t. t. (beje, jis tebėra Lichtenšteino kunigaikštystės herbe). Karūna su trilapiais buvo vadinama rūtine karūna, trilapis – rūta, ir ši sąvoka nieko nestebino.
Malonu, kad rūta, buvo pagrindinis elementas ankstyvųjų viduramžių karalių karūnų raidoje. Malonumą pabandžiau prasitęsti, todėl sąvoką „trilapis“ patikslinau heraldiniame žinyne ir, būdamas lietuvis, apstulbau, kad tai – dobilas! Iš tiesų, tas trilapis elementas primena dobilą. Tą paaiškino ir dabartiniai mokslininkai (V. Pochliobkinas, kiti), kad ankstyvųjų viduramžių romaninėse karūnose, pavaizduota trilapio dobilo stilizacija, heraldikoje yra vadinama... rūtomis!
Karaliaus galvą juosiantis dekoratyvinis žiedas vadinosi karūna. Daug heraldinių karūnos atmainų tebepuošia dinastinių herbų skydus, taip pat – hercogysčių, valstybių. Neišsiplėskime žinijoje, grįžkime prie senovės Karolingų ir pažvelkime į romaninio periodo karališkasis karūnas, kurių vieną matome viduramžių graviūroje. Tai – „rūtos karūna“.
„Rūtos karūna“, „rūtinė karūna“
Taip vadinosi pirmosios karūnos, pirmieji ano laikmečio karališkieji galvos papuošalai, kurių kompozicija buvo nesudėtinga: smaigė-trilapis-smaigė-trilapis ir t.t. (jis tebėra Lichtenšteino kunigaikštystės herbe). Toji kompozicija buvo vadinama rūta ir nieko nestebino savo stilizacija, bet... kas per augalas tas trilapis?
Trilapis – neatsitiktinė konkretaus augalo stilizacija. Heraldinėje simbolikoje žodis rūta reiškė karūnos rūšį, gi trilapis – stilizuotą dobilą. Heraldikos specialistai, nagrinėdami rūtinės karūnos genezę, susidūrė su dobilu – iš tiesų tas trilapis elementas daugiau primena dobilą, negu rūtą! Kaip pažymi dabartiniai mokslininkai (V. Pochliobkinas, kiti), būtent romaninių karūnų smaigėse pavaizduota trilapio dobilo stilizacija, europiečius privertė šį galvos papuošalą vadinti „rūtine karūna“! Tai bent!
Beje, šnekant apie valstybinę heraldiką, būtina pažymėti, kad pasaulyje vienintelis dobilo įvaizdis yra išlikęs tarybiniame ir dabartiniame Baltarusijos herbe. Nors jis ten atsidūrė Stalino laikais, kaip žemės ūkio produktas, šiandien, baltarusiams nejaučiant, jų mokslininkus ir istorikus jis verčia ieškoti savo praeities, vegetavusios po lietuvišku valstybingumu. Netrukdykime kaimynams.
Šalia pateikiu ir rūtinio skydo kopiją. Kokiu būdu toks geometrinis-šachmatinis motyvas tapo pavadintas tokiu vardu – verta pasieškoti žinių savo mobiliakuose. Girdėjau, kad jis ir dabar tebežymi vieną pietų Europos etnografinių dalių...
O štai dobilo, heraldinis trilapio piešinys nukeliavo ir kita kryptimi – į kortas. Girdėjau, kad jo tūzas laimę neša. Tai-bent! Būtinai pabandykite, jei dar sutiksite gyvą kortų lošimo specialistą...
Mergelė – rūtelė, brolelis – dobilėlis
Grįžkime prie lietuviškų tautinių rūbų ir dainų. Nejaugi lietuvių liaudies folkloras virš tūkstančio metų saugojo svetimšalės Karolingų dinastijos laikotarpio heraldinės simbolikos reliktą, jos prasmingumą? Kurių galų? Bet juk visi žinome, kad mūsų seselės yra rūtelės, o broleliai – dobilėliai. Ne ąžuolėliai, ne sakalėliai, ne žvirbleliai, nors ir šiais vardais buvo apdainuojami.
Dobilas – triušių maistas,.. kodėl jam šaunuolio etiketė suteikta!?. Bet, jei tautiniais rūbais aprengtus seselę su broleliu matome greta, juos sieja anoji heraldinė karūnos prasmė. Štai kodėl mergelės tautinio rūbo ansamblio medžiaginė karūnėlė ją padaro rūtele, o jos brolelį – dobilėliu. Jie – tos pačios šeimos, tos pačios kilties vaikai, elementai, papildantys vienas kitą. Tautiniu požiūriu jie – ne augalai, jie – karūnos dalis, tautos įvaizdis.
Išvada: rūtelė ir dobilėlis, tai – mergelė ir bernužėlis. Nejau lietuvių liaudies folkloras dainelėse ir mergelių kasnykėliuose tūkstantį metų saugojo Karolingų dinastijos laikotarpio heraldinės atributikos simboliką, jos prasmingumą?
Dobilas – dalykas rimtas ir protingas, jei jis ne augalas. Pasidairykime po lingvistiką. Lietuviškas „dobilas“ rusiškai verčiamas kaip „klever“, kas angliškai „clewer“ suprantamas kaip „protingas“. Tokiu būdu „dobilas“ t.y. bernelis-dobilėlis, būdamas šalia mergelės-rūtelės, net užsienyje jai gėdos nedarydavo.
Teks mūsų straipsnyne pasidomėti ir lietuviško Vyčio išskirtinumu.Nežinau mokslininkų, kurie būtų tyrinėję kodėl mūsų broleliai yra dobilėliai. Kame jų šaunumo, vitališkumo ištakos?
Apie dobilus ir debilus
Gėdą daro tik tie „dobilai“, kurie yra „debilai“, nors skiriasi tik viena raide. Nieko nuostabaus, nes išimtys patikslina taisykles. Tuo labiau, kad ne iš piršto buvo teigiama, kad kiekvienas kaimas turi savo durnių, kad durnių ir bažnyčioj muša. Dabar, kai tuštėja kaimai ir kaimų bažnytėlės, ši problema tampa aktualija miestuose, ypač rinkimų batalijose.
Beje, debilas – tai apibūdinimas, tinkamas ir anoniminiam komentatoriui, kuris provokuoja tuščias diskusijas, šmeižtą ir nekompetenciją kaip saviraiškos formą. Štai kodėl svarbu mokytis, žinias kaupti ar specialistų pasiklausti, kadangi diskusija – tai dviejų kvailių monologai.
Maloniai prašau šių moxlinių (pardon, mokslinių) išvadų negarsinti, kad nebūtumėte debilų apkaltinti kitų asmenų orumo žeminimu. Jų gausu ir dabar, kadangi tokiais būti nedraudžia „žmogaus teisės“.
Pasidomėjome rūta ir dobilu, ir išsižiojome.
Susičiaupkime.
