Naujausios
Planuose – ūkininkavimas
– Balandžio 18-ąją įvyko pirmas naujos Šiaulių rajono savivaldybės tarybos posėdis. Po šio posėdžio jūs – nebe meras. Kas ilgametis rajono vadovas Antanas Bezaras šiandien?
– Pajuokausiu, šiandien esu „Sodros“ klientas. Ir vėl ūkininkas.
Ūkininkavimas ir meravimas visada buvo greta. Tiesa, šeimos ūkyje, man einant mero pareigas, daugiau tvarkydavosi Bezarienė (A. Bezaro žmona Birutė). Ūkis tvarkingas, žmona gerai paūkininkavo.
Dabar galvoju pats iš naujo atsisukti į ūkininkavimą: grūdinės kultūros, rapsai. Dar mėsiniai galvijai, bet jie jau baigia atsibosti – daug papildomų rūpesčių.
Jei rimtai, tai aš niekada net nesiruošiau ūkininkauti. Surizikavome netyčia Tadiškių viensėdyje nusipirkę ūkį su 45 hektarais žemės, dešimčia hektarų miško ir pusketvirto hektaro sodybos. Pastatai buvo visai supuvę, teko atsinaujinti. Tada dar gyvenome Micaičiuose (Šiaulių rajonas). Dabar tuose namuose gyvena dukros šeima, o mes su Birute įsikūrėme viensėdyje.
– Taigi, sėkmingas ūkininkas sugalvojo būti meru. Kodėl?
– Šiek tiek buvo ne taip. Prieš mero postą aštuoniolika metų dirbau Pavenčių cukraus fabrike, o tada, 2000-aisiais, darbą pradėjau Šiaulių rajono savivaldybėje, dvejus metus dirbau Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos seniūnu, po to devynerius – Žemės ūkio skyriaus vedėju.
Paskui taip susiklostė, kad teko ir vicemeru ketverius metus pabūti. Prasidėjo tiesioginiai mero rinkimai, 2015 metais buvau išrinktas.
– Mero poste – aštuoneri metai. Ar nepasitaikė momentų, kada norėjosi viską mesti ir palikti pareigas?
– Neprisimenu tokių momentų. Greičiausiai, kad nelabai tokių ir buvo. Buvau žmonių išrinktas meras, turėjau jų pasitikėjimą. Jei nebūčiau jo turėjęs, greičiausiai nebūčiau antrai kadencijai išrinktas iš pirmo karto.
Kai darbą myli, kai tavimi žmonės pasitiki, kai vis ateina interesantų, o ateidavo jų ne tik iš rajono, bet ir iš miesto pasitarti dėl su miestu besiribojančių sklypų ribų, dėl melioracijos, dėl statybų, dėl mokestinių reikalų – visi mero pareigose praleisti metai tampa prasmingi. Man visada žmonės būdavo patys svarbiausi. Užtat kiti smarkiai nustebdavo, kai, pasiteiravę, kada galėtų užeiti, išgirsdavo atsakymą, kad gali po valandos (jei tą dieną nebūdavo suplanuotų susitikimų).
– Daug kas neabejoja, kad būtumėte į mero pareigas išrinktas ir trečiai kadencijai. Kodėl apsisprendėte nebedalyvauti rinkimuose?
– Rezultatai rodo, kad gal ir būčiau išrinktas. Bet kad aš jau praėjusių metų vasarą buvau apsisprendęs, ir to neslėpiau, netgi dabartiniam rajono merui Česlovui Greičiui pasakiau: ruoškis.
Žinote, reikia pažiūrėti ir į gimimo datą. Yra jaunesnių ir tegul dirba jie. Aš dirbau dvi kadencijas, gana. Nereikia sėdėti ir laukti kokių nors nesėkmių. Jau esu sakęs, kad reikia išeiti tada, kai žmonės ploja, o ne kai švilpia. Išėjau, bet jeigu kam reikės mano patarimų, tikrai nenusigręšiu, padėsiu, kuo galėdamas.
Ir tas išėjimo momentas, tvirtai apsisprendus, beveik neskaudus, sakyčiau, netgi šiek tiek malonus. Jutau žmonių palaikymą ir pasitikėjimą, daugelis klausė: kodėl, kodėl? Gal aš jiems atrodau per daug jaunai ir per daug sveikai, na, tik truputį įmitęs (juokiasi)? Tiesą sakant, sveikata tikrai negaliu skųstis, šiek tiek buvo sunegalavęs kelis, bet jau senokai praėjo. Dar turiu paaukštintą spaudimą.
Būkim atviri, streso tokiose pareigose užtenka: tai darbuotojas kažko nepadaro, tai kitokia įtampa. Bet stresui yra vaistas – teigiama emocija, jei ateina žmogus ir pavyksta jam padėti. Visada stengiausi būti konkretus: jei yra šansų padėti, tai ir stengdavausi padėti, bet jei neįmanoma padėti, taip ir pasakydavau.
Svarbiausia – žmonės
– Jūs išties tikote rajonui, na, toks ūkiškas.
– Tiesą sakant, didelių projektinių darbų daug padaryta – kaip be jų. Tačiau padaryta ir smulkių darbų, kur nereikia jokių milijonų. Autobusų stotelių sutvarkymas, takų, aikštelių kapinėse išasfaltavimas, daugiabučių kiemų patvarkymas, keliukų į vienkiemį pagreideriavimas. Atrodo, nereikšminga, bet žmonėms tai labai svarbu. Svarbu geranoriškumas. Tiesą sakant, daug darbų dariau ne kaip meras, o kaip žmogus, kuris turi norą pagelbėti ir išspręsti problemą.
Ir šieno ne vieną priekabą pijokų gyvuliams esu pristatęs, ir senutėms per šventes lauknešėlių arba malkų nuvežęs. Žinokite, nesvarbu, kad tie žmonės ir parūko, ir taurelę išgeria, tai neturi reikšmės. Už visų problemų stovi žmonės. Nesvarbu, kad pijokas, nesvarbu, kad suvažiuoja į Savivaldybę visokiais kvapais, vis tiek jie tokie patys žmonės.
O sykį parduotuvėje arbatinuką močiutei teko nupirkti. Kuriozinė buvo situacija su ta močiute. Prieš kokius trejus metus užėjau į parduotuvę garso kolonėlę anūkams pirkti, o čia stovi močiutė ir prašo pardavėją duoti kuo pigesnį arbatinuką. Sakau jai, neprašykite pigesnio, abu susidėsime ir nusipirksime brangesnį, užtat kokybiškesnį. Močiutė net nuščiuvo, sako: kaip? Mėgstu pajuokauti, todėl pasakiau, kad jinai vieną „Sveika, Marija“ už mane, kaip atlygį už arbatinuką, sukalbėtų. Gal todėl man taip ir sekasi?
Anksčiau pažįstami žmonės, kur prie bažnyčių sėdi, prašydavo manęs pinigų paskolinti. Koks paskolinti! Pakeiksnodavau ir nuvydavau į šalį. Užtat įsigudrino sakyti: duok! Reikia duoti. Jam alaus daugiau reikia negu man.
– Kaip įvertintumėte tą aštuonerių metų laikotarpį dirbant meru: labiau ar mažiau sėkmingas?
– 2015 metais, kai buvau išrinktas meru, „valstiečiai“ vis griuvinėjo, net keturi virtimai buvo įvykę. Tarybos nariai buvo įpratę kariauti, ir man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad po pusmečio skaudžiai krisiu.
Praėjo aštuoneri metai, o aš taip ir nenuvirtau. Vicemerą pabandė pajudinti, bet nesėkmingai. Kai pradėjo merauti, „valstiečiai“ turėjo šešis ar septynis mandatus, paskui kitą kadenciją skaičius išaugo iki trylikos, ir tai pavyko išlaikyti iki dabar. Č. Greičius gavo gerą palikimą. Pajuokavau jam, kad turi tokį lygį išlaikyti.
Nieko per tiek daug metų neprisidirbau, tik tokią vieną „nuodemelę“ ( taria tarmiškai). Žurnalistai iš BNS anksčiau pakalbindavo dėl kokių nors klausimų, kad ir visos šalies reikalais. Kai įpūčiau 1,23 promilės, vėl pakalbino. Tik paskui prisipažino tikėjęsi, kad paklaustas apie tai kažkaip bandysiu išsisukti. O aš tiesiai šviesiai pasakiau: „Kaltas!“ Nereikia mulkinti kitų, kaip kai kas mėgsta tai daryti. Žmonės nekvaili ir nereikia jų mulkinti, bandant įtikinti, kad dantį skaudėjo, gaiviklis buvo su alkoholiu ir pan.... Nutiko, kaip nutiko.
Užtat ir antradienį, atsisveikinant su Šiaulių mero postu, policijos pareigūnams pasigyriau, kad visus jų „apdovanojimus“ turiu. Kažkoks kurioziškas sutapimas, bet mėnuo iki tol, kai buvau sulaikytas prie vairo išgėręs, policijos generalinis komisaras Renatas Požėla gyrė, kad Šiaulių rajonas gražiai subendrauja su policija... Ironiška.
Tai, kas padaryta ir nepadaryta
– Gal paminėtumėte kokį nors projektą, kurį jums dirbant meru pavyko įgyvendinti ir dėl kurio netgi išdidu? Ir ko padaryti nespėjote?
– Atėjus dirbti 2015 metais Kuršėnų parke reikėjo perdaryti nekokybiškus takus, reikėjo įsisavinti europinius pinigus. Pavyko.
Kodėl kviečiau Administracijos direktoriumi ateiti dirbti Karklelį (Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vadovas Gipoldas Karklelis)? Nes žinojau, kad jis stiprus kaip inžinierius, o mes turėjome daug problemų su statybų projektais. Atėjus 2015-aisiais G. Karkleliui, tos problemos pasibaigė: puikus administratorius, puikus specialistas.
Liko nepadarytas darbas – landšafto architekto. Tikiuosi, kad dabartiniam merui tai pavyks. Reikia pagražinti Kuršėnus. Kai tiltas pradėjo veikti – vis pilna aikštelė automobilių. Toks geras jausmas. Dabar dar vienas žmonių traukos objektas – Kuršėnų dvaras.
Bet Kuršėnams vis dar labai trūksta įvairių akcentų, gėlių. Yra kur pasitempti. Buvau sutaręs su gražiųjų Telšių vyriausiuoju architektu Algirdu Žebrausku dėl pagalbos, buvome Kuršėnuose susitikę, galvojau, kad mums padės gražinti rajoną. Bet jis gavo solidžių projektų Vilniuje.
Nebaigti kai kurių gyvenviečių vandentiekių ir kanalizacijos tinklų įrengimo darbai. Dar liko neišasfaltuotų gatvių. Nežiūrint į kitus projektus, gyventojams, kurie kuriasi priemiestinėse gyvenvietėse aplink Šiaulius, tai labai aktualu.
Ginkūnų mokyklai reikia pristatyti naują priestatą arba Kuršėnams reikia sporto salės, daugiau pramogų. Juo labiau, jeigu Kuršėnuose bus pastatyta nauja gamykla ir čia atvyks daugiau darbingo jaunimo, daugiau šeimų.
Mano darbo metais labai daug investuota į švietimo įstaigas, stengtasi pasiremontuoti ne tik europiniais pinigais, bet ir iš Savivaldybės biudžeto. Žinote, smulkius darbus paprasčiau ir greičiau daryti savais pinigais, o ne europiniais. Buvo daug abejonių dėl Ginkūnų darželio priestato. Dabar priestatas pastatytas ir dar daug modulinių namelių mūsų rajone yra – Voveriškėse, Ginkūnuose, Aukštelkėje, priešmokyklinukų ir mokyklinukų problemos rajone išspręstos.
Sukomės, kaip galėjome. Džiaugiuosi, kad rajono Taryba daug kam pritarė.
– Taigi, Taryba? Pavyko rasti kontaktą?
– Kalbą su Taryba man pavyko surasti visada. Kalbėdavomės, diskutuodavome ir visi kartu, ir po vieną. Tikiuosi, kad naujoji valdžia tęs pradėtus darbus. O čia ir aš savo trigrašį įkišiu priimant sprendimus, galvoju, kad šiek tiek griežtesnį žodį galėsiu pasakyti – čia pajuokaujant.
– Jums Šiaulių rajonas buvo, yra ir bus jūsų dalis.
– Rajonas mane daug metų pažįsta, esu savas žmogus – gyvenu čia nuo dvejų metų. Gimęs aš Krasnojarsko krašte, kur tėvai buvo ištremti. Gavo aštuonerius metus. Mirus Stalinui, 1955-aisiais grįžome į Lietuvą, man buvo dveji. Iš pradžių į gimtinę Urkuvėnų kaime neleido grįžti, todėl apsigyvenome pas gimines, pas dėdę. Paskui sugrįžome namo.
Dabar tas mano vaikystės dviejų galų namas visai nugyventas – išplėštos grindys, langai, lubos. Nieko ten nebėra. Kai kas sako, kad reikėtų atkurti. Bet aš tikrai tuo nebeužsiimsiu.
Taigi man Šiaulių rajonas – artimas ir savas. Džiaugiuosi, kad išėjau Savivaldybėje palikęs solidžią komandą. Naujasis meras darbštus, sumanus, turintis ir seniūno, ir vicemero patirties.
O ir į Tarybą atėjo nemažai jaunų žmonių. Man ramu.
– Humoras visada buvo stiprioji pusė.
– Kiti dar sakydavo, kad esu savikritiškas. Va, apdovanojame labai gabų, du tarptautinius konkursus laimėjusį berniuką. Sakau: dabar apdovanosiu būsimą profesorių. Girdžiu, kaip to vaiko tėtis kužda: sakyk, kad meru būsi. Atsakiau jam, kad meru, būdamas toks gabus, jis niekada netaps, nes norint būti meru, trejetais reikia mokytis. Aš mokiausi labai šiaip sau ir tapau meru. Mokytoja ėmė kvatotis.
Visi mano juokai išeina spontaniškai, niekada iš anksto nesiruošiu pajuokauti. Humoras palengvina bendravimą, nuima įtampą. Bet, būna, kartais pagalvoju, kad be reikalo pajuokavau, pagaunu save, kad ne vietoje, kad nereikėjo, kad nesuprato...
– Mero postas jus pakeitė, pinigų padaugėjo?
– Pinigų padaugėjo, bet padaugėjo ne dėl to, kad dvi kadencijas dirbau meru, o iš ūkio, kuriame pavyko teisingai susitvarkyti. Jeigu dar šiek tiek apie pinigus, tai niekada nebuvau jų vergas ir mero pareigose dirbau visai ne dėl pinigų.
Ir nemanau, kad aukštas postas mane pakeitė – niekada nebuvau pasikėlęs ir stengiausi pastebėti kiekvieną žmogų, pabendrauti su juo, nesvarbu, ar jis iš miesto, ar kaimo girtuoklėlis. Man visi žmonės yra žmonės. Nuoširdumas, paprastumas visada svarbūs. Galvoju, nuo 2000 metų dirbant Savivaldybėje, jei jau būčiau išpuikęs, tikrai niekas į merus nebūtų rinkęs. Ir antrai kadencijai net pirmame ture nebūtų išrinkę, juo labiau kad į 2019-ųjų rinkimus kai kurios partijos ėjo kur kas agresyviau ir buvo kai kokių negarbingų dalykų.
– Kaip žinią, kad nusprendėte nebekandidatuoti, sutiko šeima? Žmona plojo ar skatino apsigalvoti?
– Tikrai neskatino. Darbų pilna ir ūkyje, kuriame niekada nebuvau meras, kur be skrupulų stodavau į guminius batus. Dabar stosiu tikrai dažniau – vien sodybos turime daugiau kaip tris hektarus ir dirbamos žemės – savo ir nuomojamos – penkis šimtus. Tik mėsinių galvijų, kurių buvo daugiau kaip du šimtai, dabar kiek pamažėję.
Mano ūkininkavimas grįžta į vėžes. Sužinoję, kad nebeinu į merus, atvažiavo latviai, kviečia dirbti kartu. Jie iš manęs jau anksčiau buvo vežę mėsinių galvijų į Izraelį, Uzbekiją. Nori gyvulių pirkti, grūdų. Gyvenimas tęsiasi.
