Naujausios
Menininkas kalvis
Buvęs radviliškietis tautodailės darbais pagarsėjęs Vytautas Jarutis nesigaili nei vienos akimirkos, praleistos dirbtuvėse, prie priekalo. Kūryba — visas Vytauto gyvenimas. Menininko sparnai vis dar tebėra išskleisti naujiems skrydžiams.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
Saulė — viso ko pradžia
Radviliškyje neseniai eksponuotoje Vytauto Jaručio kalvystės darbų parodoje meno žinovai akcentavo: kiekvienas Vytauto darbas liudija menininko brandą, žavi išmone, subtiliais elementais.
Bene pagrindinis Vytauto darbų elementas — saulė. Dekoratyvinės saulutės, saulučių diptikai, kryžių viršūnės su saulutėmis, kurios „prikėlė“ ir į menininko darbus perkėlė stilizuotų augalų lapelius, fantastinių gėlų žiedus, kitus metalui “gyvybę“ įkvėpusius augalus.
Gausybė vienas į kitą nepanašių kryžių, dekoratyvinių jų viršūnių, žvakidės, šviestuvai — tai tik dalis kūrėjo darbų, kuriuos eksponavo menininkas ir kurie tarsi alsuoja jo įkvėpta energija.
Kad iškalta metalinė saulutė, kryžius ar augalo lapas vis kitaip žavėtų meniškumu, Vytautui teko nueiti netrumpą kūrybos kelią, kurio pradžia — Radviliškyje.
Profesionalo kirtis ir įvertinimas
Po armijos Vytautas Jarutis vedė radviliškietę ir įsikūrė Radviliškyje.
„Vienos mokyklos direktorius, įvertinęs tai, kad turiu staliaus įgūdžių, pasiūlė staliumi dirbti mokykloje, drauge — ir mokinius amatų mokyti. Jei sutiksiu, pažadėjo suteikti gyvenamąjį plotą — kambarėlį toje pačioje mokykloje“, — prisimena Vytautas. Sutiko.
Šalia tiesioginio savo darbo Vytautas rasdavo laiko pomėgiui kurti iš medžio. Nuo pakelio cigarečių ant medžio nukopijavo Trakų pilį, kurią laikė tautos simboliu, pagamino dar keletą paveikslėlių.
Pamačiusi Vytauto darbus, mokyklos dailės mokytoja pasiteiravo, ar jis nebandė savo kūrybos parodyti Kauno dailės kombinato meno tarybai.
Vytautas tada nelabai žinojęs, kas tai yra liaudies menas, tačiau ryžosi išbandyti. Nuvežė savo darbus į Kauną, ir čia — pirmasis nusivylimas: meno tarybos narys, dailininkas Juozas Prapuolenis, pakilnojęs Vytauto darbelius, pasivedė jį į šalį ir tyliai, kad autoriui nepadarytų gėdos prieš kitus, patarė: „Išmesk visa tai į šiukšlių dėžę ir niekam neberodyk“.
Skaudūs Vytautui buvo tie žodžiai. Pradedantysis menininkas sau pasižadėjo ateityje nebeturėti reikalų su jokiomis meno tarybomis. Nors neabejojo, kad kūryba užsiims ir ateityje.
Vytautas iš medžio, iš metalo, gintaro ėmė gaminti papuošalus.
Kai įvairios medienos grandinių bei grandinėlių, sagių, kitokių papuošalų Vytautas prigamino visą kalną, kolegos jam vėl patarė darbus nuvežti į Kauną.
Menininkas vežti atsisakė. Surinkusi papuošalus, meno tarybai juos nuvežė kūrėjo žmona.
Tas pats dailininkas J. Prapuolenia pareikalavo kaip galima greičiau į Kauno dailės kombinatą atvežti puikiųjų papuošalų autorių.
Kalvė užbūrė
Su metalu Vytautas rimčiau susidraugavo būdamas trisdešimties.
Mirus motinai, jis nusprendė pats padaryti paminklą. Rado tinkamą akmenį, pritvirtino savo paties iškaltas raides. Prisiminęs vaikystėje senelio jam suteiktas kalvystės žinias, jis nukalė saulutę ir iškėlė ją ant akmens.
„Kai nukaliau pirmąją saulutę, supratau, jog kalvė manęs nebepaleis“, — pasakoja Vytautas.
Per trejus metus jis sukūrė tiek kalvystės darbų, kad jau galėjo surengti parodą. Šios parodos lankytojų šiltų atsiliepimų knygą Vytautas tebesaugo iki šiol. „Vytautas atrado kalvystę, kalvystė atrado kūrėją“, — kiek vėliau apie Vytautą Jarutį pasakys žinomas skulptorius Stasys Žirgulis.
Gyvenimas suteikė Vytautui dar didesnę kūrybos laisvę, kai jis, viešėdamas Dzūkijoje, susitiko su menui ir menininkams neabejingu vienos statybos įmonės vadovu. Šis tiesiog „nušvilpė“ Vytautą iš radviliškiečių, pasiūlęs ne tik erdvų butą Alytuje, bet ir darbą, laisvų dienų kūrybai. Apie tokias sąlygas Vytautas galėjo tik pasvajoti.
„Po kelių dienų statėme stogastulpį “Čiurlionio kelias“. Mano kišenėje tada jau skambėjo naujojo buto raktai. Klausiausi to skambesio ir netikėjau: negi tikrai raktai — mano buto?“ — su šypsena Vytautas prisimena įvykius, po kurių daugiau erdvės atsirado ir jo buityje, ir kūryboje.
Netrukus Vytauto paprašė pagaminti sietyną Gedimino piliai. Laiko tam buvo nedaug — mėnuo.
„Nuvažiavus į pilį, įvertinus erdvę, kurioje kabės sietynas, idėja, koks jis turėtų būti, į galvą atėjo akimirksniu“, — pasakoja Vytautas, ir dabar nesuvokdamas, kokios jėgos kartais taip netikėtai jam atsiunčia pačius geriausius sprendimus.
Pabaigęs sietyną, Vytautas iškalė paminklą su kryžiumi žuvusio Lietuvos karininko A. Juozapavičiaus atminimui įamžinti.
Politiniai kaliniai ir tremtiniai Vytauto paprašė sukurti ir Eržvilke pastatyti Atgimimą simbolizuojantį kryžių. „Nuvykau į Eržvilką, aikštėje pasirinkau būsimajam kryžiui vietą, o kai važiavau namo, galvoje jau turėjau viziją, koks tas kryžius turėtų būti“, — pasakoja Vytautas.
Kai ant akmenų postamento stovintis iš Gedimino stulpų išaugęs Atgimimo kryžius buvo šventinamas, klebonas Vytauto paklausė: „Ar žinojai, kad prieškario Lietuvoje kryžius stovėjo būtent toje vietoje?“. Vytautas nežinojęs, pats rinko kryžiui geriausią vietą.
Vytautas buvo pakviestas dalyvauti Vašingtone vykusiame pasaulio folkloro festivalyje, kuriame įvairios tautos pristatinėjo savo kultūrą. Jis šiam festivaliui iškalė saulučių medį. Iš vieno kamieno išaugusios penkios saulutės, stebinančios kompozicijos harmonija, buvo įvertintos renginio organizatorių padėka.
Dar vėliau — darbas po darbo, paroda po parodos. Meno pasaulyje pripažinta, kad įspūdingiausia Vytauto kūrybos dalis — memorialiniai paminklai ir dekoratyvinės jų viršūnės, tapusios savarankiškais ir originaliais meno kūriniais. Menininko darbų panoro turėti įvairiausi muziejai.
Tik kalvis
V. Jarutis nesididžiuoja, kai yra vadinamas menininku, tautodailininku, mažųjų architektūrinių formų kūrėju ar kitais skambiais vardais. Norėtų, kad jį vadintų tik kalviu.
Kalvis Vytautas prieš kelerius metus gal jau ir būtų nuleidęs savo kūrybinius sparnus, jei ne sutiktas žmogus, sugrąžinęs didžiąją viltį.
Tąkart, kai ėmė sparčiai silpti Vytauto regėjimas ir kilo pavojus, jog akys visai aptems, į pagalbą atėjo profesorius Vytautas Jašinskas. Prieš operuodamas Vytauto akis jis paklausė: „Toli ar arti nori gerai matyti?“. Vytautas atsakė norintis gerai matyti priekalą, vadinasi, arti. Po operacijos paaiškėjo, kad profesorius padovanojo galimybę vėl matyti ir toli, ir arti.
Po kiek laiko vienoje Vytauto Jaručio darbų parodoje apsilankė akis operavęs medikas, ir menininkas priėjo prie jo, kad padėkotų. Profesorius patapšnojo Vytautui per petį ir pasakė: „Žinau, kad gerai matai, antraip negalėtum sukurti tokių darbų“.
Tai buvo bene labiausiai širdį paglostęs menininko Vytauto Jaručio darbų įvertinimas.
Vytauto Jaručio albumo nuotr.
KALVĖ: Kalvė Vytautui Jaručiui — beveik šventa vieta. Joje gimė ir tebegimsta daugybė įspūdingų metalo dirbinių.
Autorės nuotr.
KŪRĖJAS: Vytautas Jarutis ir jo darbai buvo grįžę į Radviliškį, nuo kurio ėmė driektis jo, kaip menininko, kelias.
GYVYBĖ: Kūrėjo Vytauto Jaručio saulutės kiekviena savaip alsuoja gyvybe.
KRYŽIAI: Vytauto Jaručio darbų parodoe — visa galerija kryžių.