Naujausios
Pagrindinė viryklė – požiūrio kampas
– Maisto gaminimas ir tapyba – kaip kilo mintis suderinti iš pirmo žvilgsnio skirtingas sritis?
– Jos skirtingos tik iš pirmo žvilgsnio – spalvų, formų, dėmių, faktūrų kompozicijos kažkaip natūraliai pasislinko virtuvės pusėn. Matyt, atėjo tam laikas. Nemėgstu monotonijos, todėl negaliu daugiau kaip dvidešimt metų kurti tų pačių dalykų. Jeigu kas septyneri metai pasikeičia visos žmogaus ląstelės, gerai išmoktų scenarijų kartojimas kūryboje būtų tiesiog tarpląstelinio lygio konfliktas.
– „Jeigu iš tiesų gyvenčiau Paryžiuje <...>, turėčiau galeriją su virtuve“, praėjusių metų pabaigoje rašėte feisbuke. Pasvajokite, kokia būtų ši galerija? Ir ar ji galėtų atsirasti Šiauliuose?
– Tą kartą tiesiog pafantazavau, kad tokioje galerijoje žmonės, įsigiję paveikslą, būtų vaišinami tokio paties spalvinio sprendimo menišku patiekalu. Tačiau viena yra pafantazuoti, kita – imtis konkrečių veiksmų.
Turiu ir Šiauliuose erdvę, kurioje jau esu girdėjusi sakant: čia kaip Paryžiuje.
– Maisto produktai tampa ir jūsų tapybos, ir tekstinių miniatiūrų, kuriose taikliai pagaunate žodžių žaismą, objektu. Įkvėpimas visuomet būna šalia?
– Prisipažinsiu, nedžiūgauju dėl heterotrofinės žmogaus prigimties, kuri lemia kasdienę gaišatį virtuvėje, nes nesugebame pasigaminti maistinių medžiagų patys, kaip, pavyzdžiui, kokie autotrofai maurakuliai. Kita vertus, jie ir juda tik žiuželiais, o mes – net kojomis.
Su įkvėpimu nėra jokios užtikrintos sąjungos. Maistą dažniausiai gaminu, nes reikia maitintis, tačiau kartais ateina įkvėpimas, tada skubu sukurti ką nors nekasdieniško: improvizuoju, žaidžiu jungdama įvairias raiškos priemones, kad ir tapybiškumą su maistu, o šį – su tekstu. Anot G. Gadamerio, visi tie žaidimai kyla „...iš elementaraus gyvybei būdingo pertekliaus, besiveržiančio būti išreikštam“. Ir būdingas ne tik vaikams, bet ir uodams.
– „Mano pagrindinė viryklė – požiūrio kampas“, – užrašėte tokią mintį. Gal galite ją plačiau pakomentuoti?
– Už receptą ir maisto apimtis man svarbesnis požiūris į lėkštę: koncepcija, estetika, nuotrauka, tekstas. Tokia kūrybinė jungtis.
Idėjai reikia pastabumo
– Dar viena jūsų originali idėja – kūryba neįprastomis medžiagomis, pavyzdžiui, dūmais, iš grybų pagamintais dažais. Pasaulis yra daug įvairesnis nei manymas, kad dažai būna tik dažų dėžutėse?
– Mąstyti galime ne tik už dažų dėžučių, bet ir už visos dėžės ribų (think out of the box). Tačiau šiuo atveju dažai iš grybų atsirado labiau atsitiktinai. Radau pakelėje juos du, pasirodė man gražūs, parsinešiau kitam tikslui, o jie tam tikromis aplinkybėmis gražiai sunyko, palikdami skystą terpę, į kurią buvo galima merkti teptuką ir tapyti. Paskui paaiškėjo, kad man tiesiog pasisekė, nes šie grybai turi tokių savybių – nyksta ne įprastai pūdami, o skystėdami. Nutapiusi tais dažais kelis darbus sužinojau, kad Estijoje iš jų gamina rašalą.
O tapybą dūmais sumaniau kaip edukaciją, norintiems neįprastų užsiėmimų.
– Nuotraukose dažnai fiksuojate mišką – esate gamtos žmogus? Kuo jums dosni gamta? Ir kuo norėtumėte jai atsilyginti?
– Augau šalia miško. Iki šiol miškuose semiuosi ramybės, įkvėpimo, energijos, idėjų kūrybai ir dailės edukacijoms. Skatinu pastebėti, patirti mažus dalykus. Vasarą su vaikais stovykloje tapėme ant beržo tošies, kurią parnešiau iš kirtimų. Yra buvę daug įdomių užduočių, kurioms idėjos gimė būtent miške.
Atsilygindama gamtai norėčiau jos nekeisti... tegu ji keičia mane.
– Iš rastos užkritusios suvytusios, sudygusios bulvės sukūrėte aukso bulvę. Kokia žinia lydėjo šį virsmą? Ar kūryboje mėgstate kasdienybės paradoksus?
– Tarsi ir galas tokioms – sudygusios, suvytusios. Bet juk ten, kur kažkam galas – neretai tik kitokia pradžia – šiek tiek pudros ir – auksinė. Kasdieniškiausia detalė, tai, kas paprasta iki banalumo, o kainuoja centus, staiga virsta auksu, juvelyrika. Su būties paprastumu lygiai tas pats. Be to, savo Dailės Namų studijoje vaikams ir suaugusiems dažnai kartoju, kad paveikslo idėjai nereikia nieko ypatingo, tik pastabumo. Ne tik kartoju – rodau pavyzdį.
Maistas – kūrybai tinkama medžiaga
– Jei atsuktume laiką atgal – pirmiau susidomėjote menu ar maisto gaminimu? Ar esate iš tų, kurie jau vaikystėje rinko receptus?
– Jeigu atsukčiau laiką, tai sukčiau jį iki praeito amžiaus, kada mano močiutė baigė kulinarijos, konditerijos mokslus Kaune. Kurį laiką dirbo pas finansų ministrą, ten svečiuodavosi ir Prezidentas A. Smetona. Taigi, jis irgi yra ragavęs jos pagaminto maisto bei arbatpinigių jai po lėkšte palikęs. Tačiau močiutė mirė, kai man sukako vieneri, nieko tiesiogiai neperdavusi. Mama taip pat gamino skaniai. Tačiau mane labiau domino ne tradicinis maisto ruošimas, o su maistu susijusios įdomybės.
Pamenu, vaikystėje skaičiau knygą, kurioje sužinojau, kad kerpės yra valgomos. O įdomu tai, kad viena rūšis, auganti ant žemės, kaip kvapūs gniužulai, sausros metu atitrūksta ir lengvai nešamos vėjo. Bet dar įdomiau, kad štai kokią „iš dangaus krintančią maną“ – tą kerpę – valgė per dykumą iš Egipto grįždami žydai.
Normaliais receptais susidomėjau gal paauglystėje.
– Jūsų nufotografuoti patiekalai – tarsi meno kūriniai. Kuriant receptą įkvepia ne tik skoniai?
– Kilus įkvėpimui, maistas man – kaip bet kuri kita kūrybai tinkama medžiaga. Norisi estetiškai, subtiliai, kartais konceptualiai įkūnyti į galvą šovusius skonių derinius.
– Kaip pavyksta suderinti „gražu“ ir „skanu“?
– Turbūt taip pat, kaip tai suderina gerų restoranų virtuvės šefai. Draugai juokais jau „skyrė“ tris „Michelin“ žvaigždutes. Nors aš pati savęs netapatinu su kulinare, labiau esu tiesiog kūrėja.
– Dalyvaujate feisbuko „Kirvio koto turnyre“, gal galite papasakoti plačiau, kokie patiekalai yra tapę nugalėtojais?
– Nesu nuolatinė „Kirvio koto“ turnyro dalyvė, bet kai ten užsuku – man tai žaidimas. Kelis kartus esu „prisižaidusi“. Tačiau jeigu būčiau pasirinkusi normaliai gaminamo ir gausiai valgomo maisto kriterijų, turbūt nebūčiau laimėjusi – ten daug žmonių su didesne nei mano patirtimi. Laimėjau ne dėl kokio nors ypatingo patiekalo, o dėl netikėto, kūrybiško ir šmaikštaus požiūrio į duotą temą. Tačiau laimėjimas yra didesnis rūpestis nei džiaugsmas – tokiu atveju tenka sugalvoti naują savaitės temą.
– Sakoma, kad pirma valgome akimis. Ar jums pažįstamas jausmas „taip gražu, kad net gaila valgyti“?
– Yra atvirkščiai – sunku valgyti, kai negražu. O kas gražu, išlieka fotografijose – nesuvalgyta.
– Ar turite savo virtuvės ritualų?
– Turiu, tik jie kinta priklausomai nuo etapo.
Džiaugiuosi, kad rytais nereikia niekur lėkti, todėl galiu patirti lėtumo džiaugsmą: pjaustau įvairias daržoves ir verdu garuose. Paskui seka jų apibarstymo ir apšlakstymo ritualas. Tada gaminu machą. Kažkada turėjau kakavos ritualą. Tos tikros, kuriai paruošti reikia žinių. Daug metų negeriu kavos. Bet pastaruoju metu geriu šiuo metu man skaniausią gėrimą – varnalėšų šaknų kavą. Šis – tai toks gėrimo ir kartu galvojimo ritualas.
Prieš kelerius metus iš kasdieniškiausio arbatos ritualo gimė idėja trumpam video-: nufilmavau, kaip lėtai leidžiasi užplikytos tam tikros arbatžolės, kurdamos nuotaiką, struktūras, lyg filmo siužetą. Pavadinau „SanTykiai“. Parodoje pelnė nominaciją.
– Galbūt planuojate išleisti knygą, kurioje būtų viskas vienoje vietoje: tapyba, fotografija, miniatiūros ir... receptai?
– Idėjų turiu ir knygoms, reikia tik mecenato.
AGURKLĖ
(„Kirvio koto“ turnyro temai “Virtuvėje su rudeniu”)
Kai pusryčiai ne pas Tifani, namie valgau agurkų, agurklės ir kiaušinį. Kiaušiniški ir apatiniai agurklės lapai. Taip sako botanikai. Ispanai sakė – džiaugsmo augalas. Sakė prieš 700 metų. Dabar jau ir moksliškai patvirtinta – veikia smegenis.
Iš jos mėlynų žiedų XVI amžiuje anglų žolininkai gamino sirupą lunatizmui gydyti, blogai nuotaikai, melancholijai sklaidyti. Drąsą irgi stimuliuodavo.
Gladiatoriai pasiimdavo agurklės šakelių „dėl drąsos“ į kautynes, kryžiuočiai įsimesdavo į savo ilgąsias keliones, o keltai – į vyną.
Radau agurklę miške. Tikrai kvepia agurkais. Iš žiedų galima pagaminti žalių dažų, iš šaknų – raudonų.
Bet ai, nusprendžiau suvalgyti. Su agurkais. Ne tik dėl žodžių derinio – profilaktiškai – vasara, nors ir atrodė truks amžinai, vis dėlto baigėsi, vadinasi, grės liūdesys, melancholija, gal net lunatizmas.
„Pavakarojus su keksiukais, kitą dieną jau sorry – soros.
Su pastarnokų juostelėmis, svogūnais, riešutais ir visokiais ten fiti-miti pabarstymais. O bevalgant dar į galvą atėjo avies sūris, kuris ir išbaigė netobulo žmogaus kalčių atpirkimo ceremoniją.
Manyčiau, kad George Soros, sukūręs ne tik milijardus, bet ir klystamumo teoriją: ”...pagal kurią žmonių veiksmų padariniai visada skiriasi nuo jų lūkesčių, todėl netgi tobulos idėjos vėliau tampa netinkamos ir visuomenėje turi būti plėtojamos kritinio mąstymo struktūros, su klaidingų sprendimų taisymo mechanizmais”, turėjo omeny grynai tuos mano keksiukus ir pasitaisymą soromis.
Pasakė sorų kruopų spalvos ir faktūros megztiniu vilkinti veikėja. Nuotrauka dar iliustruoja garsųjį virtuvės posakį “dedu viską iš akies”. O reikėtų pasverti. Kiekvieną savo šaukštą. Ne gramų – pasirinkimo prasme – kad veiksmų padariniai nesiskirtų nuo lūkesčių. Amen.“
