Naujausios
Meistrui paklūsta akmuo
Kuršėniškis Stanislovas Kovėra kiekvieną dieną daug valandų praleisdavo prie akmens luitų ir riedulių, kad jie taptų ir kapinių paminklais, ir parodų vertais kūriniais. Praeityje, ieškant gero akmens, yra tekę pasiekti ir Kareliją.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Mokytojas surastas Luokėje
Akmens apdirbimas duoną uždirbančiu amatu Stanislovui Kovėrai tapo neatsitiktinai. Tėvai, o tėveliui mirus — mama darė cementinius paminklus. Jam, grįžus iš kariuomenės, irgi pasiūlė mokytis daryti akmeninius paminklus.
Mokytis būtų galima, bet — kur? Mokyklų, kuriose įgytum šį amatą, nebuvo. Akmentašių, anot Stanislovo, „akmenorių“, iš kurių galėtum pasimokyti, aplink Kuršėnus — taip pat nebuvo. Dirbo jų Šiauliuose. Su vienu meistru jau buvo lyg ir susitaręs. Bet meistras ėmė baimintis ir abejoti: gal valdžia užpyks, jeigu priims mokinį...
Mama patarė: važiuok į Luokę, pas Pliuskį.
Kazimieras Pliuskys — senas, patyręs paminkladirbys, tikrai būtų ko iš jo pasimokyti, tik kaip išdrįsti pas jį įsiprašyti?
Padėjo mama, kartu nuvykusi pas K. Pliuskį. Stanislovas pasisiūlė padirbėti per žiemą be atlyginimo, daryti, ką tik reikės.
„O kodėl ne — tegul dirba“, — sutiko meistras.
S. Kovėra sako, jog pakako pasimokyti tris dienas. Svarbu buvo sužinoti, ko reikia šiame darbe, kaip pasirinkti akmenį, kokie reikalingi įrankiai.
Besidarbuojant Luokėje, praslinko 1974— 1975 metų žiema.
Visus — į kombinatą
Grįžęs į Kuršėnus, nuėjo į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, subūrusį paminkladirbius, įsidarbinti. Čia Stanislovas buvo sutiktas su pašaipa: juk tu, vaikėze, dirbti nemoki.
Nepriimtas dirbti kombinate, Stanislovas nusipirko įrankių, parsivežė akmenų, ir ėmėsi darbo. Padarė vieną paminklą, pardavė. Bedirbant antrąjį, išsikvietė ekonominius nusikaltimus tyręs milicijos padalinys: „Tai ką — chaltūriji?“.
Vaikinas paaiškino, kad dirbti buitiniame kombinate jo nepriėmė, jam šis darbas patinka, tai kas belieka daryti? Milicininkai nusistebėjo: „Kaip tai — nepriima?“
Šis pokalbis, matyt, buvo pratęstas kitur, nes kitos dienos rytą pas Stanislovą atvyko iš kombinato — tik važiuok pas juos. Ir dar sunkvežimį davė įrankiams atsivežti.
Tada paminkladirbiai turėjo priklausyti buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui. Varė visus, pavieniui dirbančius, į būrį. Vadovams leidus, žinoma, ne už dyką, kai kurie dirbdavo namuose.
Kombinate S. Kovėra dirbo iki 1984 metų. Pradėjus leisti dirbti pavieniui, įsigijus patentą, jis, namo rūsyje įsirengęs dirbtuvėlę, atsisveikino su kombinatu.
Akmens kelionės į Lietuvą
Iš pradžių paminklus dirbo iš savojo krašto akmenų. Numelioruotų plotų palaukėse jų būdavo daugybė, iš ten, išsirinkęs plonesnius, ir veždavosi.
S. Kovėra pirmasis Kuršėnuose pradėjo paminklus daryti iš teraso — marmuro grūdelių.
Marmuras pas meistrus keliavo iš Kazachstano. S. Kovėra orisimena, kaip lietuviai į šią respubliką dideliais kiekiais vežė vadinamąsias „štukas“ — megztinius, džinsus ir kita, tikėdamiesi praturtėti. Šis verslas iš pradžių ėjosi gerai. Vėliau kazachai, gal pritrūkę pinigų, ėmė atsiskaitinėti marmuru, akmenimis. Lietuvoje juos buvo stengiamasi parduoti.
Marmuras buvo paklausus, jo trūkdavo. Tarkime, kol bus padarytas užsakytasis paminklas iš juodojo Karelijos marmuro, žmogui tekdavo laukti trejus — ketverius metus.
Dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Karelijoje akmenį jau pardavinėjo ir privatininkams, bet, pasak S. Kovėros, be pažinčių gero negalėjai tikėtis. Nuvažiuoji į karjerą, o ten su tavimi niekas nesišneka. Imi siūlyti pinigus — pasiūlo eiti ant kalno, pasirinkti aiženų. O apačioje akmuo — gražus, tartum cukraus plytos, bet ne kiekvienam parduodamas.
Karjeruose už akmenį pinigais nebeimdavo — į Kareliją auksą, kilimus, visokiausias dovanas lietuviai veždavo.
Dabar rūpesčių, kur gauti akmens, jau nebėra. Anot S. Kovėros, siūlytojų — „durys neužsidaro“. Rinkis, kokio nori — parvežto iš Afrikos, Indijos, Karelijos, Ukrainos, Suomijos, Švedijos ir kitų šalių. Tik iš Kinijos akmens negausi — prekiaujama tik čia jau padarytais paminklais.
Daugiau laiko randa kūrybai
S. Kovėra sako paminklų nebedirbąs — sveikata nebeleidžianti. Jo darbą perėmė sūnus, sūnėnas, o jis tik padeda, jeigu prireikia.
Dabar daugiau laiko atsiranda kūrybai.
Kurti Stanislovas pradėjo seniai. Pirmiausia ėmė drožinėti iš medžio, vėliau — kalinėti iš marmuro. Yra padaręs šv. Marijos skulptūrėlių, rūpintojėlių. Viena šv. Marija ir dabar tebestovi Kuršėnų kapinėse. Nemažai pridaryta akmeninių vazų, kitokių gražių dalykėlių.
Žaliava daugeliui darbelių — iš aplinkinių laukų. „Randi krūvą akmenų, atsiklaupi ir kaip bulves renki. Gražesnius pasiimi — įdomu pabandyti, kas iš jo išeis“, — pasakoja S. Kovėra.
O išeina akį džiuginantys kūrinėliai, nemažai kurių eksponuojami parodose.
Pernai akmeninį dubenėlį ir kiaušinius S. Kovėra perdavė Etninės kultūros ir tradicinių amatų centrui. Šią savaitę Kuršėnų kultūros centre atidarytoje Šiaulių rajono tautodailininkų parodoje jis eksponuoja iš akmens ir metalo padarytą stalą ir kėdes.
Sumanymų meistras turi daug. Bene svarbiausias iš jų dabar — paruošti dovaną Kuršėnams. Viešai apie ją paskelbti meistras nelinkęs — o kas, jeigu nepavyks?
Akmuo šiam sumanymui įgyvendinti jau pasirinktas. Guli kieme. Netrukus meistras imsis darbo.
MEISTRAS: Rajono tautodailės parodoje Stanislovas Kovėra eksponuoja iš akmens bei metalo padarytus stalą ir kėdes.
SERVIZAS: Vienai iš parodų tautodailininkas buvo pateikęs akmeninius indus, ąsotį, šaukštą, kiaušinių, kurie prašyte prašosi dedami ant pietų stalo.
AKMUO: Savosiose dirbtuvėse gimsta ir kapinių paminklai, ir parodų verti darbai.
GRAKŠTUMAS: Ne vieną valandą pasidarbavus, akmens luitai virsta, iš tolo žvelgiant atrodytų, trapiomis vazomis.
KŪRINYS: Stanislovas Kovėra, vaza. Akmuo, tekinimas. 2010 m.
Autoriaus nuotr.