Naujausios
Kuria naują staigmeną
Meno mokyklos kieme – Kelmės seniūnijos garažai. Technika išvaryta į kiemą, kad patalpose būtų daugiau vietos. Čia nuo ryto jau darbuojasi keletas vyrų.
Erikas Andruška vyrams parodė maketą. Parsivežė metalo strypų. Pasinaudodami pačių sukonstruotu metalo lankstymo įrenginiu sukurs kažką didelio, panašaus į statinį, kuris vasarą papuoš miestą. Koks kūrinys tai bus, kol kas neatskleidžia. Darbininkus ir vairuotojus kūrybiniam darbui sutelkęs Erikas Andruška sako: „Tegu bus tai staigmena.“
Juolab, kad neaišku, kaip darbas pavyks. Erikas – visuomet kuklus, nelinkęs iš anksto girtis.
Tiesiog dabar laisvesnis laikas. Sniegas nuvalytas. Naujai neprisnigo. Gatvių šluoti nė žolės pjauti nereikia. Vyrams smagiau lankstyti metalą negu, pavyzdžiui, valyti laiptus.
Beje, metalo lankstymo įrenginį Erikas su bendradarbiais sukonstravo dėl būtinybės. Anksčiau paslaugos tekdavo važiuoti į Šiaulius. Nepatogu. Sugaišdavo daug laiko. Dabar, kai pačių rankomis sukurtos „staklikės“ stovi garaže, daug paprasčiau įgyvendinti visus sumanymus.
Viskas prasidėjo nuo rožių
„Nelaikau savęs nei kalviu, nei dideliu menininku. Puošti miestą pradėjau nuo savo kiemo. Išmokau daryti metalines rožes. Jas dovanodavau per šventes artimiesiems, pažįstamiems. Šalto lankstymo metalo gaminiais pasipuošiau savo įėjimą į namą.
Kai pradėjau dirbti seniūnijoje, pagalvojau, jog panašiai būtų galima išpuošti ir miestą. Man patinka draugauti su menu. Bandau piešti, apsimetu būsimo gaminio eskizą, paskui pasitelkiu metalą ir gimsta kas nors originalaus“, – pasakoja ponas Erikas.
Iš profesijos jis – statybininkas. Dar besimokydamas technikume pradėjo vadovauti MSV (melioracijos statybos valdybos) statybininkų brigadai. Tuomet ši brigada statė namus melioratoriams. Bet Erikui kaip neseniai pradėjusiam dirbti namas dar nepriklausė. Tai užgavo jaunuolio ambicijas. Jis nusprendė namą pasistatyti pats. Nelengvai sekėsi. Tuo metu sovietinėje Lietuvoje labai trūko statybinių medžiagų. Tačiau užsispyrė ir, būdamas 23 metų, jau turėjo savo būstą. Kelis dešimtmečius nagingas šeimininkas jį tobulino ir gražino.
Auksarankiai sutaupo miesto pinigų
Eriko pomėgis puošmenoms iš šaltai lankstyto metalo miestui teikia ir naudos, ir grožio.
„Mieste pasodino jaunų medelių. Jiems reikia apsaugos. Negražu tie susmeigti kuolai. Pasidomėjome metalinėmis apsaugomis. Vienos kaina – 280 eurų. Pagalvojau, juk iš metalo tokias apsaugas galima suvirinti ir patiems. Nupirkome metalo. Už tris šimtus eurų pagaminome 12 apsaugų medeliams,“ – biudžeto taupymo receptu dalijasi specialistas.
Eriko įkvėpti seniūnijos darbuotojai miestui sukuria daug grožybių. Prie Kražantės tvenkinio, šalia ąžuolo, sukonstruoti neįprasti ilgi ir lenkti suoleliai. Visai šalia upės, ant kalnelio, – apžvalgos suolelis su skėčiu. Toks pat suolelis su skėčiu jaunavedžiams prie Civilinės metrikacijos skyriaus.
Suolelių netrūksta nei mieste, nei parke. Tai rodo pagarbą žmogui. Jo teisę prisėsti pailsėti, pasigrožėti. Juolab, kad mieste labai daug vyresnio amžiaus gyventojų.
Kai pradėjo dirbti seniūnijoje, Erikui kliuvo ir gėlių vazonai, kabinami tiesiog ant stulpų. Pagalvojo, jog iš metalo galima suvirinti kažką panašaus į medį, o ant jo šakų pakabinti vazonus. Sumanyta – padaryta. Dabar tokie medžiai su gėlių vazonais vasarą džiugina akis keliose miesto vietose.
Užaugęs prie senojo Kražantės paplūdimio E. Andruška nusprendė atkurti šią daugelio vyresniųjų kelmiškių atmintyje užsifiksavusią vietą. Pastaruoju metu ji buvo išvažinėta automobilių, apaugusi dilgėlėmis.
Specialisto iniciatyva pastatytas užtvaras. Paplūdimio teritorija išvalyta, apsodinta dekoratyvine žole. Pastatyti suoleliai, židinys, išvalyta maudymosi vieta. Kas pabuvoja senajame paplūdimyje, atsigauna. Stebisi, kad prie Kražantės atsirado tokia puiki poilsio zona.
Miestui dovanoja savo laiką
Puošdamas savo gimtąjį miestą E. Andruška neskaičiuoja darbo valandų. O kartais ko nespėja padaryti po darbo, dar ir namo parsineša. Savo sodyboje turi dirbtuves. Jose taip pat yra gimusi ne viena miesto puošmena.
Pamena vasarą, kai kelmiškis dailininkas Andrius Seselskas pradėjo piešti grafiti ant miesto centre esančio pastato sienos, Erikas pasižadėjo, jog padarys stalelį ir kėdes prie grafiti, kviečiančio sustoti, išgerti puodelį kavos ir įsiklausyti į savo gyvenimą. Dailininkas jau baigė piešti, o stalelio ir kėdžių dar nėra.
„Laiko visai nėra. Vasara – šilta, drėgna. Žolė auga iš pasiutimo. Vieną parką nušienauji, kitame jau atžėlusi. Nespėjam pjauti. O dar technika griūva. Bet pažadėjęs privalėjau padaryti. Paaukojau savaitgalį ir suspėjau iki mini bulvaro atidarymo, – prisiminimais dalijasi ponas Erikas. – Gal būt kartais neskaičiuodamas savo darbo valandų, nuskriaudžiu šeimą. Gal būt ant manęs pyksta. Bet man patinka tai, ką darau.“
Didžiausias užmokestis Kelmės patriotui, kai ne tik jam, bet ir miesto gyventojams, jų svečiams patinka, kaip tvarkomas miestas. Širdį paglosto, kai žmonės prie jo sukurtų dirbinių fotografuojasi, kai jo kūrinių nuotraukos atsiduria socialiniuose tinkluose. Bet ir šiuo atveju kuklus žmogus giria ne savo kūrinius, o fotografus, kurie, anot jo, pagauna patį geriausią kampą, kad miesto puošmenos atrodytų įspūdingiau.
Rojų susikuriame patys
„Žmonės samdo meistrus, sumoka jiems už darbą didelius pinigus. O paskui bamba, kad blogai padarė. Aš viską stengiuosi pasidaryti pats. Tuomet nėra priežasties ant ko nors bambėti“, – savo gyvenimo filosofija dalijasi ponas Erikas.
Lankstyti, virinti, iš šalto metalo sukurti ką nors šilto ir gražaus E. Andruškai patinka nuo jaunystės. Ilgą laiką jis vertėsi automobilių remontu. Nupirkdavo iš Vokietijos sudaužytas mašinas, suremontuodavo ir parduodavo.
Yra rekonstravęs iš Amerikos parvežtą senovinį automobilį „Lincoln“. Buvo surūdijęs. Reikėjo išardyti visą. Nušveisti kiekvieną detalę ir vėl surinkti iš naujo.
Dabar šiuo automobiliu jo savininkas vežioja vestuvininkus. Kai sugenda, kreipiasi į Eriką. Žino, kad jis suremontuos, nes kiekviena detalė jo rankomis nučiupinėta. Apskritai, apie automobilius E. Andruška sako galėtų parašyti kelių tomų knygą.
O kokie Eriko planai dėl savo gimtojo miesto, už kurio grožį jis atsakingas pagal savo pareigas?
„Kelmę norisi labiau apželdinti. Šlaito gatvėje pasodinom pušų, sutvarkėm. O buvo pelkės ir šabakštynai. Dabar žmonės sako: rojuje gyvenat. Bet tą rojų reikia susikurti pačiam. Dar daug Kelmėje dykų vietų, kurias reikėtų apsodinti pušimis, sukultūrinti.“
Nelengvos užduotys. Juolab, kad tiek žiemą, tiek vasarą komunalinio ūkio specialisto darbe daug kasdienių, rutininių užduočių. Pastaruoju metu Erikas kiekvieną rytą keliasi ketvirtą valandą. Pasižiūri, kokia situacija mieste, ar reikia valyti sniegą, ar yra kitokių neatidėliotinų darbų, prie kurių reikės siųsti darbininkus.
„Nelengva, bet patinka“, – viską pasakančia fraze baigia pokalbį Kelmės patriotas.
