Iš meilės gimtajam kraštui

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Albinas Batavičius nuo vaikystės nesiskiria su bandonija.
Kelmėje rengiamuose Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursuose bandonija groti moko Albinas Batavičius. Energija trykštantis 82 metų muzikantas dar groja festivalyje „Ant rubežiaus“, Joninėse ir kitose šventėse.
Jo rankos virkdo ne tik bandoniją. Ponas Albinas griežia smuiku, pučia birbynę, klarnetą, dūdą, ragą. Ilgą laiką dirbo Rumšiškių klojimo teatre.
Etnokultūros žinovas, kraštotyrininkas, kelių knygų apie Žemaitiją bei Tauragės kraštą autorius, LRT laidų muzikinių pamokų vedėjas, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Lietuvos teatro sąjungos narys, Tauragės rajono Garbės pilietis įsitikinęs, jog žmogaus meilė Tėvynei ateina iš meilės gimtajam kraštui, iš pagarbos tai žemei, kurioje vaikystėje bėgiojo basos kojos, ir žmonėms, kurie tą žemę puoselėja.

Piemuo

Pirmasis instrumentas, kuriuo Albinas Batavičius išmoko išgauti melodijas, buvo smuikas. Jo tėvas griežė smuiku. Tačiau per karą mirė nuo džiovos. Mažajam Albinukui tuomet buvo vos ketveri.

Kai paūgėjo, parūpo tėvo smuikas. Pamatęs berniuko susidomėjimą muzika, kaimynas Juozas Oberauskis pamokė jį griežti. Iš dėkingumo savo smuiko mokytojui – Albinuko tėvui.

Pabaigus keturias klases, baigėsi ir Albinuko mokslai. Patėvis nusprendė – gana. Tegu vaikas gano karves ir pats užsidirba duoną. Taip vakarykštis mokinys tapo piemeniu.

Tik karvių banda neatėmė įgimto susidomėjimo muzika. Iš alksnio ėmė drožti švilpukus ir birbynes. Nakčiai savo instrumentus pamerkdavo į upelį ir prispausdavo akmeniu, kad ir kitą dieną grotų. Mat, pridžiuvus žievei, švilpukas ar birbynė pasigadindavo.

Vaiką domino ir kiti instrumentai. Bandoniją pirmą kartą pamatė vestuvėse. Nuo to laiko ausyse taip ir skambėdavo šio instrumento garsas. Lyg užburtas žiūrėdavo į bandoniją Lomių gyventojo Borkerto rankose.

Atitrūkęs nuo piemens pareigų, nubėgdavo į Karapolio kaimą, pas Jurgį Stonį. Šis turėjo bandoniją ir pamokydavo vaiką groti. Negailėdavo savo bandonijos ir kitas Tauragės krašto muzikantas Petras Ramanauskas. Mat, visi aplinkinių kaimų gyventojai su pagarba prisimindavo Albinuko tėvą – nepakeičiamą Devynakių kaimo muzikantą.

Užstojo piemenuką ir mokytoja tuo metu dirbusi Danutė Bakšaitė, vėliau tapusi Knispeliene. Perkalbėjo patėvį leisti Albiną toliau į mokslus. Šis sutiko. Tik kai karves į tvartus uždarys.

Kai pradėjo lankyti Lomių mokyklą, Albinas jau visai neblogai grojo bandonija. Kai paūgėjo, nubėgdavo po penkis kilometrus į vakaruškas Šakvietyje. Ten grodavę muzikantai leisdavo ir jam po keletą šokių sugroti bandonija ar pačirpinti smuiku.

Iš mėsos kombinato į studijas

Visą vaikystę Albinas svajojo turėti bandoniją. Tačiau pirmąjį instrumentą nusipirko jau būdamas studentas. Nusipirko ją iš muzikanto Šerpyčio, į Tauragę parsivežė dviračiu.

Dabar A. Batavičius turi tris bandonijas. Išgirdęs, kad kas parduoda, nusipirkdavo atsargai. Tauragės krašte daug kas turėdavo bandonijų. Jas gaudavo iš Karaliaučiaus. Tenykščiai gyventojai instrumentus mainydavo į lietuviškus lašinius.

Tačiau dažniausia Albinas groja su savo pirmąja bandonija. Jai jau koks šimtas metų. Tačiau meistras atnaujino dumples – ir vėl kaip nauja. Tas meistras televizijos diktorės Reginos Jokubauskaitės senelis, užtikrinęs: „Aš tai bandonijai atidarysiu burną.“

Nusipirkti instrumentą galėjo, nes nė nebaigęs vidurinės mokyklos, vos septyniolikos, pradėjo dirbti statybose Karaliaučiuje, paskui – Tauragės mėsos kombinate. Čia buvo pučiamųjų orkestras. Albinas grojo klarnetu. Užsidirbdavo grodamas šokiams, per vestuvių ceremoniją Metrikacijos skyriuje. Dirbdamas baigė vidurinę vakarinę mokyklą ir susitaupė 10 tūkstančių rublių studijoms.

Negalėjo sau leisti tik mokytis: „Alkūnės – kiauros. Neturiu kuo apsirengti. Man niekas niekuomet nepadėjo. Per pusmetį pasipuošiau gražiau už kitus orkestro muzikantus.“

Laisvalaikiu šoko tautinius šokius, grojo klarnetu, o vėliau ir birbyne pučiamųjų ansamblyje. Pamena Nijolė Jautakienė, įkūrusi ansamblį „Jūra“, kuris veikia ir dabar, davė birbynę: „Pamėgink pasimokyti, gal kas išeis?“

Albinas pareidavo į savo nuomojamą kambarėlį, palįsdavo po antklode ir pūsdavo birbynę, kad netrukdytų šeimininkams. Per savaitę išmoko tuo labai nustebindamas ansamblio vadovę.

Darbas poną Albiną grūdino visą gyvenimą. Įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo prekių mokslą. Bendrabučio kambariu dalijosi su šiandien žinomais politikais Vladu Terlecku, Broniumi Bradausku.

Tačiau nedirbdamas nebūtų išsivertęs. Po paskaitų eidavo į geležinkelio stotį krauti vagonų. Per dieną uždirbdavo po penkis rublius. Už tris rublius sutikdavo pagroti vestuvėse.

Atgaivino Klojimo teatras

Po studijų A. Batavičius ilgą laiką dirbo kaceliarinį darbą. Buvo Vilniaus valgyklų tresto inspektoriumi, dėstytojavo Vilniaus prekybos mokykloje, dirbo Prekybos ministerijos metodinio kabineto vedėjo pavaduotoju, Maišiagalos kooperatyvo pirmininko pavaduotoju.

„Tuo metu mažai grodavau, – pripažįsta muzikantas. – Širdžiai mielą veiklą atgaivinau, kai Dalia ir Povilas Mataičiai įkūrė Rumšiškių Klojimo teatrą. Ten griežiau smuiku, grojau klarnetu, pūčiau birbynę, čiulbėjau tošele, pūčiau ragą ir virkdžiau bandoniją. Dar 1974 metais teatras aplankė Suomiją, 1989 metais – Indiją, vėliau Naująją Zelandiją ir daugybę kitų Europos ir pasaulio šalių.“

Beje, ponas Albinas nėra visiškas savamokslis. Studijuodamas Vilniaus universitete, šalia prekybos dar baigė studijas ir Estetikos bei meno lavinimo katedroje.

1990 metais Klojimo teatras likviduotas. Atkurtas tautinis teatras. Pastatytas ne vienas veikalas. Juose savo rolę turėjo ir A. Batavičius. Čia dirbo devynerius metus. Kiekvieną vasarą teatras išvykdavo poros mėnesių gastrolių į užsienį.

Tais pačiais metais A. Batavičius pradėjo koncertuoti darželiuose ir mokyklose, kur vaikus supažindindavo su liaudies muzikos instrumentais.

25 metus giedojo Šv Onos bažnyčios chore. Ten vargonavo Albinui siela labai artimas žemaitis Ipolitas Petrošius iš Gorainių kaimo. Su juo kartu daug kartų pūtė triūbas ant piliakalnių per įvairiausias šventes.

Šiuo metu A. Batavičius groja ir dainuoja Vilniaus žemaičių ansamblyje „Tyklė“.

Partizanai – vaiko kasdienybė

Pono Albino grojimas bandonija įamžintas diske „Gimtinės ilgesys“, romansai – diske „Mano miela kerėtoja“, partizanų dainos – diske „Gyvi laisvės dainose“. Pastarajame diske įrašytos dvi autentiškos paties A. Batavičiaus užrašytos partizanų dainos.

„Kai buvau vaikas, mūsų vasarnamį nuomavosi toks siuvėjas, vėliau tapęs evangelikų liuteronų kunigu Jonas Okas su savo motina Anike. Į mūsų sodybą ateidavo partizanai. Mama skalbdavo jiems drabužius, virdavo valgį. Siuvėjas Okas jiems pasiūdavo drabužių. Aš važinėdavau slidėmis aplink sodybą ir stebėdavau, ar nėra garnizono. Okas turėjo radiją. Vakarais eidavome pas jį klausyti žinių iš Amerikos.“

Jonas Okas tuomet dar paaugliui Albinui labai primindavęs Palangos Juzę. Jis ne tik gerai siuvo, keliavo per žmones, bet ir labai šmaikščiai turtinga kalba šnekėdavo, mokėjo sakyti prakalbas, žerte žerdavo patarles ir posakius, savo šnekas pagardindavo liaudiškomis dainuškomis. Daugelį jų Albinas ir dabar atsimena, padainuoja pasilinksminimuose.

Leidiniai, prilygstantys disertacijoms

Albinas Batavičius yra išleidęs keletą kraštotyros knygų. Ši veikla prasidėjo nuo sumanymo aprašyti Tauragės mėsos kombinato pučiamųjų orkestro istoriją. Tačiau žurnalistas Juozas Gaižauskas pasiūlė parašyti apie visus apskrities pučiamųjų orkestrus. Idėja patiko. Daug kartų kraštotyros darbu užsiėmęs muzikantas iš sostinės važinėjo į gimtąjį savo kraštą, vaikščiojo po kaimus, klausinėjo apie vietos dūdorius. Kaimuose visi vieni kitus pažįsta. Žmonės mielai dalijosi informacija. Medžiagos pakako solidžiam leidiniui „Tauragės apskrities dūdų orkestrai“, kurį profesoriai prilygino disertacijai. O į leidinį pateko ne tik Tauragės, Skaudvilės, Gaurės, Kaltinėnų, Laukuvos, bet ir Kelmės rajono Stulgių kaimo dūdoriai.

Spaudai rašytus savo straipsnius A. Batavičius sudėjo į knygą „Iš Tėvynės praeities“. Parengė albumą „Tauragė senose fotografijose“. Parašė knygą „Devynakiai: Karšuvos žemės kaimas“. Čia įrašyta apie 200 partizanų dainų. Apie savo gimtinę, išleido jubiliejinį leidinį „Tauragė šimtmečių vingiuose“ 500 miesto metinių proga.

Visi prašo bandonijos

Ir šiuo metu 82 metų muzikanto grafikas – įtemptas. Suplanuota mėnesiu ir toliau į priekį. Lygiadieniai. Joninės. Pilaitė. Vaikų darželis. Maišiagala – Petrinės. Grojimas ant Karaliaus Algirdo piliakalnio. Lauksnos šventė. Vasara pilna suėjimų. Muzikantui nėra kada ilsėtis.

„Visi nori bandonijos. Jos balsas – toks malonus. Gamtoje vykstančiose šventėse aš kartais atlieku kelis vaidmenis. Iš pradžių papučiu ragą arba sutriūbiju. Paskui pagroju bandonija. Man patinka po Lietuvą važinėtis.“

Ketverius metus muzikantas moko groti bandonija Kelmėje vykstančių Žemaičių etnomuzikavimo ir amatų kursų dalyvius bei Šilalės rajone, prie Paršežerio susirenkančius bandonijos entuziastus. Nors šiemet Kelmėje kursų nebus, A. Batavičius girdėjęs, jog rudeniop bus rengiami bandonijos kursai. Mokinių juose netrūksta. Ar turės muzikantas pasekėjų?

Ponas Albinas sako, jog bandonija – įdomus, malonus, bet nelengvas instrumentas. Klavišai – galuose. Sunku juos matyti. Todėl nemažai mokinių ateina tik iš smalsumo. Bet yra tokių, kurie „užsikabina“. „Kitą vasarą kai kurie atvažiuoja jau pralenkę mane“, – džiaugiasi mokytojas. Su kai kuriais mokiniais jis dalyvauja „Armonikų duetuose“, kurie vyksta Molėtuose, groja kartu festivalyje „Ant rubežiaus“ Šiauliuose, renginiuose Pakruojyje, Anykščiuose ir kitose Lietuvos vietose.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.