Naujausios
Meilė Lietuvai prasideda nuo meilės vaikams
Irena Kasparavičienė jau dvidešimt metų vaikus moko lietuvių kalbos. Sako, jog gerai išmokyti įmanoma tik vienetus, nes mokslui pasiduodančių vaikų kasmet mažėja. Bet nebūtų tragedija, jeigu mokinys norėtų tapti geru batsiuviu, santechniku, staliumi arba baldžiumi. Bet ne! Jis nori būti inžinieriumi, teisėju, daktaru. Kitas — bedarbiu, kaip ir jo tėvai. Kas bus su Lietuva?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tėvynės meilė prasideda nuo tėvų
Žiniomis ir spauda mokytoja sako pasidominti tik tiek, kad „suprastų Surskio ir Mauzerio juokelius“. Kelmės “Kražantės“ pagrindinės mokyklosl ietuvių kalbos mokytoja Irena Kasparavičienė vienadienes žinias keičia literatūra, kurioje lyg inkrustuotuose gintaro gabaliukuose įamžintos tikrosios vertybės.
Irena leidžia suprasti, kad įsijausdama į visa, kas dedasi aplink, pablogintų savo santykį su Tėvyne. Blogose naujienose ir kasdienėje baimėje dėl būvio besimurdantys žmonės nustoja mylėti Tėvynę. „O mano santykis su Tėvyne nuo tos dienos, kai gavome lengvatinę paskolą butui, labai pagerėjo, — juokauja moteris ir rimtai priduria: — Dešimtmetį mokame paskolą ir beveik nejaučiame.“
Namai šiai žemaitei, kilusiai nuo Telšių, asocijuojasi su Tėvyne. Šis supratimas perėjo su motinos pienu ir gyslose tekančiu senelių krauju. Irenos seneliai pokaryje pabėgo iš savo sodybos. Paliko sunkiai nuo akmens ir šaukšto sukurtus savo namus. Bijojo tremties. Bijojo iš miško ateinančių vyrų. Pabėgti — tik tokią išeitį matė, kad išsaugotų gyvus vaikus.
Tremties išvengė. Bet visą likusį gyvenimą sirgo namų ilgesiu. „Nieko daugiau ir negirdėdavau — tik “tieviški, tieviški“. Ten paliktos įskiepytos obelys, — mena Irena.— “Moj adres ne dom i ne ulica“ (rus. Mano namai — nei namas, nei gatvė), — tėčiui buvo pati juokingiausia daina. Nepriklausoma Lietuva mūsų šeimoje buvo piešiama rožinėmis spalvomis, idealizuojama. Tik mokykloje tėvai draudė apie tai kalbėti. Tą tėvų nostalgiją įprasminau studijuodama lietuvių kalbą.“
Tuo metu į Lietuvos pusę jau pūtė Nepriklausomybės vėjai. Vilniaus universitete Irena vaikščiojo į neprivalomas paskaitas. Jose gerte gėrė Romualdo Ozolo žodžius apie Lietuvos likimą ir lemtį, apie pokyčius, kurie mūsų laukia. „Landžiojau po Vilnių, kad kuo daugiau iš jo pasiimčiau. Juk žinojau, kad teks išvažiuoti. Bet ir didmiestyje išsaugojau tą kaimišką skonėjimąsi žodžiu. Nors dauguma ten jau praradę kalbos sodrumą. Man visa, kas prie lietuviškumo šaknų, brangu iki šiol. Vis tebedainuoju folkloro ansamblyje.“
Kelias į saugų būvį
Irena nepeikia ir savo šiandienos: „Mokytojams nėra labai blogai. Dar turiu dvidešimt pamokų. Galiu sau leisti nueiti į kirpyklą. Tik negaliu kalbėti už visus. Yra mokytojų, kuriems pamokų sumažėjo iki dešimties. Nuolat girdime grasinimus mažinti atlyginimus iki gėdingai menko.“
Kada lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja paskutinį kartą pirko knygą? Gal vasarą... Dabar sunku sutaupyti knygai. Nebent ją pirktum per išpardavimus. Ir kelionei į Vilnių, pas drauges, mokytoja jau senokai taupo. Ten aplanko parodas, spektaklius, susitinka su buvusiomis mokinėmis, klasės draugėmis. Į sostinę be kelių šimtų litų neverta judintis.
Ar dėl to neskaudu? Irena sako, jog dabar tiesiog taip yra. Tiki, kad gali būti kitaip. Ir staiga prisimena ilgą, sunkų kelią. Kiek daug reikėjo mokytis vidurinėje mokykloje, kad įstotų į universitetą. Paskui knygų graužimas universitete. Egzaminai, kas pusmetis pasikartojantys lyg koks košmaras. Paskui labai sunkus ir atsakingas darbas mokykloje. Irenos vyras Kęstas buvo priverstas įsigyti dar vieną diplomą, kad galėtų išlaikyti šeimą. Buvo labai sunku. Du maži vaikai. Darbas. Ir studijos.
Kažkoks chroniškas nesupratimas, jog atsakingą darbą atliekantis žmogus privalo uždirbti tiek, kad patenkintų visus fizinius ir kultūrinius savo poreikius...Tarkim, mokytojas turi atsakyti už mokymą, vaiko saugumą ir daugybę kitų dalykų. Net per pertraukas koridoriuje reguliuoti eismą, nors prieš naują pamoką taip reikėtų pabūti su savimi.
Kartais tėvai priekaištauja, kad neišmoko vaiko. O pats vaikas nė piršto nepajudina, kad išmoktų bent sakinį pradėti iš didžiosios raidės.
Ar nuo to neištirpsta meilė Tėvynei? Irena tikina, jog ne: „Kartais dirbant su vaikais dainuoja siela. Ypač, kai jie ima žarstyti originaliausias mintis, kuriose tebežvilga žmogiškumo perlai. Mokykloje daugiau gerų vaikų. Jie stebisi, kai įžūlėliai blogai pasielgia.
Pavyzdžiui, mano klasėje beveik visi vaikai iš pilnų šeimų, nuprausti, pavalgydinti, paglostyti. Todėl nepikti. Kartais atrodo, kad jie labai gerbia mokytoją. Yra vaikų, kurie pasako ačiū už pamoką. Kas, kad mokosi šiaip sau. Tačiau gal iš jų išeis geri batsiuviai ar statybininkai?„
Išvažiuoti, kad būtum laisvas
— Kaip manote, ar myli Tėvynę tie, kurie išvažiuoja?
— Jeigu būčiau jauna, ir aš išvažiuočiau. Tam, kad tapčiau laisva. Ir — kad sugrįžčiau. Turiu vieną draugę, irgi filologę. Ji išvažiavo į Ameriką. Ten užsidirbo butui sostinėje. Sugrįžusi galėjo neskubėti įsidarbinti bet kur. Nusprendė įkurti vertimų biurą. Kai biurui pakanka veiklos, ji dirba Lietuvoje. Kai sunku, vėl skrenda į užsienį. Ji turi laisvę rinktis. Jai nereikia „užsiciklinti“ kokiai nors vienai veiklai. Gali gyventi plačiai ir įdomiai. Ir būti Lietuvoje.
Mane prie Tėvynės riša šeima ir vaikai. Nenorėčiau su jais keliauti per pasaulį.
— Sakote, kad sunku vaikus gerai išmokyti lietuvių kalbos. Gal nėra suinetersuotumo, kai viršų ima anglų kalba?
— Sunku tobulai išmokyti ne tik lietuvių kalbos. Daugėja vaikų, nepasiduodančių mokymui. Per menkai vystomas jų loginis mąstymas. Duota per daug laisvės pasitikint mokinių sąmoningumu.
Mokykloje turėtų galioti nustatytos taisyklės, kaip ir bet kurioje kitoje įstaigoje. Mokykla — antrieji mūsų namai. Bet ir namuose vaikai, matyt, nepaiso taisyklių, šiaušiasi prieš tėvus ir šitą savo elgesio modelį perkelia į mokyklą. Už savo elgesį mokinys turėtų atsiskaityti tėvams ir mokytojams. O dabar vaikas įtikėjęs, kad jam nieko nebus, jeigu nesimokys arba blogai elgsis.
Man keista, kai tėvai bedarbiai neturi kada rūpintis savo vaiku. Išmoko jis užsirišti batą — ir tesižino. Tai ar vienas mokytojas gali už viską atsakyti ir viską apžioti, kai tėvams „dzin“?
Mokinių man labai dažnai gaila. Jiems paauglystė. Kažkoks sukrėtimas. Košmaras. O negauna pakankamai suaugusiųjų dėmesio. Lietuvą mylėti reikėtų pradėti nuo savo vaikų.
LAISVĖ: „Išvažiavimas iš Lietuvos jaunimui suteikia laisvės, — sako Irena Kasparavičienė. — Bet išvažiuoti reikia tik tam, kad grįžtum.“
LIETUVININKĖ: Poreikį studijuoti lietuvių kalbą ir pažinti bei propaguoti tautos kultūrą Irena Kasparavičienė sako paveldėjusi su motinos pienu.
SOSTINĖ: Irena Kasparavičienė dažnai pasiilgsta Vilniaus. Kai ten studijavo, stengėsi kuo daugiau iš ten pasisemti, nes žinojo, kad reikės išvažiuoti.