Meilė – kaip deimantas

Meilė – kaip deimantas

Mei­lė – kaip dei­man­tas

Nors abu Rad­vi­liš­ky­je lan­kė mo­kyk­lą, Fe­li­ci­ja ir Va­len­ti­nas Žek­niai ne­bu­vo pa­žįs­ta­mi iki pat trem­ties me­tų. Su­si­pa­ži­nę ir trem­ty­je pa­mi­lę vie­nas ki­tą, ko­ja ko­jon abu žen­gia jau 60 me­tų.

Dei­man­ti­nes ves­tu­ves šie­met šven­čian­tys su­tuok­ti­niai sa­ko: kai ga­lė­jo vie­nas į ki­tą at­si­rem­ti, še­ši de­šimt­me­čiai pra­bė­go lyg aki­mir­ka.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Ne tūks­tan­čiai le­mia san­tuo­kos tvir­tu­mą

Kai rugp­jū­čio 24-ąją Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė į Bur­biš­kio dva­rą su­kvie­tė auk­si­nes ves­tu­ves šie­met šven­čian­čias po­ras, jau­na­ve­džių val­sui kar­tu su ki­tais bu­vo pa­kvies­ta ir vie­na dei­man­ti­nė po­ra – rad­vi­liš­kie­čiai Fe­li­ci­ja ir Va­len­ti­nas Žek­niai.

„Ne­bū­tu­mėm da­ly­va­vę, jei ne duk­ra – ne­pra­tę mes prie to­kio dė­me­sio. Tai ji pri­kal­bi­no: ei­kit, nors da­bar pa­si­ju­si­te kaip tik­ro­se ves­tu­vė­se – su puoš­nia su­kne­le, šu­kuo­se­na. Ji ir su kir­pė­ja su­si­ta­rė“, – šyp­so­si po­nia Fe­li­ci­ja ir trum­pam lyg su­grįž­ta į tą lem­tin­gą­ją die­ną, kai vie­nas ki­tam iš­ta­rė „taip“ ir tą­kart duo­to pa­ža­do – kas be­nu­tik­tų, vi­sa­da bū­ti ša­lia – lai­ko­si jau 60 me­tų.

„Ne­bu­vo bal­tos ves­tu­vi­nės su­kne­lės – vil­kė­jau iš trem­ties at­si­vež­ta pil­ka su­kne­le. Ne­bu­vo jo­kio ba­liaus. Net ir liu­di­nin­kų sa­vų ne­bu­vo – baž­ny­čios var­go­ni­nin­kas ir zak­ris­ti­jo­nas jų funk­ci­jas at­li­ko. Ne­tu­rė­jom iš ko ves­tu­ves kel­ti. Bet mums bu­vo ir taip ge­rai – svar­bu kar­tu“, – kuk­lias tuok­tu­ves pri­si­mi­nė F. Žek­nie­nė.

Ir ves­tu­vi­nį žie­dą pir­ko tik jau­ni­kiui – jai sa­vo žie­dą pa­do­va­no­jo ma­ma.

Abu nu­si­juo­kia: jų tuok­tu­vės – ge­riau­sias įro­dy­mas, jog ne sve­čių gau­sa ir ne ves­tu­vėms iš­leis­ti tūks­tan­čiai le­mia san­tuo­kos tvir­tu­mą. Stip­ry­bės jai su­tei­kia abie­jų su­tuok­ti­nių no­ras ir pa­stan­gos bū­ti drau­ge „ir džiaugs­me, ir var­ge“.

Mei­lė gi­mė trem­ty­je

Žek­niai bal­su svars­to: o gal jųd­vie­jų san­tuo­kai tvir­ty­bės su­tei­kė ir ją už­grū­di­no kar­tu trem­ty­je pra­leis­ti me­tai?

Va­len­ti­nas Ir­kuts­ko sri­ty­je pra­lei­do de­šimt me­tų, Fe­li­ci­ja – ke­le­riais ma­žiau, mat ji pas iš­trem­tą šei­mą nu­vy­ko sa­vo no­ru, po ke­le­rių me­tų.

„Vie­toj ma­nęs kar­tu su tė­vais, bro­liu bei se­se­ri­mi paė­mė pas mus tą­kart vie­šė­ju­sią gi­mi­nai­tę, mat aš su tė­vais ne­gy­ve­nau – nuo­mojausi bu­tą Rad­vi­liš­ky­je, ten lan­kiau mo­kyk­lą. Ją pa­lei­do tik ta­da, kai vi­si pra­dė­jo šauk­ti, kad tai tik­rai ne jų, o ki­tos šei­mos vai­kas“, – ku­rio­zi­nį at­ve­jį me­na F. Žek­nie­nė.

Li­ku­sią vie­ną mer­gi­ną iš­lai­ky­ti pa­dė­jo gi­mi­nai­čiai – tė­vu­ko se­sers šei­ma. Kai ir juos iš­ve­žė, gy­ve­no pas ge­riau­sią drau­gę.

Su šei­ma laiš­kais bend­rau­da­vu­si paaug­lė pas juos nu­vy­ko ta­da, kai Lie­tu­vo­je ne­pa­vy­ko ras­ti dar­bo. Be to, la­bai jau il­gu bu­vo vie­nai.

Nu­va­žia­vu­si pas tė­vus, ta­me pa­čia­me ba­ra­ke aš­tuo­nio­lik­me­tė su­ti­ko ir Va­len­ti­ną – jųd­vie­jų šei­mos ne tik gy­ve­no ne­to­lie­se, bet ir bend­rau­da­vo tar­pu­sa­vy.

Bet ne iš kar­to jau­nai mer­gi­nai į akį kri­to po­rą me­tų vy­res­nis lie­tu­vai­tis. Kaž­koks pa­si­pū­tęs jai tą­kart at­ro­dęs Va­len­ti­nas, – šyp­te­li po­nia Fe­li­ci­ja.

Ta­čiau pa­ma­žu abu ėmė vis mei­liau vie­nas į ki­tą žval­gy­tis, vis daž­niau lie­tu­vių va­ka­rais ren­gia­mo­se va­ka­ruš­ko­se Va­len­ti­nas pa­šok­din­da­vo il­ga­ka­sę Fe­li­ci­ją.

„Va­ka­rais po dar­bų, bū­da­vo, pra­si­šluo­jam kie­mą prie ba­ra­kų, pa­lais­tom, kad ne­dul­kė­tų ir su­si­bu­riam į šo­kius. Šo­kam, dai­nas dai­nuo­jam. Nors ir pa­var­gę bū­da­vom, bet to­kiems su­si­bū­ri­mams jė­gų at­ras­da­vom.

Ru­sai ste­bė­da­vo­si ne tik mū­sų pa­si­links­mi­ni­mais, bet ir lai­do­tu­vė­mis ir ne­tgi sa­ky­da­vo lau­kią jų, mat la­bai jau gra­žiai lie­tu­vai­čiai sa­vo tė­vy­nai­nius trem­ty­je lai­do­jo – su­si­rink­da­vo tiek žmo­nių lyg į ko­kio di­de­lio šu­lo ves­tu­ves“, – pa­sa­ko­ja po­nia Fe­li­ci­ja ir pa­ro­do pa­žįs­ta­mų trem­ti­nių lai­do­tu­vių nuo­trau­kas, ku­rio­se iš­ties už­fik­suo­tas di­džiu­lis bū­rys žmo­nių.

Bend­ri va­ka­ro­ji­mai ir suar­ti­no jau­nuo­lius – abu su­ta­rė, jog jau lai­kas kur­ti šei­mą. Su­si­tuo­kė Žek­niai jau grį­žę į Lie­tu­vą.

Bend­ras gy­ve­ni­mas – po tru­pi­nė­lį

„Ne­bu­vo leng­va. Tau­pė­me kiek­vie­ną ka­pei­ką, nes dar­bais ne­li­jo, nors Va­len­ti­nas daug jų mo­kė­jo, dirb­ti ne­tin­gė­jo“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Il­giau­siai abu iš­dir­bo tuo­me­ti­nė­je Rad­vi­liš­kio že­mės ūkio ma­ši­nų ga­myk­lo­je. Čia ir pen­si­nio am­žiaus su­lau­kė.

Jau bū­nant pen­si­jo­je iš­si­pil­dė Žek­nių sva­jo­nė tu­rė­ti nuo­sa­vą kie­mą – nu­si­pir­ko ne­baig­tą įreng­ti na­mą, ku­rį sa­vo ran­ko­mis įren­gė V. Žek­nys.

F. Žek­nie­nės ma­lo­niu rū­pes­čiu ta­po ap­lin­kos puo­se­lė­ji­mas. Kie­mą, ku­ria­me prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­jo­jo kie­čiai, po­nia Fe­li­ci­ja pa­ver­tė gė­lių ro­ju­mi.

Ir šian­dien čia žy­di mar­gas­pal­vės gė­lės, šei­mos ra­my­bę sau­go rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­ra, o pa­ts na­mas švie­čia ryš­kia gel­to­na spal­va.

Ir šian­dien Žek­nių na­muo­se kartkartėmis pa­kvim­pa ke­pa­mas py­ra­gas. Ypač ta­da, kai juo­se ap­si­lan­ko ku­ris nors iš dvie­jų vai­kų su šei­mo­mis, kai už­le­kia ku­ris nors iš pen­kių anū­kų, šir­dį pa­ma­lo­ni­na dvie­jų proa­nū­kių kle­ge­sys.

„Bran­gin­ki­te vie­nas ki­tą“

„Vai­kai mū­sų rim­tai su­si­py­ku­sių nė kar­to ne­ma­tė. Aiš­ku, bu­vo tų dū­mų ir pas mus, ypač bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džio­je, bet nie­ka­da jų ne­neš­da­vo­me lau­kan, pas mus ne­bu­vo ne­kal­ba­die­nių, ne­sa­me su­si­py­kę dėl rim­tų da­ly­kų. Iš­sa­kai, kas gu­li ant dū­šios ir ra­mu“, – vie­nas ki­tą pa­pil­do su­tuok­ti­niai.

Anot jųd­vie­jų, ne­bu­vę per bend­ro gy­ve­ni­mo me­tus ir pa­vy­do sce­nų – vy­ras nie­ka­da ne­reiš­kė prie­kaiš­tų ke­lio­li­ka me­tų trem­ti­nių cho­re dai­na­vu­siai ir į kon­cer­tus su trem­ti­niais va­ži­nė­ju­siai žmo­nai.

Šian­dien po­nia Fe­li­ci­ja sa­ko, jog kant­ry­bė, pa­kan­tu­mas, ži­no­ji­mas, kad be sa­vo­jo žmo­gaus bus la­bai blo­gai juos ly­dė­jo vi­sus tuos me­tus, to­dėl da­bar abu neį­si­vaiz­duo­ja, kaip rei­kė­tų gy­ven­ti vie­nam be ki­to.

„Užau­gi­no­me ge­rus vai­kus. Su­sis­kam­bi­nam kas­dien. Rad­vi­liš­ky­je gy­ve­nan­ti duk­ra ne tik ap­lan­ko, bet ir pa­de­da ap­si­rū­pin­ti pro­duk­tais, pa­ve­ža, kur rei­kia. Lan­ko ir Kau­ne gy­ve­nan­tis sū­nus.

Bet vis tiek jie tu­ri sa­vo šei­mas. O kas pa­dės bet ku­rią mi­nu­tę pri­rei­kus, su kuo pa­si­šne­kė­si ar­ba pa­ty­lė­si drau­ge, jei­gu ne su su­tuok­ti­niu? To­dėl vi­siems sa­ko­me – sau­go­kit ir bran­gin­ki­te vie­nas ki­tą kiek tik ga­li­te“, – jau iš­ly­dė­da­ma pro du­ris pa­ta­ria dei­man­ti­nė su­tuok­ti­nių po­ra.

Au­to­rės nuo­tr.

Ge­ra pri­sės­ti pail­sė­ti pa­čių ran­ko­mis iš­puo­se­lė­tų na­mų kie­me.

Prieš še­šis de­šimt­me­čius su­si­tuo­kę Fe­li­ci­ja ir Va­len­ti­nas Žek­niai ir šian­dien žen­gia ko­ja ko­jon kar­tu.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Fe­li­ci­jos ir Va­len­ti­no Žek­nių šir­dies džiaugs­mas – da­bar jau suau­gę duk­ra Lo­re­ta ir sū­nus Rim­vy­das.

60 me­tų be­si­tę­sian­ti Fe­li­ci­jos ir Va­len­ti­no Žek­nių mei­lė gi­mė Si­bi­ro trem­ty­je.