Medinukų pasaulio valdovai ir eiliniai

Me­di­nu­kų pa­sau­lio val­do­vai ir ei­li­niai

Tau­to­dai­li­nin­kas, me­džio dro­žė­jas Rai­mon­das Baš­kys yra be­ne tur­tin­giau­sias kur­šė­niš­kis. Tu­ri sa­vo as­me­ni­nį mu­zie­jų. Taip pat tu­ri vi­są pa­go­niš­kų­jų ir krikš­čio­niš­kų­jų die­vų pan­teo­ną ir ku­ni­gaikš­čių di­nas­ti­ją. Pats pa­si­da­rė. Dar jis tu­ri ir neį­kai­no­ja­mą hu­mo­ro jaus­mą, ku­ris jam pui­kiai pa­de­da tvar­ky­tis ir Me­di­nu­kų pa­sau­ly­je, ir sa­vo so­dy­bo­je. Taip, jo žmo­na – pir­mo­ji Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kė Ri­ma Baš­kie­nė, bet Me­di­nu­kų pa­sau­ly­je ji – ei­li­nė.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

La­bas – vi­siems!

Bai­gian­tis me­tams bū­ti­nai rei­kė­jo ap­lan­ky­ti Rai­mon­do Baš­kio Me­di­nu­kų mu­zie­jų. Kur­šė­niš­kiui me­džio dro­žė­jui, Me­di­nu­kų mu­zie­jaus įkū­rė­jui Rai­mon­dui Baš­kiui 2018-ai­siais su­ka­ko 60 me­tų. Ju­bi­lie­jaus pro­ga iš­leis­tas jo kū­ri­nių nuo­trau­kų al­bu­mas „Rai­mon­do Baš­kio me­di­nu­kų pa­sau­lis“, ku­ria­me ir su­dė­tas vi­sas jo kū­ry­bi­nio ke­lio at­spin­dys, pa­ti jo kū­ry­bos es­mė ir pra­smė.

Tie­są sa­kant, į Me­di­nu­kų mu­zie­jų ve­dė ir dar vie­nas smal­su­mas. Juk čia ir pir­mo­sios Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kės R. Baš­kie­nės na­mai.

So­dy­ba ato­kio­je, bet ypa­tin­go­je gat­vė­je. Pir­miau­sia, jo­je bu­vo įkur­ti net du mu­zie­jai: vie­nas – R. Baš­kio me­džio dro­ži­nių, ki­tas – švie­saus at­mi­ni­mo puo­džių ka­ra­liaus Bro­niaus Ra­dec­ko mo­lio dir­bi­nių. Ant­ra, ši gat­vė – ri­ba, per ku­rią per­si­ri­tus, jau esi la­biau ne mies­te, o erd­vė­mis ir gam­ta tur­tin­ga­me kai­me.

Se­no­jo lie­tu­viš­ko­jo kai­mo bruo­žų gau­su ir Baš­kių so­dy­bo­je. Tam­sūs sie­no­jai, bal­tos rai­žy­tos lan­gi­nės, se­ną­ją liau­diš­ką dva­sią iš po snie­go ke­pu­rių spin­du­liuo­jan­tys dro­ži­niai.

Jau prie so­dy­bos var­te­lių į akis kren­ta me­di­nės skulp­tū­ros, pa­si­tin­ka įsi­kib­da­mas į tam­sius sie­no­jus au­gan­tis krump­lė­tas, rai­ty­tas vi­jok­lis. Rai­mon­das pa­gau­na žvilgs­nį – taip, tai šiek tiek ken­kia me­di­nei sie­nai, bet juk tai taip gra­žu, de­ko­ra­ty­vu ir taip tin­ka šiai erd­vei.

Prie lau­ku­jų so­dy­bos du­rų virš suo­le­lio pa­si­tin­ka Rai­mon­do iš­drož­tas už­ra­šas „La­bas vi­siems“. Sa­vi­ta, dvel­kian­ti ra­my­be ir har­mo­ni­ja so­dy­ba iš tie­sų sve­tin­ga vi­siems ir vi­so­kiems. Nors čia pri­va­ti erd­vė, bet mu­zie­jų ap­lan­ko tu­ris­tai, mies­to sve­čiai, mo­ki­niai, pa­žįs­ta­mi ir vi­sai sve­ti­mi.

Mu­zie­ju­je taip pat de­ra vi­si ir vi­so­kie. Die­vai ir vel­niai. Pa­go­niš­ko­sios ir krikš­čio­niš­ko­sios die­vy­bės. Čia – ir be­si­šyp­san­tys, ir am­ži­ny­bei į akis iš­di­džiai žiū­rin­tys per­so­na­žai. Ka­ra­lius ir ku­ni­gaikš­čiai. Po­li­ti­kai ir ei­li­niai. Di­de­li ir mi­nia­tiū­ri­niai. At­pa­žįs­ta­mi ir mis­ti­niai. Sim­pa­tiš­ki ir ne­la­bai.

Iš­ba­lu­si šven­to Jur­gio nu­ga­ra

Me­di­nu­kų mu­zie­jaus du­ris sau­go ka­ti­nas ir ka­tė, įsi­tai­sę my­li­mo šei­mos au­gin­ti­nio vilk­šu­nio, ku­ris jau iš­ke­lia­vęs į am­ži­nuo­sius me­džiok­lės plo­tus, bu­vu­sia­me vol­je­re. Prie vol­je­ro ka­bo ir du pa­va­dė­liai – rau­do­nas ir mė­ly­nas, Rai­mon­das jais ve­da­si ka­ty­tę ir ka­ti­ną pa­si­vaikš­čio­ti.

Rai­mon­das ne kar­tą gir­dė­jo, kad per kuk­liai pri­sta­to sa­vo kū­ry­bą. Gal net šiek tiek pa­sau­go­da­mas ir sa­ve, ir sa­vo žmo­ną.

„Man pa­tin­ka ty­liai dirb­ti. Iš­ki­ši gal­vą – dar ap­šauks, kad dėl rin­ki­mų kaž­ką da­rau. Kam man to rei­kia?...“ – nu­mo­ja ran­ka, bet šyp­se­nos ne­pa­me­ta Rai­mon­das.

Iš išo­rės Me­di­nu­kų mu­zie­jaus pa­sta­tas ne­di­de­lis, o vi­du­je – net tirš­ta nuo skulp­tū­rų, skulp­tū­rė­lių. Pil­nos len­ty­nos, grin­dys, pa­sie­niai ir pa­lan­gės, net ant lu­bų ke­le­tas ka­bo.

Tie­sa, Rai­mon­das sten­gia­si sa­vo skulp­tū­ras slėp­ti nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių. Sau­lė ima „bend­ra­dar­biau­ti“ su kū­rė­ju, žiū­rėk, jau ir pa­kei­tė skulp­tū­ros spal­vą, trum­pi­na me­die­nos am­žių. Rai­mon­das nu­kė­lė nuo pa­lan­gės šven­to Jur­gio skulp­tū­rė­lę – nu­ga­ra jau iš­ba­lin­ta sau­lės.

Die­vai ir juo­kai

„Die­vai, šven­tie­ji, vel­niai, mi­to­lo­gi­nės bū­ty­bės, pa­sa­kų per­so­na­žai, kau­kės – ne­ži­nau dro­žė­jo, ku­ris ne­bū­tų kū­ręs šio­mis te­mo­mis“, – juo­kia­si R. Baš­kys, vis „ge­sin­da­mas“ pa­gy­ri­mus, su­si­ža­vė­ji­mą ir nuo­sta­bą.

Akys raibs­ta nuo siu­že­tų, si­lue­tų ir skulp­tū­rų nuo­tai­kų. Gar­bin­go­je mu­zie­jaus vie­to­je pa­go­niš­kų­jų die­vy­bių pan­teo­nas, virš ku­rio su­pa­si „Gy­ve­ni­mo lai­vas“ – sim­bo­li­nė skulp­tū­ra, ku­rio­je fi­gū­rė­lė­mis pa­vaiz­duo­tas vi­sas žmo­gaus gy­ve­ni­mas – nuo įspū­džio, kad Že­mės ru­tu­lį ga­li pa­kel­ti, iki laz­dos.

Ži­no­mos po­li­ti­kės vy­ras ne­ga­li ne­su­lauk­ti klau­si­mų apie po­li­ti­ką. Ir at­sa­ky­mą vi­sa­da tu­ri pa­ren­gęs – į vis­ką rei­kia mo­kė­ti pa­si­žiū­rė­ti links­mai, pa­si­juok­ti. Tam skir­ta net vi­sa mu­zie­jaus len­ty­na. Čia ir me­di­nė po­nia Pre­zi­den­tės Gry­baus­kai­tės vei­du ka­po­ja gry­bams gal­vas, o jai pa­de­da di­do­kas kir­mi­nas. Čia ir me­di­nis bu­vęs kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras Ole­kas vai­ruo­ja auk­si­nį tan­ką, ap­kai­šy­tą auk­si­niais šaukš­tais.

Čia me­di­nis Gra­žu­lis, ne­ša­mas rė­kia „Už Lie­tu­vą vy­rai!“. Ir švie­ti­mo mi­nist­rės Pit­rė­nie­nės „ačių“, ir Va­lins­ko – „jei taip, tai na­fik“, ir ra­jo­no me­ras An­ta­nas Be­za­ras, jo­jan­tis ant ark­lio, ir ki­tų, at­pa­žįs­ta­mų me­di­nė­se skulp­tū­rė­lė­se, po­li­ti­kų šar­žus Rai­mon­das iš­dro­žė links­mai.

Yra skulp­tū­rė­lė, at­spin­din­ti ir nau­jau­sias ak­tua­li­jas – vaiz­duo­jan­ti, kaip „pi­jo­kus“ ve­ža iš Lie­tu­vos.

Kū­ry­ba ne­pak­lūs­ta klau­si­mams

„Anks­čiau pai­mi me­dį ir nie­ko ne­gal­vo­da­mas dro­ži. Išei­na – kas išei­na. O su am­žiu­mi pra­de­di gal­vo­ti, ko­dėl, kam, kaip? Kū­ry­bai tai nė­ra ge­rai. Tik­ro­ji kū­ry­ba yra ta­da, kai ne gal­vo­ji, o da­rai. Ir žmo­na kar­tais ma­nęs kai pa­klau­sia, o ko­dėl aš čia taip pa­da­riau?... Aš ne­ži­nau, ką at­sa­ky­ti, kaip paaiš­kin­ti prie­žas­tį, ko­dėl bū­tent taip pa­da­riau!.. Aš ta­da su­si­ner­vi­nu!“ – kva­to­ja­si Rai­mon­das.

Me­džio dro­žė­jas pa­sa­ko­jo, kad vos tik pa­ban­do pa­ts sa­vęs klaus­ti, o iš tie­sų – ko­dėl bū­tent tai pa­da­rė, pra­si­de­da vi­di­nė trin­tis, svars­ty­mai ir ran­kos ne­be­ky­la dro­ži­nė­ti tol, kol gal­va neiš­si­va­lo nuo klau­si­mų. Ta­da vėl pai­ma me­dį ir ran­kos pa­čios pa­da­ro tai, ką dik­tuo­ja gry­niau­sio­ji, be min­čių ir klau­si­mų, kū­ry­ba.

„Juk iš tik­rų­jų, ko­kia pra­smė yra iš nu­drož­to vel­niu­ko? Juk tai pa­pras­čiau­sias nie­ku­tis! Kam jis rei­ka­lin­gas? Bet ma­čiau, kaip vie­na lan­ky­to­ja ėmė ir ap­si­ver­kė, pa­ma­čiu­si ma­no kū­ri­nė­lius...“ – ste­bi­si meist­ras.

Sa­vi­tas R. Baš­kio me­di­nu­kų pa­sau­lis la­bai jud­rus, šo­kan­tis, be­si­vai­pan­tis, be­si­juo­kian­tis ir be­juo­ki­nan­tis. Ta­čiau šia­me pa­sau­ly­je la­bai ryš­kus ir gi­lus ry­šys su se­ną­ja lie­tu­viš­ką­ja skulp­tū­ra, diev­dir­bys­te.

Rai­mon­das pa­sa­ko­ja, kad no­rė­da­mas kur­ti konk­re­čius per­so­na­žus, die­vy­bes, kar­žy­gius jis pri­va­lo do­mė­tis, skai­ty­ti, gi­lin­tis į de­ta­les, sim­bo­lius.

Tai vai­kys­tė­je, kai vos pra­dė­jo dro­ži­nė­ti dar be­si­mo­ky­da­mas pra­di­nė­se kla­sė­se, svar­biau­sia bū­da­vo ge­ras pei­liu­kas. Daug fi­zi­nių jė­gų rei­kė­jo ku­riant pir­mą­ją skulp­tū­rą iš ąžuo­lo dar be­si­mo­kant vy­res­nė­se Meš­kui­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė­se. O su bran­da atė­jo no­ras kur­ti pra­smin­gai, švie­tė­jiš­kai.

Na­mų is­to­ri­jos

Me­di­nu­kų mu­zie­ju­je ga­li už­truk­ti il­gai – kiek­vie­nas dro­ži­nys, kiek­vie­na skulp­tū­rė­lė pil­na de­ta­lių, ją no­ri­si ap­žiū­rė­ti iš vi­sų pu­sių, at­ko­duo­ti iš­drož­tų ženk­lų, sim­bo­lių pra­smes.

Įdo­mus ir pa­ties mu­zie­jaus in­ter­je­ras – me­dis, mo­lis, lyg į nie­kur ant­ra­me aukš­te ve­dan­čios du­rys.

„Čia juk bu­vo tvar­tas! Čia su Ri­ma viš­tas au­gi­no­me, ožiu­kus, kar­ves, nu­tri­jas, po 40 triu­šių!“ – nu­ste­bi­na tau­to­dai­li­nin­kas.

Ož­kų ir ožiu­kų ra­giu­kai da­bar iš­li­ko tik skulp­tū­ro­se.

Šie na­mai pri­klau­sė žmo­nos tė­vams. Kai su­kū­rė šei­mą, bai­gė stu­di­jas, tė­vai iš­si­kė­lė į bu­tą, o jau­nai šei­mai li­ko so­dy­ba.

Baš­kiai so­dy­bo­je įsi­kū­rė 1986 me­tais. Rai­mon­das sa­vo ran­ko­mis tvar­tą vė­liau pa­ver­tė mu­zie­ju­mi. Pa­vyz­džiui, ten, kur viš­tos, tu­pė­da­mos ant lak­tų, ka­po­jo sna­pais mo­lį, Rai­mon­das sa­vo ran­ko­mis pa­da­rė mo­li­nį pa­no – kaip at­min­tį.

Mu­zie­ju­je sto­vi ir iš­li­ku­si lo­ve­lė, da­bar ta­pu­si jau­kiu minkš­ta­suo­liu. Ši lo­ve­lė iš sū­nų Ro­ko ir Lau­ry­no vai­kys­tės. Vai­kai jo­je mie­go­da­vo, o virš lo­ve­lės, kaip žais­lai, ka­bo­da­vo Rai­mon­do iš­drož­ti dra­ko­nai ir ki­to­kie pa­sa­kų per­so­na­žai.

„Gal to­dėl tie mū­sų vai­kai me­ta­lis­tais ta­po“, – juo­kia­si R. Baš­kys.

Abu jo sū­nūs gro­ja ir dai­nuo­ja sun­kio­jo me­ta­lo gru­pė­je „Thun­der­ta­le“.

Ant vie­nos mu­zie­jaus sie­nos eks­po­nuo­ja­mi dro­ži­niai – žmo­nai kur­ti me­di­niai pa­puo­ša­lai.

„Taip taip! Ne auk­sas, si­dab­ras ir gin­ta­rai, o – me­dis! Ri­ma vi­sa­da no­rė­da­vo at­ro­dy­ti ori­gi­na­liai“, – paaiš­ki­na.

Mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­ma ir tu­ši­nu­kų ko­lek­ci­ja. Vie­nas iš me­di­nių tu­ši­nu­kų, vaiz­duo­jan­čių vel­niu­ką, ta­po lem­tin­gas. Kai abu su bū­si­ma žmo­na stu­di­ja­vo Kau­ne, Rai­mon­das pa­ma­tė la­bai gra­žios mer­gi­nos ran­ko­se sa­vo drož­tą tu­ši­nu­ką. Už­kal­bi­no – iš kur jį ga­vu­si, mer­gi­na at­sa­kė, kad Šiau­liuo­se iš Dai­lės par­duo­tu­vės nu­si­pir­ku­si.

„Per pa­ga­lius ir žmo­ną su­si­ra­dau!“ – juo­kia­si Rai­mon­das. Jis at­si­me­na, kad Ri­mos ne­pas­te­bė­ti ne­bu­vę įma­no­ma, bet už­kal­bin­ti pa­dė­jo „vel­niu­kai“.

Kai de­gi kū­ry­ba

Rai­mon­do Baš­kio kū­ry­ba su­til­po į so­li­daus for­ma­to 300 pus­la­pių al­bu­mą, ku­ria­me su­dė­tos jo kū­ri­nių nuo­trau­kos.

Vi­sos jos fo­tog­ra­fuo­tos sū­naus Ro­ko. Nuot­rau­ko­se, pri­tai­kius tin­ka­mą ap­švie­ti­mą, Rai­mon­do nuo­mo­ne, net ge­riau at­skleis­tos ir pa­ro­dy­tos kai ku­rios jo skulp­tū­rų ir dro­ži­nių de­ta­lės, nei ma­to­si pli­ka aki­mi.

Vi­sus tė­vo dar­bus, esan­čius so­dy­bo­je ir mu­zie­ju­je, Ro­kas nu­fo­tog­ra­fa­vo vos per tris die­nas. Rai­mon­das ži­no – kai „de­gi kū­ry­ba“, ta­da vis­kas pa­vyks­ta kaž­kaip ste­buk­lin­gai grei­tai ir ge­rai.

Pui­kiai pri­si­me­na ir sa­ve, de­gan­tį no­ru iš­mok­ti dro­žy­bos pa­slap­čių. Me­na, kaip laks­ty­da­vo iš pa­skos sa­vo dar­bų mo­ky­to­jui Jo­nui Zel­bai pa­siė­męs ko­kį sa­vo dro­ži­nė­lį ir pra­šy­da­vo, kad mo­ky­to­jas pa­sa­ky­tų, ko­dėl jam nei­šei­na iš­drož­ti ko­kios nors vo­ve­ry­tės.

R. Baš­kys Kur­šė­nų kū­ry­bos na­muo­se va­do­vau­ja dai­lių­jų ama­tų – me­džio dro­žy­bos bū­re­liui. Mo­ki­nio, ku­ris deg­tų no­ru iš­drož­ti ką nors dau­giau, nei šio­kią to­kią ka­lė­di­nę do­va­nė­lę kam nors iš ar­ti­mų­jų, kol kas ne­su­ti­ko. Bet ži­no, kad de­gan­tį kū­ry­ba žmo­gų at­pa­žin­si iš akių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Rai­mon­das Baš­kys na­mus įren­gė sa­vo ran­ko­mis. Čia vie­tą ra­do ir jo kur­ti Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiai.

Me­džio dro­žė­jo Rai­mon­do Baš­kio ir gar­sios po­li­ti­kės Ri­mos Baš­kie­nės so­dy­ba jau prie var­tų pa­si­tin­ka dro­ži­niais.

Me­di­nu­kų mu­zie­jaus skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja ir po at­vi­ru dan­gu­mi.

Me­di­nu­kų mu­zie­jaus du­rų ser­gė­to­jas ir kvies­lys.

Rai­mon­do Baš­kio Me­di­nu­kų mu­zie­ju­je kū­ri­nių net tirš­ta. Čia ir stu­di­jų lai­kais drož­ti iš pu­šies žie­vės, ir iš stu­den­tiš­kos brai­žy­bos len­tos.

Šiuo­lai­ki­niai po­li­ti­kai pa­vaiz­duo­ti links­mai.

Dro­ži­nys „Gy­ve­ni­mo lai­vas“.

Skulp­tū­ra, sim­bo­li­zuo­jan­ti šian­die­nos ak­tua­li­jas, kaip Lie­tu­va at­si­kra­to „pi­jo­kų“.

Net ir ne­di­de­lės skulp­tū­rė­lės ap­do­va­no­tos iš­raiš­kin­go­mis nuo­tai­ko­mis ir bruo­žais.

Gė­ris ir blo­gis da­li­ja­si pa­sau­lį.

Po­že­mių die­vas Pi­kuo­lis.

Stu­di­jų lai­kais Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to, bend­ra­bu­ty­je drož­tos fi­gū­rė­lės iš ga­ba­lo brai­žy­bos len­tos.

Rai­mon­das Baš­kys ap­do­va­no­tas ir dro­žė­jo ta­len­tu, ir ypa­tin­gu hu­mo­ro jaus­mu.