Medinukų meistrui sunkiausia sukurti Dievuką

Sma­gu, kai nu­per­ka

Ap­lan­ky­tas sa­vo na­muo­se, Lau­ga­lio kai­me, Bro­nius Kaz­laus­kas dė­lio­jo­si sa­vo me­di­nu­kus Ši­li­nės at­lai­dams. "Čia su­ga­din­tas sam­tis, – šyp­so­jo­si ap­žiū­ri­nė­da­mas kiau­ra­sam­tį. Už jį rei­kė­tų pra­šy­ti eu­ru dau­giau. Už lai­ką skir­tą su­ga­di­ni­mui."

Per Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gim­ta­die­nį į Ši­lu­vą su­plūs­ta daug žmo­nių. Pa­si­mel­dę dau­ge­lis no­ri par­si­vež­ti ką nors pri­si­mi­ni­mui. Tad akys ne­re­tai nu­kryps­ta į me­di­nu­kus. Nors daug dro­žė­jų į at­lai­dus pri­ve­ža sa­vo ga­mi­nių, bet ir po­nas Bro­nius ne­si­skun­džia. Nu­per­ka ir jo me­di­nu­kų. Kam pa­tin­ka iš obels ša­kos iš­drož­tas raus­vai mar­gas sam­tis ar kiau­ra­sam­tis, kas su­si­gun­do su­ktu­ku, kam pri­rei­kia pa­dėk­liu­ko. Tuo­met šir­dį už­plūs­ta ši­lu­mos ban­ga – jo ran­kų dar­bas žmo­nėms rei­ka­lin­gas.

"Ži­nau, kad iš to­kio po­mė­gio tur­tų ne­su­sik­rau­siu, bet prie pen­si­jos pri­si­dur­ti eu­rą ki­tą – ma­lo­nu", – ne­sle­pia dro­žė­jas.

Var­gu, ar tie ke­li eu­rai už ga­mi­nį at­per­ka įdė­tas me­džia­gas, su­ga­din­tus įran­kius ir daug va­lan­dų dar­bo. Ta­čiau kuk­lus že­mai­tis įver­ti­na ir tai, kad me­di­nu­kai paį­vai­ri­na jo gy­ve­ni­mą. Po kai­mo dar­bų kū­ry­ba su­tei­kia sa­vo­tiš­ką poil­sį.

Iš Ul­ja­novs­ko grį­žo į tė­viš­kę

Prieš dau­ge­lį me­tų B. Kaz­laus­kas bai­gė ci­vi­li­nės sta­ty­bos stu­di­jas Šiau­lių po­li­tech­ni­ku­me. Dir­bo Šiau­lių sta­ty­bos tres­te, Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, Pa­lan­go­je.

Bet vie­ną die­ną jau­ną vai­ki­ną iš­siun­tė į kom­jau­nuo­liš­kas sta­ty­bas Ru­si­jo­je. Dir­bo bri­ga­do­je, ku­ri sta­tė pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą Ul­ja­novs­ke. Grį­žęs iš ten Bro­nius nu­spren­dė ap­si­sto­ti tė­viš­kė­je. Pa­ma­nė – tė­vai ne jau­nyn, ga­li pri­reik­ti jo pa­gal­bos. Be to, ir pa­čiam nu­si­bo­do blaš­ky­tis po pa­sau­lį ne­tu­rint sa­vo kam­po.

Pla­na­vo įsi­dar­bin­ti Kel­mės sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je. Bet, va­žiuo­da­mas tar­tis dėl dar­bo, su­ti­ko Lau­ga­lio ta­ry­bi­nio ūkio di­rek­to­rių. Šis pa­siū­lė Žvirb­lių sky­riaus ūk­ve­džio dar­bą. Tai­gi ne­rei­kė­jo siek­ti nė Kel­mės – gim­ti­nė­je ga­vo dar­bo. Žvirb­liuo­se Bro­nius su­ti­ko bū­si­mą­ją sa­vo žmo­ną Ma­ry­tę. Ūkis jau­nai šei­mai sky­rė būs­tą ke­tur­bu­ty­je.

Ta­čiau Kaz­laus­kams no­rė­jo­si sa­vo kie­mo, pri­va­tes­nės ap­lin­kos. To­dėl ry­žo­si sta­ty­tis na­mą. Čia pra­ver­tė sta­ty­bi­nin­ko dip­lo­mas ir pa­tir­tis. "Mū­ri­jom, tin­ka­vom kar­tu su žmo­nos Ma­ry­tės bro­liu, – sta­ty­bų pe­ri­pe­ti­jas pri­si­me­na B. Kaz­laus­kas. – Trū­ko pi­ni­gų. Anais lai­kais ne­bu­vo ma­dos ei­ti sko­lin­tis į ban­ką. Par­duo­di gy­vu­liu­ką, pa­tau­pai šiek tiek iš al­gos – ir kaž­kiek į prie­kį pa­stū­mė­ji sta­ty­bą. Be to, anuo­met la­bai trūk­da­vo sta­ty­bi­nių me­džia­gų. Vis­kas bu­vo de­fi­ci­tas. Kol rei­ka­lin­gų me­džia­gų gau­da­vom, gaiš­da­vo­si lai­kas."

Iki šian­dien B. Kaz­laus­kas gy­ve­na sa­vo sta­ty­ta­me na­me, Lau­ga­ly­je. Šiuo me­tu už­ten­ka vie­tos ir sū­naus šei­mai. Ne­to­lie­se ir tė­viš­kė.

Nuo ak­me­ni­nio šu­niu­ko iki me­di­nės lėkš­tės

Kai bai­gė sa­vo dar­bo biog­ra­fi­ją, po­nas Bro­nius daž­nai il­gė­da­vo­si ko­kios nors kū­ry­bi­nės veik­los. Su­ži­no­jęs, jog Kel­mė­je ren­gia­mi ak­men­ta­šių mo­ky­mai, nu­spren­dė juos lan­ky­ti. Nu­ka­lė ak­me­ni­nį šu­niu­ką. Tai bu­vo pir­ma­sis ir vie­nin­te­lis jo dar­bas. "Ak­muo man pa­ti­ko. Ta­čiau jam rei­kė­jo bran­ges­nių ir ge­res­nių įran­kių, dau­giau jė­gos. O gal ir vaiz­duo­tės pri­trū­ko? Juk žiū­rė­da­mas į ak­me­nį jau tu­ri ma­ty­ti, ką iš jo ga­lė­tum su­kur­ti", – ko­dėl ne­tę­sė ak­men­ta­šio dar­bo aiš­ki­na po­nas Bro­nius.

Po­lin­kį kū­ry­bai tu­rin­tį lau­ga­liš­kį ne­tru­kus pa­trau­kė me­dis. Su žmo­na jie­du nu­va­žia­vo į Kol­dū­nų šven­tę Vi­duk­lė­je. Ten kaip ir į kiek­vie­ną šven­tę su­si­ren­ka daug tau­to­dai­li­nin­kų su sa­vo dar­bais. Mar­ti bu­vo už­si­pra­šiu­si par­vež­ti di­de­lę me­di­nę lėkš­tę. Nu­pir­kęs lauk­tu­vę, po­nas Bro­nius ją ati­džiai ap­žiū­rė­jo. Gal ir pa­čiam pa­ban­dy­ti iš­drož­ti?

Ir iš­dro­žė pa­gal mar­čios pa­gei­da­vi­mą pen­kių sky­rių pa­dėk­liu­ką.

Per liau­dies me­no šven­tę vie­na gi­mi­nai­tė mu­gė­je nu­si­pir­ko su­ktu­ką. Dro­žė­jo ran­ką jau šiek tiek iš­mik­li­nęs Bro­nius jį ati­džiai ap­žiū­rė­jo. Ki­tą die­ną jau at­va­žiuo­ja pas gi­mi­nai­tę su sa­vos ga­my­bos su­ktu­ku. Na­gai niež­tė­ję iš­ban­dy­ti dar vie­ną nau­jo­vę.

Per ne­pil­ną sa­vo kū­ry­bos de­šimt­me­tį B. Kaz­laus­kas yra su­kū­ręs ne vie­ną kry­žių. Jais pa­si­puo­šė Dia­be­to klu­bas. Vie­ną kry­žių paau­ko­jo pro­jek­tui "Ne­delsk". Da­bar ma­din­ga sta­ty­ti gi­mi­nės kry­žius. Ir to­kių ke­le­tą yra su­kū­ręs. Išd­ro­žė dau­gy­bę na­mų apy­vo­kos daik­tų, api­pa­vi­da­li­no ke­le­tą šu­li­nių.

Di­de­li kry­žiai ir ma­ži, ant sta­lo sta­to­mi kry­že­liai bu­vo vie­ni iš pir­mų­jų dro­žė­jo me­džio dar­bų. "Kry­žių pa­da­ry­ti sek­da­vo­si. Tik po­ną Die­vą iš­drož­ti iš me­džio bū­da­vo sun­ku, – pa­sa­ko­ja meist­ras. – Me­ta­li­niai die­vu­kai man ne prie šir­dies. To­dėl ku­rį lai­ką pirk­da­vau iš me­džio drož­tus die­vu­kus iš ki­ta­me kai­me gy­ve­nan­čio me­džio dro­žė­jo."

Be­je, su me­džio dar­bais dro­žė­jas bu­vo su­si­pa­ži­nęs dar jau­nys­tė­je. Tuo me­tu, kai dir­bo sta­ty­bo­se Pa­lan­go­je, gy­ve­no pas bro­lį. Šis at­lik­da­vo už­sa­ky­mus Plun­gės "Mi­ni­jos" me­no dir­bi­nių įmo­nei. Jai tiek­da­vo me­di­nes drus­ki­nes, va­ze­les, pieš­tu­ki­nes ir ki­tus dir­bi­nius. Tik tuos me­di­nu­kus ne drož­da­vo, o iš­te­kin­da­vo stak­lė­mis.

Kai ar­tė­da­vo mė­ne­sio pa­bai­ga ir rei­kė­da­vo nu­vež­ti nu­sta­ty­tą kie­kį dir­bi­nių, į pa­gal­bą pa­si­telk­da­vo ir Bro­nių.

Pliaus­ka virs­ta kū­ri­niu

Nors šiuo me­tu B. Kaz­laus­kas tu­ri me­džio šli­fa­vi­mo stak­les, me­die­nos pjaus­ty­mo įren­gi­nį ir ki­tų rei­ka­lin­gų prie­mo­nių dro­žy­bai, jis sa­ko dir­ban­tis pri­mi­ty­viau­siu bū­du. La­bai daug "pro­cios" ran­ko­mis. Dro­žy­bai rei­ka­lin­gi ge­ri, ašt­rūs įran­kiai. O to­kių nu­si­pirk­ti da­bar ne taip leng­va. Yra ki­niš­kų, bet ne vi­suo­met jie pa­si­tei­si­na, greit su­lūž­ta.

To­dėl prieš sep­ty­ne­rius me­tus nu­si­pirk­tą iš se­nų lai­kų li­ku­sį kal­tą po­nas Bro­nius sau­go kaip di­džiau­sią tur­tą. To­kį įran­kį da­bar rei­kė­tų už­sa­ky­ti pas kal­vius. Bran­giai kai­nuo­tų. O ir kal­vių da­bar ne tiek daug. Rei­kė­tų il­go­kai paieš­ko­ti. Bran­gi­na ir dar vie­ną bro­lio drau­go pa­da­ry­tą kal­tu­ką, ku­rį jis va­di­na "am­ži­nu".

Dro­žė­jo ama­tui la­bai svar­bu ir tin­ka­mas me­dis. Kar­tą nu­si­pir­ko uo­si­nių mal­kų. Pu­sę jų at­si­rin­ko sa­vo dro­ži­niams. Ne kaž­kas be­li­ko kū­re­ni­mui.

"Uo­sis ne­blo­gai dro­žia­si, kal­tas gi­liai neužs­min­ga. Be to, sto­rus ga­ba­lus su­rai­žius rie­kė­mis, išei­na di­de­li pa­dėk­lai, lėkš­tės. Uo­sis, kai at­ve­ri rie­ves, gra­žiai mar­gas", – me­džio pri­va­lu­mus dės­to dro­žė­jas.

Be­ne dau­giau­sia sa­vo dar­bų meist­ras yra iš­dro­žęs iš obels. Me­die­nos gau­na, kai žmo­nės ša­kas ge­nė­ja. Obels ga­mi­niai – taip pat la­bai spal­vin­gi, gra­žiai mar­gi.

Lie­pa, pa­sak dro­žė­jo, minkš­ta, bet drož­ti iš jos nė­ra leng­va. Dre­bu­lė kiek kie­tes­nė už lie­pą, ta­čiau ji pa­si­šiau­šu­si – sun­kiau šli­fuo­ti. Yra dro­žęs iš sly­vos ir vyš­nios ša­kų.

Me­die­ną dro­žė­jas nau­do­ja tau­piai. Ne­nu­me­ta li­ku­sio ma­žes­nio ga­ba­liu­ko. Iš jo pa­da­ro mui­li­nę, ma­žą pa­dėk­liu­ką ar ki­tą mi­nia­tiū­ri­nę gro­žy­bę.

Į po­no Bro­niaus gy­ve­ni­mą atė­ję me­di­nu­kai vir­to jo kas­die­ny­be ir šven­te. Kol ran­kos ir pirš­tai ga­li ju­dė­ti, ti­ki­si, kad kū­ry­ba jo neap­leis.

Kry­žių pa­da­ry­ti sek­da­vo­si. Tik po­ną Die­vą iš­drož­ti iš me­džio bū­da­vo sun­ku. Me­ta­li­niai die­vu­kai man ne prie šir­dies. To­dėl ku­rį lai­ką pirk­da­vau iš me­džio drož­tus die­vu­kus iš ki­ta­me kai­me gy­ve­nan­čio dro­žė­jo."