Medikės kasdienybė Amerikoje sugrąžino į teatrą

Tre­čia spe­cia­ly­bė ne­su­si­ju­si su me­nu

V. Bla­dy­kai­tė Nau­jo­sios Ak­me­nės kul­tū­ros rū­muo­se pra­dė­jo dirb­ti re­ži­sie­re ta­ry­bi­niais lai­kais. Stu­di­juo­da­ma re­ži­sū­rą Lie­tu­vos kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­te. Čia sie­kė ant­ros pro­fe­si­jos, jau tu­rė­da­ma Mask­vos MCHAT-o įgy­tą ak­to­rės dip­lo­mą.

Nuo 1995 me­tų ap­si­gy­ve­no Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Iš­te­kė­jo už ame­ri­kie­čio, pa­gim­dė sū­nų.

Paau­gi­nu­si ėmė gal­vo­ti apie dar­bą. Kaip pra­si­muš­ti į ame­ri­kie­tiš­ką teat­rą nau­jai emig­ran­tei, kaip pa­ti sa­ko, ge­riau­sia nė ne­svars­ty­ti.

To­dėl lie­tu­vė ap­si­spren­dė įgy­ti pro­fe­si­ją, ne­su­si­ju­sią su me­nu.

"Tuo me­tu Ame­ri­ko­je trū­ko vie­nos iš pres­ti­ži­nių ir bran­giai ap­mo­ka­mų spe­cia­ly­bių – me­di­ci­nos se­se­rų, ir pa­si­rin­kau", – pa­sa­ko­jo Vi­da.

Paė­mė pa­sko­lą stu­di­joms ko­le­dže, jį bai­gė. Įgi­jo li­cen­ci­ją. Ėmu­si dirb­ti, vis lan­kė kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­sus. Stu­di­ja­vo ir uni­ver­si­te­te. Niu­jor­ko li­go­ni­nė­se iš pra­džių dir­bo kar­dio­lo­gi­jos, vė­liau – pe­diat­ri­jos, dar vė­liau sme­ge­nų trau­mų ir ki­tuo­se sky­riuo­se. Vi­sur rei­kė­jo įgy­ti spe­cia­lius ser­ti­fi­ka­tus. Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį ap­si­sto­jo psi­chiat­ri­jos sky­riu­je. Tę­sia­si ir nuo­la­ti­niai kval­fi­ka­ci­jos kė­li­mo moks­lai. Kas ket­ve­ri me­tai at­nau­ji­na­ma li­cen­ci­ja. Bū­ti­na vėl iš­klau­sy­ti pa­skai­tų kur­są.

Stig­ma, rei­ka­lau­jan­ti vi­suo­me­nės per­mai­nų

Pa­sak V. Bla­dy­kai­tės – Wil­son, psic­hi­nės svei­ka­tos su­tri­ki­mų Ame­ri­ko­je pa­si­tai­ko daug. Ofi­cia­liai jie diag­no­zuo­ti dau­giau kaip ket­vir­ta­da­liui gy­ven­to­jų. Sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, maž­daug 8 pro­cen­tai ame­ri­kie­čių ser­ga sun­kes­nės for­mos psi­chi­kos li­go­mis. Psi­chikos li­goms gy­dyti iš­lei­džia­mi bi­li­jo­nai do­le­rių. Kas­met su­ma su­si­da­ro to­kia pat, kiek pri­rei­kia gy­dy­ti šir­dies li­gas ir vė­žį kar­tu paė­mus.

"Apie skau­džiau­sias tos li­gos pa­sek­mes iš­girs­ta­me spau­do­je: su­si­šau­dė ar iš­šau­dė, o tai at­si­tin­ka daž­niau­siai dėl ne­sta­bi­lios žmo­nių psi­chi­kos", – sa­kė Vi­da.

Jos tei­gi­mu, ki­ta pro­ble­ma – kad to­kie žmo­nės lie­ka ne­sup­ras­ti vi­suo­me­nės.

"Tai tę­sia­si nuo se­nų lai­kų daug kur pa­sau­ly­je, kaip ir Lie­tu­vo­je nuo se­nų lai­kų šei­mos gė­dy­da­vo­si, to­dėl slėp­da­vo nuo ki­tų, jei ku­ris na­rys tu­ri psi­chi­kos ne­ga­lią, – tei­gė Vi­da. – Ta stig­ma sa­vo­tiš­kai pa­vo­jin­ga, ka­dan­gi ki­ti svei­kie­ji žmo­nės ne­su­vo­kia rea­ly­bės".

To­dėl, pa­šne­ko­vės tei­gi­mu, vi­suo­me­nė­je rei­kia ele­men­ta­rių per­mai­nų. Pap­ras­čiau­sio su­vo­ki­mo, kad tie su­tri­ki­mų tu­rin­tys žmo­nės, švel­niau va­di­na­mi "ki­to­kiais žmo­nė­mis", iš es­mės yra kaip ir vi­si ki­ti.

"Jie taip pat no­ri dė­me­sio ir mei­lės, no­ri pi­ni­gų ir lai­mės ar­ba taip pat mez­ga int­ri­gas ir me­luo­ja, – tvir­ti­no Vi­da. – Vie­nas skir­tu­mas – kad jie pa­sau­lį su­ge­ria kaip kem­pi­nė, bet jį at­spin­di ki­taip, ne­gu žmo­nės be tos ne­ga­lios. Nes psi­chikos li­go­niai ne­su­ge­ba su­vok­ti sa­vo poel­gių pa­sek­mių. Ki­ta jų bė­da – iš­ti­sai lyg ver­da sa­vo sul­ty­se".

"Psi­chai" – spek­tak­lio, bet ne teat­ro pa­va­di­ni­mas

Dirb­da­ma su psi­chikos li­go­niais V. Bla­dy­kai­tė – Wil­son su­ra­do idė­ją li­te­ra­tū­ri­niam kū­ri­niui – pje­sei "Psi­chai". Kai ap­si­spren­dė su Niu­jor­ke gy­ve­nan­čiais tau­tie­čiais tęs­ti vie­tos lie­tu­vių teat­ro veik­lą. Vie­to­je ban­džiu­sio įsi­tvir­tin­ti, bet su­by­rė­ju­sio pro­fe­sio­na­laus teat­ro steig­ti mė­gė­jų teat­rą. De­biu­tuo­ti au­to­ri­ne pje­se. Nors apie dvi­de­šimt me­tų jų ne­be­ra­šė.

"Su ak­to­riais kur­da­mi per­so­na­žus kiek­vie­no jų ga­li­my­bes api­brė­žė­me pa­gal konk­re­čią li­gą, tar­kim, ši­zof­re­ni­ja ar bi­po­lia­ri­nė dep­re­si­ja, – sa­kė re­ži­sie­rė. – Tad kū­ri­nio ti­pa­žai ne­pri­fan­ta­zuo­ti, vis­kas kaip iš psi­chikos ligų va­do­vė­lio: kaip el­gia­si, da­žo­si ar šu­kuo­ja­si. Juk bū­tent pa­gal tuos po­žy­mius me­di­kas spe­cia­lis­tas iš pir­mo pa­žiū­rė­ji­mo į li­go­nį tiks­liai nu­sta­to diag­no­zę. Tad ga­li­me bū­ti ra­mūs, jei tarp spek­tak­lio žiū­ro­vų yra psi­chiat­rų – jie juk tik­rai įžvelg­tų ap­gau­lę".

Pa­vy­ko. Su ne­ti­kė­tu­mu. Nors teat­ras pa­si­skel­bė pa­va­di­ni­mu "Pokš­ti­nin­kai", ta­čiau tarp tau­tie­čių im­tas va­din­ti "Psi­chai". Pa­gal pir­mo­jo spek­tak­lio 2015-ai­siais pa­va­di­ni­mą.

Pra­dė­ta sa­vo­tiš­ka lie­tu­vių teat­ro mi­si­ja – kal­bė­ti, kad psi­chi­ne li­ga ser­gan­tys as­me­nys yra to­kie pat, kaip ir vi­si ki­ti – tę­sia­ma ir ki­tuo­se spek­tak­liuo­se. Pri­me­nant, kad vi­si žmo­nės pa­na­šūs, kai ieš­ko mei­lės ar mėgs­ta pi­ni­gus, rez­ga pink­les vie­nas ki­tam me­luo­da­mi ar sva­jo­ja apie atei­tį. Be­są­ly­giš­kai bend­ra: vi­si žmo­nės ieš­ko, kur ge­riau.