Me­no terapija ka­ro zo­no­je

Me­no terapija ka­ro zo­no­je

Uk­rai­no­je ne­to­li fron­to li­ni­jos ties Ma­riu­po­liu šią va­sa­rą be­veik mė­ne­sį sa­va­no­ria­vo Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja Ri­ta Al­ma­nis. Ji ve­dė me­no te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus dau­giau­sia iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kams. Taip pat ir ka­riš­kiams.

To­kia sa­va­no­rė ka­riau­jan­čio­je vals­ty­bė­je – pir­mo­ji.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

R. Al­ma­nis pa­kvie­tė tarp­tau­ti­nio pa­lai­ky­mo bend­ri­ja „Ke­lias į sva­jo­nę“ sek­re­to­rė In­ga Šven­dich. Or­ga­ni­za­ci­ja įkur­ta gru­pės bend­ra­min­čių Lie­tu­vo­je ir Uk­rai­no­je pa­dė­ti ko­vo­jan­čiai Uk­rai­nai.

Ru­si­jai oku­pa­vus da­lį Uk­rai­nos te­ri­to­ri­jų, iš ten su šei­mo­mis į ki­tas šios vals­ty­bės vie­to­ves yra pa­si­trau­kę dau­giau kaip 200 tūks­tan­čių vai­kų, ku­rių dau­gu­mai rei­ka­lin­ga psi­cho­lo­go pa­gal­ba.

To­kiems vai­kams at­gau­ti dva­si­nę pu­siaus­vy­rą, su­si­grą­žin­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ir ga­lė­tų pa­dė­ti ak­me­niš­kė – nu­spren­dė I. Šven­dich. Ji pa­ti, pa­si­trau­kus iš Uk­rai­nos, da­bar gy­ve­na Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je.

Kai mo­ky­to­ja ap­si­spren­dė vyk­ti į Uk­rai­ną – iš­gir­do ne vie­ną ste­bin­tis: „Ar ne­bi­jai?“

„Pa­ti apie tai nė ne­pa­gal­vo­jau, o ki­ta ver­tus, at­ro­dė, bū­tų gė­da – juk ten gy­ve­na vai­kai, tai ko­dėl aš tu­rė­čiau bi­jo­ti“, – sa­kė pe­da­go­gė.

Jai at­ro­dė, kad apie pa­vo­jus ge­rai ži­no iš ži­niask­lai­dos pra­ne­ši­mų, iš rea­ly­bę pa­ti­rian­čių uk­rai­nie­čių pa­liu­di­ji­mų in­ter­ne­tu.

„Ta­čiau po to, ką pa­ti pa­ma­čiau pa­ju­tau vie­to­je, tik­rai iš anks­to ne­bu­vau su­vo­ku­si taip bai­siai esant, – sa­kė ak­me­niš­kė. – Juk pra­ktiš­kai kiek­vie­ną die­ną gir­di­si spro­gi­mai. Dėl jų nuo­la­ti­nio iš­gąs­čio ne­li­ko, ta­čiau vi­sa­laik ne­ra­mu. Da­bar ga­liu sa­ky­ti: kol pa­ti vis­ko neiš­gir­dau, ne­pa­ty­riau – rea­liai ne­su­vo­kiau“.

An­tai pa­jū­ry­je ša­lia plia­žo – spyg­liuo­tos vie­los tvo­ra, o ša­lia už­ra­šas: „Stop, mi­nos“. Ir žmo­nės kai­ti­na­si sau­lė­je ša­lia tų sprog­me­nų. Su­si­tai­kę su rea­ly­be.

Ak­me­niš­kė te­be­me­na, kaip ei­da­ma Ma­riu­po­lio gat­vė­mis iš­girs­ti spro­gi­mus, su­sto­ji, o vie­ti­niai ne­krei­pia dė­me­sio.

To­kio­je ap­lin­ko­je žmo­nės poil­siau­ja su­sė­dę ant suo­liu­kų, su ma­žais vai­kais vaikš­ti­nė­ja par­kuo­se.

Ak­me­niš­kė ir­gi pri­si­tai­kė. Kai vie­ną vi­dur­die­nį ke­lias mi­nu­tes dre­bė­jo na­mo sie­nos, pa­ma­nė: la­bai ar­ti bom­bą nu­me­tė. Pas­kui su­ži­no­jo, kad pa­ty­rė že­mės dre­bė­ji­mą. Dau­giau kaip 4 ba­lų stip­ru­mo.

Vė­liau spe­cia­lis­tai tei­gė: ne­daug trū­ko, kad bū­tų ėmę griū­ti pa­sta­tai. Bet ne­bu­vo pa­ni­kos, nie­kas ne­per­si­gan­do, neiš­bė­gio­jo į gat­ves.

„Sup­ran­tu – juk ne­ga­li vi­sa­laik sė­dė­ti už­si­da­rius bai­mė­je, – sa­kė R. Al­ma­nis. – Žmo­nės to­liau gy­ve­na, nes ką dau­giau da­ry­ti“.

Ko­kių nors pa­ta­ri­mų, kaip sau­go­tis pa­vo­jų mo­ky­to­jai iš Lie­tu­vos nie­kas ne­da­vė. Pa­si­do­mė­jo, ko­dėl mo­kyk­lo­se ant sie­nų nu­pieš­tos rau­do­nos li­ni­jos, su­ži­no­jo – dėl sau­gu­mo. Tam, kad iki tiek pa­si­lenk­tum bėg­da­mas, kai pra­de­da kauk­ti si­re­nos.

Vai­kų dva­si­nę bū­se­ną at­spin­dė­jo ak­va­re­le su­kur­ti kū­ri­niai. Tam­sios spal­vos. Daž­nai vai­kai po­pie­riaus la­pe dė­lio­ja tik taš­kiu­kais, ki­ti to­kie su­si­kaus­tę, kad bi­jo­jo pieš­ti ant vi­so po­pie­riaus la­po.

Vie­ti­niai pe­da­go­gai drą­sin­da­vo vieš­nią. Sa­kė, ne­kreipk dė­me­sio į tą ber­niu­ką, kad toks įsi­tem­pęs. Iš Do­nec­ko, ma­tęs la­bai daug.

Per mė­ne­sį Uk­rai­no­je dai­lės mo­ky­to­ja ve­dė me­no te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus vai­kų dar­že­liuo­se, mo­kyk­lo­se, sa­na­to­ri­jo­se, dai­lės stu­di­jo­se.

R. Al­ma­nis ne­si­ruo­šė ka­riš­kių te­ra­pi­joms. Ta­čiau „Azo­vo“ ba­tal­jo­no ka­riai pa­kvie­tė į ka­rei­vi­nė­se.

„Pir­mą kar­tą tu­rė­jau au­di­to­ri­ją su dau­gy­be uni­for­muo­tų, au­ga­lo­tų, barz­do­tų vy­rų“, – me­na pe­da­go­gė.

Va­das vė­liau sa­kė, kad ma­žai kas bū­tų atė­ję pa­sa­kius, kad rei­kės pieš­ti. Pra­ne­šė – at­vy­ko me­ni­nin­kė iš Lie­tu­vos.

Kai pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vą – at­si­ra­do ry­šys. Vy­rai kva­to­jo, žiū­rė­da­mi nuo­trau­kas su dau­gy­be žmo­nių prie Bal­ti­jos jū­ros, ku­rio­je van­duo ne­sie­kia 20 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros. Sa­kė, kaip to­kia­me šal­ty­je mau­do­tės, gal kaip ruo­niai.

Ka­riai lie­jo ak­va­re­les. Ke­lio­li­ka at­rink­ta pa­ro­dai Nau­jo­sios Ak­me­nės kul­tū­ros rū­muo­se.

Sun­kiau se­kė­si tarp „De­ši­nio­jo sek­to­riaus“ ko­vo­to­jų.

„Ne­si­gi­li­nau į tuos da­ly­kus, bet kaip su­pra­tau, „Azo­vo“ pul­kas yra re­mia­mas vers­li­nin­kų, tu­rįs ne­blo­gas są­ly­gas, at­ro­dy­tų, pa­na­šiai, kaip mū­sų ša­lies ka­riuo­me­nė­je, – sa­kė R. Al­ma­nis. – Tuo tar­pu „De­ši­nio­jo sek­to­riaus“ ko­vo­to­jai yra su­si­bū­rę iš liau­dies. Įsi­kū­rę nu­šiu­ru­siuo­se pa­sta­tuo­se, ap­ran­ga ne ka­žin ko­kia. Jiems mais­tą su­ve­ža ci­vi­liai gy­ven­to­jai. Ko­vo­to­jai at­ro­do pa­var­gę, įsi­tem­pę“.

„Tik da­lis jų lie­jo ak­va­re­le, o ki­ti lyg at­sar­giai, lyg įta­riai žiū­rė­jo, – me­na R. Al­ma­nis. – Ga­li­ma įvai­riai spė­lio­ti, bet ma­nau, kad jie la­bai pa­var­gę nuo to­kio gy­ve­ni­mo“.

Na­mo grį­žu­si R. Al­ma­nis ki­taip ėmė ver­tin­ti gy­ve­ni­mą.

„Pa­gal­vo­jau apie sa­vo tu­ri­mas pro­ble­mas ir su­pra­tau, kad aš ne­tu­riu pro­ble­mų, – sa­kė R. Al­ma­nis. – Net ne­beišt­ve­riu, kai man ko­kia drau­gė ima pa­sa­ko­ti, kaip jai blo­gai. Sa­kau: „Nu­tilk, nes tu ne­tu­ri pro­ble­mų.“

Sa­ko, te­gul nu­va­žiuo­ja prie Ma­riu­pu­lio. Nė ne­rei­kia fron­to li­ni­jos. Pa­kan­ka ne­to­lie­se pa­bu­vo­ti. Kur šei­mo­se žūs­ta vy­rai – tė­vai ar sū­nūs. Bet vi­si ki­ti pri­va­lo to­liau gy­ven­ti ir ka­riau­ti už sa­vo lais­vę. Nes ki­to pa­si­rin­ki­mo nė­ra.

Autoriaus nuo­tr.

Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja Ri­ta Al­ma­nis į Uk­rai­ną va­žia­vo teik­ti me­no te­ra­pi­ją vai­kams, kad jie pa­tir­tų džiaugs­mą.

Iš ka­riau­jan­čios Uk­rai­nos grį­žu­si Ri­ta Al­ma­nis pa­ste­bi: „Lie­tu­vo­je lyg pa­var­go­me ste­bė­ti uk­rai­nie­čių ka­rą, o jie vis ka­riau­ja. At­ro­do, kaip jie ga­li ne­pa­varg­ti. Bet ar mes taip iš­lai­ky­tu­me – ky­la klau­si­mas“.

„Kai ma­čiau, kaip žmo­nės lyg ne­be­gir­di ka­ro spro­gi­mų, to ir­gi lyg iš­mo­kau, bet ki­tą aki­mir­ką vis tiek atei­da­vo bai­mė – juk bai­su­mai vyks­ta čia ir da­bar“, – sa­kė Ri­ta Al­ma­nis.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

R. Al­ma­nis už­siė­mi­muo­se su dar­že­li­nu­kais vie­ną die­ną pa­dė­jo vie­ti­nis dai­li­nin­kas Ni­ko­la­jus Šev­čen­ko, ku­ris ke­ti­na at­vyk­ti į Nau­ją­ją Ak­me­nę nu­ta­py­ti pa­veiks­lą ant sie­nos.

„Azo­vo“ pul­ko ka­riai li­ko nu­ste­bin­ti me­no te­ra­pi­jos už­siė­mi­mo ka­rei­vi­nė­se.

Pa­jū­ry­je plia­žas bai­gia­si spyg­liuo­tos vie­los tvo­ra, už ku­rios – mi­nos.

Ma­riu­po­ly­je gy­ve­ni­mas ei­na, at­ro­do, įpras­ta va­ga, nors gir­dė­ti 20 ki­lo­met­rų at­sklin­dan­tys spro­gi­mų gar­sai.