„Mažųjų imperatorių“ mokytoja

„Ma­žų­jų im­pe­ra­to­rių“ mo­ky­to­ja

Kel­miš­kė Ing­ri­da Kur­lin­ku­tė, bai­gu­si žur­na­lis­ti­kos, me­di­jos ir kul­tū­ros stu­di­jas Kar­di­fo uni­ver­si­te­te Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, nuo praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio dir­ba ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Ki­ni­jo­je.

Vo­kie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, Ang­li­jo­je dir­bu­si, daug ke­lia­vu­si po pa­sau­lį mer­gi­na sa­ko, jog ras­ti žur­na­lis­tės dar­bo Bri­ta­ni­jo­je bū­tų bu­vę sun­ku. To­dėl iš­nau­do­jo sa­vo ang­lų kal­bos ži­nias – pa­si­rin­ko mo­ky­ti ang­lų kal­bos to­li­mos ša­lies vai­kus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dar­bą su­ra­do in­ter­ne­tu

Liao­jan­ge (Liaoyang) mies­tą, ku­ria­me gy­ve­na Ing­ri­da Kur­lin­ku­tė, va­di­na mies­te­liu, nes pa­gal Ki­ni­jos mas­tus jis yra ma­žas, tu­ri tik 1,8 mi­li­jo­no gy­ven­to­jų.

Liao­jan­ge įsi­kū­ręs Liao­nin­go pro­vin­ci­jo­je, šiau­rės ry­tų Ki­ni­jo­je. Ing­ri­da mo­ko ang­lų kal­bos 3–12 me­tų vai­kus pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je.

Be Ing­ri­dos ang­lų kal­bos mo­ko dar du mo­ky­to­jai iš JAV ir Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos.

Mo­kyk­la Ing­ri­dai sky­rė vie­no mie­ga­mo­jo ir sve­tai­nės bu­tą su šil­do­mo­mis grin­di­mis. Bu­tas – pen­kios mi­nu­tės ke­lio iki mo­kyk­los. Lie­tu­vai­tei ne­rei­kia mo­kė­ti nei už jo nuo­mą, nei už šil­dy­mą – tik už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus.

Mer­gi­na gy­ve­na 25 aukš­tų na­mo de­vin­ta­ja­me aukš­te. Na­me nė­ra 4, 14 ir 24 aukš­to. „Ke­tu­ri“ ki­niš­kai ta­ria­ma kaip „si“, o tai reiš­kia mir­tį. Vie­toj šių aukš­tų yra 3a, 13a ir 23a aukš­tai.

Dau­gia­bu­čių komp­lek­sas, ku­ria­me gy­ve­na kel­miš­kė, va­di­na­si „Ro­mė­nų ato­sto­gos''. Į jį ga­li­ma pa­tek­ti tik su spe­cia­liu mag­ne­ti­niu rak­tu. Su tuo pa­čiu rak­tu pa­ten­ka­ma į laip­ti­nę.

Mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mai nė­ra ma­ži. Be ne­mo­ka­mo būs­to Ing­ri­da dar­bo die­no­mis val­go ir ne­mo­ka­mus pie­tus mo­kyk­lo­je. Al­gos už­ten­ka pra­gy­ven­ti.

Mer­gi­na sa­ko, jog dar­bą ras­ti ne­bu­vo sun­ku. Pa­dė­jo vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas.

Tink­la­raš­čiuo­se pa­skai­tė, kad daug žmo­nių mo­ko ang­lų kal­bos. Pa­gal­vo­jo – o ko­dėl jai tuo neuž­siė­mus? Di­de­lis pliu­sas ieš­kant dar­bo yra tu­rė­ti TE­SOL pa­žy­mė­ji­mą, liu­di­jan­tį, jog esi bai­gęs ang­lų kal­bos mo­ky­mo me­to­di­kos kur­sus.

Su­si­ra­do to­kių kur­sų cent­rą. Dar­bo die­no­mis mo­kė­si. Va­ka­rais pra­kti­ka­vo­si – ne­mo­ka­mai mo­kė į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją at­vy­ku­sius si­rus, af­ga­nis­ta­niečius, ira­kie­čius, ira­nie­čius bei etio­pus.

Siun­tė sa­vo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mus į dau­gy­bę ša­lių, bet daž­nai su­lauk­da­vo at­sa­ky­mų, kad kai ku­rio­se ša­ly­se (Pie­tų Ko­rė­jo­je, Ja­po­ni­jo­je) įsta­ty­mai rei­ka­lau­ja, kad ang­lų kal­bos mo­ky­to­jai tu­rė­tų Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Ai­ri­jos, JAV, Ka­na­dos, Aust­ra­li­jos ar Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos pi­lie­čių pa­sus. Tai­gi, lie­tu­vai­tė ne­bū­tų ga­vu­si le­ga­lios dar­bo vi­zos.

Ki­ni­jo­je to­kių įsta­ty­mų nė­ra, be to, čia di­džiu­lis ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų po­rei­kis, to­dėl į iš­siųs­tus CV Ing­ri­da su­lau­kė dau­gy­bės tei­gia­mų at­sa­ky­mų.

„Ma­žų­jų im­pe­ra­to­rių“ kar­ta

Ing­ri­da dir­ba pa­pil­do­mo ug­dy­mo mo­kyk­lo­je, kur pa­mo­kos vyks­ta dar­bo die­no­mis po pie­tų, o sa­vait­ga­liais – vi­są die­ną.

Lie­tu­vai­tė pir­miau­sia ste­bė­jo ki­tų mo­ky­to­jų pa­mo­kas, o pa­ti pra­dė­jo mo­ky­ti tik po po­ros sa­vai­čių.

At­vy­kus į dar­bą, vei­dą rei­kia nu­ske­nuo­ti prie spe­cia­laus ek­ra­no, kur au­to­ma­tiš­kai už­ra­šo­mas var­das ir at­vy­ki­mo lai­kas.

Pa­bai­gus dar­bą, taip pat rei­kia nu­ske­nuo­ti vei­dą. Iš ry­to, jei ne­tu­ri pa­mo­kų, mo­ky­to­ja sė­di ofi­se ir ruo­šia pa­mo­kų pla­nus.

Su mo­ki­niais per pa­mo­kas kal­ba­ma tik ang­liš­kai. Ing­ri­dai pa­de­da mo­ky­to­jo pa­dė­jė­ja. Ji pa­tik­ri­na vy­res­nių mo­ki­nių na­mų dar­bus, o ma­žes­niuo­sius nu­ve­da į tua­le­tą, at­ne­ša van­dens ir su­draus­mi­na.

Vi­so­se kla­sė­se, ko­ri­do­riuo­se, ofi­se yra fil­ma­vi­mo ka­me­ros. Tė­vai, at­ve­dę vai­kus į pa­mo­kas, ho­le esan­čia­me di­džiu­lia­me ek­ra­ne ga­li ste­bė­ti vyks­tan­čias pa­mo­kas.

Mo­kyk­los du­rys vi­sa­da už­ra­kin­tos ir, tik at­vy­kus vai­kui, bu­din­ti dar­buo­to­ja pa­spau­džia myg­tu­ką ir ati­da­ro du­ris.

Ki­nai mo­ky­to­jai tu­ri su­si­gal­vo­ti ang­liš­kus var­dus. Mo­ki­niams ang­liš­kus var­dus iš­ren­ka tė­vai.

„Man tai la­bai pa­de­da, – džiau­gia­si Ing­ri­da. – Ki­nų var­dai yra sun­kiai iš­ta­ria­mi ir įsi­me­na­mi.“

Ing­ri­da pa­sa­ko­ja, jog ki­nams moks­las yra la­bai svar­bus. Nuo dve­jų – tre­jų me­tų jie siun­čia­mi į įvai­riau­sius už­siė­mi­mus, ku­riuo­se pra­lei­džia vi­są die­ną.

Čia dau­gy­bė pri­va­čių pa­pil­do­mo ug­dy­mo mo­kyk­lų, ir jos kles­ti.

Vals­ty­bi­nė­se mo­kyk­lo­se kla­sė­je mo­ko­si nuo 40 iki 60 mo­ki­nių, o pri­va­čio­se mo­kyk­lo­se apie 5-12. To­dėl tė­vai vai­kus siun­čia pa­pil­do­mai mo­ky­tis į pri­va­čias mo­kyk­las.

„Kai pa­klau­siu mo­ki­nių, ką jie vei­kė sa­vait­ga­lį ar per ato­sto­gas, jie daž­niau­siai at­sa­ko, kad mo­kė­si ar ruo­šė na­mų dar­bus, – pa­sa­ko­ja Ing­ri­da. – Ka­dan­gi Ki­ni­jo­je ku­rį lai­ką bu­vo vie­no vai­ko po­li­ti­ka ir tik nuo šių me­tų val­džia ją pa­kei­tė į dvie­jų vai­kų po­li­ti­ką, mo­ki­niai daž­niau­siai ne­tu­ri bro­lių ir se­sių. Ši kar­ta va­di­na­ma ma­žai­siais im­pe­ra­to­riais, nes yra iš­le­pę. Tė­vai jiems la­bai daug lei­džia.“

Ma­te­ria­li­nė kul­tū­ra

Ko­kiam so­cia­li­niam sluoks­niui žmo­gus pri­klau­so, at­spin­di daik­tai ir dra­bu­žiai. Tie, ku­rie iš­ga­li, mėgs­ta ryš­kiai puoš­tis. Gat­vė­je ga­li pa­ma­ty­ti se­nu­ką, ren­kan­tį ir rū­šiuo­jan­tį šiukš­les, o ša­lia jo – nau­jau­sią bliz­gan­tį au­to­mo­bi­lį. Ki­nės la­bai mėgs­ta puoš­tis.

Mer­gi­nos – la­bai reik­lios sa­vo vai­ki­nams. Jei vy­ras ne­tu­ri au­to­mo­bi­lio, nuo­sa­vo bu­to ir ge­rai neuž­dir­ba, jis tu­ri ma­žai šan­sų su­si­ras­ti drau­gę ar žmo­ną.

Ma­te­ria­lis­ti­nė kul­tū­ra at­si­spin­di ir ki­to­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. Pa­vyz­džiui, kai prieš ke­le­tą sa­vai­čių bu­vo šven­čia­mi Ki­ni­jos Nau­jie­ji me­tai, ku­rie tru­ko po­ra sa­vai­čių, vie­na die­na bu­vo skir­ta pi­ni­gų die­vui.

Tą die­ną nuo še­šių ry­to iki vė­ly­vos nak­ties spro­gi­nė­jo fe­jer­ver­kai, nes ki­nai ti­ki, kad taip gaus dau­giau pi­ni­gų. Pi­ni­gų rei­kia net ir po­mir­ti­nia­me gy­ve­ni­me – ki­nai per­ka po­pie­riaus la­pus su dirb­ti­niais pi­ni­gais ar­ba paauk­suo­tus po­pie­riaus la­pus ir juos de­gi­na prie kryž­ke­lių: ti­ki, jog taip pi­ni­gai pa­sieks iš­ke­lia­vu­sius Ana­pi­lin.

Ki­tas pa­sau­lis

Ing­ri­da ma­to, jog Ki­ni­jo­je la­bai daug dė­me­sio ski­ria­ma žmo­nių sau­gu­mui.

Nau­jų­jų me­tų pro­ga ji tu­rė­jo dvie­jų sa­vai­čių ato­sto­gas, per ku­rias grei­tuo­ju trau­ki­niu va­žia­vo į Har­bi­ną. Ki­ni­jos grei­tie­ji trau­ki­niai va­žiuo­ja apie 300 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu. Į trau­ki­nius įlai­pi­na­ma kaip ir į lėk­tu­vus.

La­bai daug dė­me­sio sau­gu­mui ski­ria­ma ir oro uos­tuo­se. Tai jau­na mo­ky­to­ja pa­ty­rė iš Lon­do­no skris­da­ma į sa­vo dar­bo vie­tą.

Oro uos­te Ing­ri­dą pa­si­ti­ko jos bo­sas Dže­ris, ku­ris taip pat rū­pi­no­si, kad mo­ky­to­ja sau­giai pa­siek­tų dar­bo vie­tą.

Ing­ri­dai la­biau­siai Ki­ni­jo­je pa­tin­ka sau­lė­tos die­nos. Net žie­mą, kai lau­ke šal­ta, nuo ry­to iki va­ka­ro švie­čia sau­lė.

Lie­tu­vai­tei tin­ka ir mais­tas. Va­ka­rų ša­ly­se kal­ba­ma, kad ki­nai val­go ka­tes, šu­nis, kir­mė­les, vabz­džius, ta­čiau bent jau Šiau­rės Ry­tų Ki­ni­jo­je, kur ji gy­ve­na, to­kio „mais­to“ nie­kas ne­val­go.

Pie­no pro­duk­tai Ki­ni­jo­je nė­ra po­pu­lia­rūs. Pa­vyz­džiui, kai ku­rie jos ko­le­gos mo­ky­to­jai nė­ra val­gę sū­rio.

La­bai mėgs­ta­mi jū­ros dumb­liai. Moks­lei­viai net į mo­kyk­lą at­si­ne­ša džio­vin­tų jū­ros dumb­lių.

Čia bet ku­riuo pa­ros me­tu ga­li­ma pa­skam­bin­ti į gre­ti­mą par­duo­tu­vė­lę ir pa­pra­šy­ti, ko pa­gei­dau­ji, o jie tai ne­mo­ka­mai pri­sta­tys tie­siai į bu­tą per ke­lio­li­ka mi­nu­čių. Tą pa­tį da­ro ir užei­gos.

Ki­ni­jos sen­jo­rai rū­pi­na­si svei­ka­ta. Juos nuo­lat ga­li­ma iš­vys­ti mies­to par­kuo­se žai­džiant sta­lo te­ni­są ar mankš­ti­nan­tis. Yra įreng­ti spe­cia­lūs jiems skir­ti tre­ni­ruok­liai.

Lie­tu­vai­tę er­zi­na tik tai, kad žmo­nės rū­ko pa­tal­po­se – net po­li­ci­jos nuo­va­do­je, vieš­bu­čiuo­se, res­to­ra­nuo­se – ab­so­liu­čiai vi­sur. Po­pu­lia­ru spjau­dy­ti ant grin­di­nio ir ant grin­dų pa­tal­po­se.

Sun­ko­ka pri­pras­ti ir prie eis­mo, ku­ris yra la­bai chao­tiš­kas. Pir­me­ny­bė vi­sa­da tei­kia­ma ma­ši­noms, o ne žmo­nėms, net ei­nant per pės­čių­jų pe­rė­ją. Ypač tai­syk­lių ne­pai­so tak­sis­tai. Jų au­to­mo­bi­liuo­se daž­niau­siai ne­bū­na sau­gos dir­žų.

Šei­mos ir šiaip ar­ti­mų drau­gų san­ty­kiuo­se ste­bi­na, kad ki­nai nie­ka­da ne­sa­ko „ačiū“ ar „pra­šau“ – ge­ri dar­bai ir poel­giai lai­ko­mi na­tū­ra­liu da­ly­ku.

MOKYTOJA: Per Ka­lė­dų šven­tę mo­ky­to­jams ir mo­kyk­los dar­buo­to­jams bu­vo iš­nuo­mo­ti įspū­din­gi rū­bai. Ing­ri­dai Kur­lin­ku­tei taip pat te­ko įspū­din­ga su­kne­lė.

Au­to­rės nuo­tr.

PA­ŽI­NI­MAS: No­ras pa­žin­ti eg­zo­tiš­kų ša­lių kul­tū­rą kel­miš­kę Ing­ri­dą Kur­lin­ku­tę nu­ve­dė į to­li­mą, už 7 000 ki­lo­met­rų esan­tį Ki­ni­jos mies­tą.

As­me­ni­nės nuo­tr.

KA­LĖ­DOS: Ki­ni­jo­je la­bai po­pu­lia­rūs rau­do­ni ži­bin­tai. Nors Ki­ni­jo­je Ka­lė­dos ne­šven­čia­mos, ir žmo­nės tą­dien dir­ba, eg­lu­tės šv. Ka­lė­dų pro­ga vis tiek bū­na pa­puoš­tos.

HAR­BI­NAS: Tig­rai il­si­si 10 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me Har­bi­no tig­rų par­ke.

SKULP­TŪ­ROS: Ing­ri­dai te­ko pa­si­gro­žė­ti le­do skulp­tū­ro­mis tarp­tau­ti­nia­me Har­bi­no fes­ti­va­ly­je.

ŠVEN­TĖ: Ka­lė­di­nės šven­tės ve­dė­jai (iš kai­rės): mo­ky­to­jas Rė­jus, Ing­ri­da Kur­lin­ku­tė, mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai Ste­la ir Džo­jus.

MO­KI­NIAI: Ing­ri­da Kur­lin­ku­tė su dvy­li­ka­me­čiais mo­ki­niais da­rė pla­ka­tus apie svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą.

MA­ŽIAU­SIE­JI: Ma­žiau­sie­ji Ing­ri­dos mo­ki­niai tre­jų – ket­ve­rių me­tų.