Naujausios
Gimtasis miestas pirmiausia asocijuojasi su gamta
– Kokios mintys užplūsta, išgirdus žodį „Joniškis“? Su kuo jis asocijuojasi, kokie vaizdiniai iškyla?
– Gyvenu Prancūzijoje aštuonerius metus, bet kartą ar du per metus grįžtu aplankyti artimųjų ir draugų Joniškyje bei Vilniuje. Tikriausiai dėl galimybės pakankamai dažnai atvykti nejaučiu, kad Joniškis man būtų tolimas, nėra tos ilgesingos nostalgijos.
Gimtasis miestas visų pirma asocijuojasi su gamta, aplink esančiais miškais ir giriomis. Taip pat, kaip istorikė, matau miestą kaip svarbų prieškario žydų kultūros centrą. Sinagogos yra materialus šios istorijos paminklas. Norėtųsi, kad ši Joniškio kaip multietninio miesto praeitis labiau atsispindėtų miesto memorialiniame peizaže ir kraštiečių istorinėje atmintyje.
– Kaip prisimenate Joniškio „Aušros“ gimnaziją, kas darė įtaką jūsų ateities gyvenimo kelio pasirinkimui?
– Gimiau ir augau Joniškyje. Tik baigusi „Aušros“ gimnaziją persikėliau studijuoti į Vilnių. Mokykloje man pakankamai gerai sekėsi ir humanitariniai, ir tikslieji mokslai. Pamenu, mėgau ne tik istorijos, bet ir lietuvių kalbos, fizikos, chemijos pamokas. Paskutinėse gimnazijos klasėse teko susipažinti su klasikine britų, prancūzų literatūra, nagrinėjome Albert Camus ir Jean Paul Sartre kūrinius. Manau, tai galėjo prisidėti prie mano smalsumo prancūzų kultūros atžvilgiu.
Studijavau istoriją Vilniaus universitete, ten taip pat turėjau ir filosofijos, užsienio kalbų, antropologijos paskaitų. Šiuo metu rašau disertaciją ir dėstau Paryžiaus politikos mokslų institute, bet mano tyrimų kryptis lieka istorija.
Skirtingos studijų patirtys
– Mokėtės Prancūzijos ir Vokietijos universitetuose. Kokia tai buvo patirtis, ką ji davė? Ar labai skyrėsi nuo mokslų VU? Be to, skirtingose šalyse išryškėja kultūriniai, mentaliteto skirtumai, tradicijos, vietos problemos ir panašiai.
– Prancūzijoje ir Vokietijoje studijavau tarptautinėje istorijos magistro programoje. Pradėjau Paryžiaus Paris-Cité universitete, o antraisiais magistro metais mokiausi Humboldto universitete Berlyne. Prancūzijoje turėjau Sorbonos MIEM stipendiją, kuri kasmet suteikiama kelioms dešimtims studentų iš viso pasaulio. Tai buvo didžiulė privilegija, suteikusi galimybę mokytis dviejose šalyse ir keliauti.
Žinoma, ir studijų, ir gyvenimo patirtys abiejose šalyse skyrėsi. Berlyne buvau 2016–2017 metais, per migracijos dėl karo Sirijoje bangą. Gyvenau bute netoli iš Artimųjų Rytų pasitraukusių šeimų apgyvendinimo centro. Universitete mokiausi drauge su karo pabėgėliais iš Sirijos, studentais iš Irako, Afganistano. Tuo metu Berlyne gimė daug prasmingų solidarumo su karo pabėgėliais iniciatyvų.
Po magistro pradėjau rengti istorijos mokslų disertaciją Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten trejus metus dėsčiau bakalauro studentams. Mano universitetas turi puikią mainų programą su Amerikos IVY lygos mokslo institucijomis, tokiomis kaip Harvardu, Jeiliu (Yale) ar Kolumbijos universitetu Niujorke. Esant aukštai studijų kokybei, dėstyti tuo pačiu metu ir iššūkis, ir malonumas. Gerai kalbu anglų ir prancūzų kalbomis. Taip pat mokiausi vokiečių, lenkų ir jidiš kalbas. Pastarosiomis nekalbu laisvai, bet man pakanka žinių istorinių šaltinių analizei šiomis kalbomis.
Mano istorijos studijų patirtis VU gerokai skyrėsi nuo to, su kuo vėliau susidūriau Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur paskaitose kur kas daugiau dėmesio buvo skiriama pasaulio ar globaliajai istorijai. Nors ir turėjau puikių dėstytojų VU, ypač žydų istorijos ir antropologijos specialistų, nemažai dėstytojų, mano manymu, pernelyg koncentravosi ties Lietuvos istorija, kartais pateikdami nekritišką, perdėtai patriotinį praeities vertimą.
– Ką dėstote studentams ir kokią doktorantūros (disertacijos) temą esate pasirinkusi?
– Dėstau šiuolaikinių laikų globaliąją istoriją. Tai yra privalomas modulis antro kurso bakalauro studentams. Kurse stengiamės atitolti nuo europocentrinio XX amžiaus istorijos naratyvo, daug dėmesio skiriame Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos imperijų ir kolonizacijos istorijai, studentus supažindinu su etniškumo ir lyčių studijomis.
Mano specializacija yra Rytų Europos ir Antrojo pasaulinio karo studijos, o disertacija liečia antinacinio pasipriešinimo judėjimų ir Holokausto Lietuvoje temas.
Rytų studijos specialistų žinios apsiriboja Rusijos istorija
– Kadangi dirbate Paryžiaus politikos mokslų institute, dabartinių pasaulio aktualijų fone negaliu nepaklausti: kaip iš tiesų prancūzai žiūri į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, ar jie mano, kad reikia Ukrainą kuo daugiau remti, ar yra gana nuosaikūs šiuo klausimu, o gal net abejingi? Asmeniškai praėjusiais metais teko imti interviu iš ukrainiečių aktorės Katerinos Vyšnevajos („Sidabrė“, 2022 08, „Garsi ukrainiečių aktorė ir Žagarėje galvojo apie tėvynę“), ji su spektakliu viešėjo Prancūzijoje ir ten girdėjo frazių: „Oi, kaip nusibodo tas jūsų karas.“
– Sunku daryti vienareikšmes išvadas. Be abejo, prancūzai palaiko Ukrainą, bet Rusijos agresija Ukrainoje neretai yra suvokiama kaip dar vienas šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos epizodas. Būna, kad prancūzai ne visai supranta ukrainiečių istoriją ar neįstengia matyti Rusijos imperializmo ir kolonizacijos Rytų Europoje istorijos įtakos Putino ideologijai.
Pamenu, prieš prasidedant karui, viena žymiausių Rusijos istorijos eksperčių Prancūzijoje Hélène Carrère d‘Encausse žiniasklaidoje kalbėjo apie tai, jog Vladimiras Putinas yra nuosaikus ir išmintingas šalies vadovas. Kiek vėliau ji teigė nesuvokianti, kodėl ukrainiečiai taip įnirtingai priešinasi Bachmute…
Kai kurie Prancūzijos istorikai, politologai ir žurnalistai yra Rytų Europos specialistai, bet jų žinios apsiriboja Rusijos (ne Ukrainos ar kitų šalių) istorija ir rusų kalba. Tai prisideda prie postkomunistinių šalių analizės per Rusijos prizmę. Mano manymu, Prancūzijoje reikia decentralizuoti Rytų Europos studijas, sutelkiant žvilgsnį į kitas šalis: Ukrainą, Lenkiją, Baltijos šalis ir kitas.
– O kuo žavi Prancūzija ir ko mes galėtume iš jų pasimokyti?
– Mane prancūzai ypač žavi civilinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų gausumu. Prancūzijoje yra begalė asociacijų, jose savanoriauja labai daug šalies gyventojų, ne tik jaunimas. Taip pat bendrumo jausmas jaučiasi protestuose, tūkstančiai žmonių juose išreiškia savo politinę ir civilinę pozicijas. Neseniai vyko protestai dėl pensinio amžiaus didinimo, ekologinės krizės ir kita.
Manau, mums būtų naudinga geriau suvokti, kad gyvenant demokratinėje valstybėje dalyvavimas šalies politiniame gyvenime neapsiriboja balsavimu rinkimuose.
Gyvenimas Paryžiuje – toli gražu ne tik romantika
– Studijuojate, gyvenate Paryžiuje. Jis turbūt gerokai skiriasi nuo kitų Prancūzijos miestų, nes yra labai turistinis?
– Prancūzija didelė šalis, kiekvienas jos regionas turi savo identitetą, ar tai būtų Elzasas rytuose, Viduržemio jūros regionas pietuose, ar Bretanė vakaruose. Paryžius išsiskiria ne tik turistų srautais, bet jis yra taip pat ir administracinis, ekonominis ir kultūrinis šalies centras.
Mano manymu, jame kur kas lengviau integruotis užsieniečiams. Vien mano rajone, kuriame gyvenau aštuonerius metus, yra didelės kinų, alžyriečių, kamerūniečių, senegaliečių, italų bendruomenės. Netenka jaustis svetimšale, kai nemažai kaimynų taip pat yra kilę iš kitur.
– Įdomu, ar gausi lietuvių bendruomenė Paryžiuje, Prancūzijoje? Kokias turi tradicijas, kokia veikla užsiima?
– Lietuvių bendruomenė Prancūzijoje nėra gausi, bet joje dalyvauja nemažai jaunimo. Yra tekę būti organizuotuose renginiuose, valstybinių švenčių minėjimuose. Lietuvos ambasada Paryžiuje yra svarbus bendruomenės centras, būtent joje suburiami Prancūzijos lietuviai įvairių renginių metu.
– Su kokiomis problemomis Prancūzijoje dažniausiai susiduria išvykę ten gyventi tautiečiai? Ir ko jie dažniausiai ten važiuoja – dirbti, mokytis, meilės emigrantai?
– Paryžius yra labai brangus miestas, todėl nemažai tautiečių susiduria su finansinėmis problemomis. Labai sunku nuomotis butą, jauni žmonės dažnai gyvena dešimties kvadratinių metrų butukuose, vadinamuose chambres de bonne (tarnaitės kambarys), už kuriuos moka didžiulę nuomą, kuri gali siekti šešis šimtus eurų per mėnesį ar daugiau.
Kartais gyvenimas Paryžiuje yra kiek romantizuojamas medijose, realybė dažnai būna kur kas sudėtingesnė.
Prancūzijoje nemažai studentų iš Lietuvos, bet taip pat ir įvairių sričių profesionalų. Mano rate yra daugiausia iš Lietuvos kilusių doktorantų, mokslininkų.
– Joniškio rajono taryba rugpjūčio mėnesį nusprendė jums suteikti Joniškio rajono garbės ambasadorės vardą. Kaip save matote šiame vaidmenyje, kuo galėtumėte padėti Joniškiui?
– Mielai pasidalyčiau savo žiniomis ir patirtimis su Joniškio jaunuoliais, planuojančiais studijas Prancūzijoje. Taip pat, kaip istorikė, mielai dalyvaučiau su miesto praeitimi susijusiuose renginiuose.
