Maskva – Naujoji Akmenė – Niujorkas

Maskva – Naujoji Akmenė – Niujorkas

Mask­va – Nau­jo­ji Ak­me­nė – Niu­jor­kas

At­gims­tan­čios Lie­tu­vos lai­kais Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je re­ži­sie­re dirb­da­ma Vi­da Bla­dy­kai­tė ėmė gar­sė­ti kaip dra­ma­tur­gė, poe­tė, pro­zi­nin­kė. Iš­lei­do ei­lė­raš­čių ir pa­sa­kų kny­gą „Puokš­tė že­mei“ (1994 m.), pje­ses, ap­sa­ky­mus spaus­di­no kū­ry­bos rin­ki­niuo­se.

Prieš 20 me­tų ji emig­ra­vo į Jung­ti­nes Ame­ri­kos vals­ti­jas.

Prieš ke­le­rius me­tus grį­žo prie kū­ry­bos: vėl ra­šo pje­ses, pa­gal jas sta­to spek­tak­lius Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­re, ku­rį pa­ti įkū­rė.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Iš Mask­vos – į Nau­ją­ją­ Ak­me­nę

V. Bla­dy­kai­tė – iš Kel­mės ra­jo­no. Jau­nys­tės mies­tas – Kau­nas. Čia ap­si­spren­dė tap­ti ak­to­re.

Ta­čiau bau­gi­no ano lai­ko kal­bos: rei­ka­lin­gi pa­žįs­ta­mi, kad įsto­tu­mei į Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­ją.

Pa­ti­kė­jo ži­nia apie ge­res­nius šan­sus Ru­si­jo­je. To­dėl 1980-ai­siais iš­va­žia­vo į Le­ning­ra­dą, pa­si­rin­ko vals­ty­bi­nį teat­ro, mu­zi­kos ir ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tą. Bet priė­mi­mo ko­mi­si­ja neat­rin­ko. Tais me­tais Mask­vo­je vy­ko olim­pia­da, dėl jos vė­liau su­reng­tas nau­jų stu­den­tų priė­mi­mas į MCHAT-ą, to­dėl su­spė­jo iš­kart da­ly­vau­ti po ne­sėk­mės Le­ning­ra­de. Priė­mė.

Ket­ve­rius me­tus stu­di­ja­vo. Ži­no­jo, kad iš Lie­tu­vos yra dar vie­nas stu­den­tas – Kęs­tu­tis Po­vi­lai­tis.

Iš kur­se bu­vu­sių 14 stu­den­tų, bai­gė 11.

Vi­da pri­si­me­na: „Iš­kart pa­ty­riau be­ga­li­nes var­žy­tu­ves – kas ge­riau pa­si­ro­dys. To­dėl ly­dė­jo be­ga­li­nis stre­sas. Leng­viau tiems, kurie tu­rė­jo už­ta­rė­jų, ta­po pro­te­žė. An­tai, ko­kio nors Mask­vos teat­ro spek­tak­ly­je gau­ti vaid­me­nį pa­vyks­ta ku­riam iš moks­lad­rau­gių – at­ro­do, kad pa­si­se­kė. Ga­liau­siai su­ži­nai, kad jo tė­vas, bro­lis ar dar kas iš gi­mi­nių yra kaž­kas.“

Pa­si­ju­to ne­tu­rin­ti šan­sų gau­ti di­de­lių vaidmenų Mask­vos teat­ruo­se, nes ne ru­sų tau­ty­bės žmo­gui be­veik neį­ma­no­ma kal­bė­ti be ak­cen­to.

„Su­vo­kiau, kad ga­li ir neiš­si­pil­dy­ti sva­jo­nė apie svar­bų vaid­me­nį, o vi­są gy­ve­ni­mą taip ir liks ma­si­nės sce­nos, – sa­kė V. Bla­dy­kai­tė. – Bet ne to­dėl, kad ne­ta­len­tin­gas ar ne­kū­ry­bin­gas. Prie­žas­tis že­miš­kes­nė – įta­kin­gi žmo­nės ne­su­tei­kia šan­so, tai ir ne­ga­li at­si­skleis­ti, įro­dy­ti“.

Stu­di­jų lai­kais pa­tys stu­den­tai reng­da­vo daug etiu­dų. Tuo­met pa­ju­to po­lin­kį re­ži­sū­rai.

Kai su ak­to­rės dip­lo­mu grį­žo į Lie­tu­vą, čia nė neieš­ko­jo dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę.

No­rė­jo pa­ti sta­ty­ti spek­tak­lius. Kartu su­vo­kė, kaip pa­ti sa­ko, kad „ža­liam“ – ne­daug šan­sų.

To­dėl „mask­vie­tė“ ieš­ko­jo dar­bo kur nors Lie­tu­vos pa­kraš­ty­je, įsi­dar­bi­no Žiež­ma­rių kul­tū­ros na­muo­se.

Po me­tų įsto­jo į Klai­pė­dos kon­ser­va­to­ri­ją stu­di­juo­ti re­ži­sū­ros Sta­sio Biels­kio kur­se.

Te­be­bū­da­ma stu­den­tė su­lau­kė ki­to pa­siū­ly­mo įsi­dar­bin­ti ki­ta­me pa­kraš­ty­je – Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, ku­ri gar­sė­jo Sta­sės Niū­nia­vai­tės va­do­vau­ja­mu liau­dies teat­ru. Ša­lia jo ant­ra­kur­sė įkū­rė jau­ni­mo dra­mos stu­di­ją. Ėmė va­ži­nė­ti į dar­bą iš Klai­pė­dos. Kiek­vie­nais me­tais kvies­da­vo į prem­je­rą.

„Tė­vai gy­ve­no Kau­ne, ku­ris yra ma­no jau­nys­tės mies­tas, ir stab­dė: „Ar iš­pro­tė­jai, kam tau ta Ak­me­nė, kai ga­li dirb­ti sa­vo mies­te“, – pri­si­me­na Vi­da.

Vis dėl­to bū­tent čia ji pa­ju­to ge­ras są­ly­gas sta­ty­ti spek­tak­lius. Nau­jo­sios Ak­me­nės kul­tū­ros rū­mai tam tu­rė­jo ir dai­li­nin­ką, ir sce­nos ap­švie­tė­ją – to­kių eta­tų ki­tuo­se ra­jo­nų cent­ruo­se bu­vo re­ta.

Čia ir li­ko dirb­ti.

Au­to­ri­te­tas bau­gi­no

Ku­rį lai­ką jau­no­ji spe­cia­lis­tė dir­bo kar­tu su ke­lių de­šimt­me­čių pa­tir­tį su­kau­pu­sia re­ži­sie­re S. Niū­nia­vai­te. Už nuo­pel­nus ji po mir­ties pa­ger­bia­ma Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės įsteig­ta li­te­ra­tū­ri­ne pre­mi­ja ra­šy­to­jams.

S. Niū­nia­vai­tė, įver­tin­da­ma pir­mo­sios Ak­me­nės kraš­te įsi­dar­bi­nu­sios Mask­vos MCHAT-o ak­to­rės po­ten­ci­ją, iš­kart pa­siū­lė vai­din­ti liau­dies teat­re. Ta­čiau iš­gir­do ka­te­go­riš­ką „Ne“. Paaiš­ki­no, kad į Nau­ją­ją Ak­me­nę at­si­kė­lė tik spek­tak­lių sta­ty­ti.

Da­bar ji ry­žo­si at­skleis­ti ir ki­tą at­si­sa­ky­mo prie­žas­tį: „Kai įsi­dar­bi­nau Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, apie dau­ge­lį pri­si­klau­siau vi­so­kių is­to­ri­jų, nuo­mo­nių. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad vis­kas bū­na tie­sa. Bet kai žmo­nės pa­pa­sa­ko­jo daug keis­tų da­ly­kų apie Sta­sę – aš pa­bi­jo­jau. Nors kir­bė­jo min­tis im­tis ko­kio vaid­mens sce­no­je. Bet juk sa­ko­ma: „Ne­no­ri lįs­ti prie ug­nies, kad ne­nu­deg­tum“.

V. Bla­dy­kai­tė ne­va­di­na S. Niū­nia­vai­tės sa­vo mo­ky­to­ja, glo­bė­ja ar rė­mė­ja.

„Pap­ras­čiau­siai lai­kė­mės neut­ra­lu­mo, ap­siei­ta be di­de­lių drau­gys­čių“, – tei­gia.

Ko­dėl san­ty­kiuo­se neap­siei­ta be „sce­nų“? Pa­vyz­džiui, vy­res­nės re­ži­sie­rės prie­kaiš­tai ko­le­gei dėl įvai­rių kū­ry­bos rei­ka­lų.

„Gal­būt klai­din­gai įsi­vaiz­da­vo, kad no­riu užim­ti liau­dies teat­ro va­do­vės po­stą, kai aš tu­rė­jau sa­vo ar­tis­tus, ji – sa­vo, – sa­kė V. Bla­dy­kai­tė. – Ki­tas rei­ka­las – kuo­met S. Niū­nia­vai­tė išė­jo į pen­si­ją, jos žmo­nės atė­jo vai­din­ti pas ma­ne“.

Są­jū­dis „įstū­mė“ į val­di­nin­ko kė­dę

Re­ži­sie­rės biog­ra­fi­jo­je – dve­ji me­tai dar­bo Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jos po­ste.

„Sa­vo lai­ku Są­jū­dis dau­ge­lį stū­mė da­ry­ti kaž­ką. Taip ir ma­ne, – sa­kė V. Bla­dy­kai­tė. – Aš iš­gir­dau lyg prie­kaiš­tą: „Tu bu­vai Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me su Są­jū­džio vė­lia­va, kaip sa­ko­ma, pra­dė­jai vi­są ko­šę Ak­me­nė­je, tai ko­dėl pa­ti ne­ban­dai kaž­ką pa­keis­ti?“ Nors aš nie­ka­da ne­no­rė­jau im­tis va­do­vau­jan­čio dar­bo, jis nie­ka­da ne­pa­ti­ko, bet ma­ne stū­mė. Bet ne­daug nu­vei­kiau kul­tū­ros la­bui bū­da­ma val­di­nin­ke. Po po­ros me­tų at­si­sa­kiau pa­rei­gų, nes ap­si­spren­džiau da­ry­ti tai, kas man pa­tin­ka – re­ži­sū­ra“.

Bū­da­ma ve­dė­ja V. Bla­dy­kai­tė to­liau sta­tė spek­tak­lius. Ga­liau­siai grį­žo vėl į Kul­tū­ros rū­mus.

Kas iš to me­to teat­ri­nio gy­ve­ni­mo la­biau­siai yra įsi­mi­nę? At­sa­kė vie­na­reikš­miš­kai: žmo­nės, bend­ra­vi­mas su jais:

„Nors re­ži­sie­riai ver­ty­bė­mis lai­ko re­zul­ta­tus – ko­kie spek­tak­liai pa­sta­ty­ti, bet svar­biau pa­ts kū­ry­bi­nis pro­ce­sas. Juk ne­pa­kar­to­ja­mos re­pe­ti­ci­jos, kuo­met žmo­nės bend­rau­ja, drau­gau­ja, re­mia vie­nas ki­tą. Teat­ras tam­pa kaip gy­ve­ni­mo bū­das. Ne ­vel­tui sa­ko­ma, jei žmo­gus pa­ra­ga­vo ir už­si­nuo­di­jo teat­ro vai­siu­mi, la­bai sun­ku beat­si­sa­ky­ti“.

„Ar iš­pro­tė­jai?“

V. Bla­dy­kai­tė at­si­svei­ki­no su Nau­ją­ja Ak­me­ne po sep­ty­ne­rių me­tų dar­bo, grį­žo į sa­vo jau­nys­tės Kau­ną.

Ki­tas gy­ve­ni­mo po­sū­kis iš­ni­ro po pu­sant­rų me­tų dar­bo Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos Kau­no sky­riu­je – emig­ra­ci­ja į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas. Po pa­žin­ties su šir­dies drau­gu.

Ame­ri­ko­je įgi­jo ir me­di­kės pro­fe­si­ją.

Aš­tuo­nio­li­ka me­tų spek­tak­lių ne­bes­ta­tė. Ta­čiau nuo kul­tū­ri­nės veik­los ne­bu­vo at­si­ri­bo­ju­si. Pa­re­ži­suo­da­vo Niu­jor­ko lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ren­gi­nius, juo­se pa­skai­ty­da­vo poe­zi­jos.

Vėl pa­no­rė­jo teat­ro, pa­ju­tu­si, kad pa­žįs­ta­miems tau­tie­čiams ir­gi rei­kia sce­nos.

Niu­jor­ke vy­ras ir sū­nus ste­bė­jo­si: „Ar iš­pro­tė­jai?“

Ta­čiau mo­te­ris ne­be­sus­to­jo.

Daug lie­tu­vių at­si­lie­pė no­rį taip pat pa­ban­dy­ti, kai feis­bu­ke per­skai­tė skel­bi­mą apie su­ma­ny­mą įkur­ti Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­rą.

„Šia­me mies­te prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­vo įsteig­tas Bal­tų teat­ras, bet po pir­mo spek­tak­lio ak­to­riai iš­si­skirs­tė, – me­na V. Bla­dy­kai­tė. – Bu­vo per­ daug už­si­mo­ję – tu­rė­ti pro­fe­sio­na­lų teat­rą. Tam per ma­ža lie­tu­vių Niu­jor­ke. Mes ap­si­spren­dė­me ten­kin­tis mė­gė­jų sta­tu­su“.

2015 me­tais „Pokš­ti­nin­kų“ teat­ru pa­si­va­di­nę lie­tu­viai pa­ro­dė pir­mą spek­tak­lį „Psi­chai“.

„Pokš­ti­nin­kų“ prem­je­ra pa­si­žy­mė­jo pui­kia or­ga­ni­za­ci­ja, ori­gi­na­lia dra­ma­tur­gi­ja, ste­bė­ti­nai bran­džia ir dar­nia ne­pro­fe­sio­na­lių ak­to­rių vai­dy­ba, ku­rio­je jau­tė­si stip­ri re­ži­sie­rės ran­ka“, – ra­šė Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­da.

Žiū­ro­vai pa­ju­to, kad spek­tak­lis „Psi­chai“ ko­me­di­jos kal­ba pra­kal­bo re­ta te­ma – pri­mi­nė vi­siems, kad psi­chi­ne li­ga ser­gan­tys as­me­nys yra to­kie pat, kaip ir vi­si ki­ti. Kad ieš­ko mei­lės, mėgs­ta pi­ni­gus, rez­ga pink­les vie­nas ki­tam, me­luo­ja ir sva­jo­ja apie atei­tį.

Pa­na­šios gai­dos – ki­ta­me „Pokš­ti­nin­kų“ spek­tak­ly­je „Va­ka­ro­nė pi­ni­gi­nė­je“.

Nau­jau­sias teat­ro spek­tak­lis pa­ro­dy­tas šie­met – „Bau­ga­lo sėk­la“.

Pje­ses pa­ra­šė pa­ti re­ži­sie­rė.

„Pje­sių ne­pro­fe­sio­na­liam dar­bui nė­ra daug, kad ga­lė­tu­m pa­si­rink­ti, – sa­kė re­ži­sie­rė. – Ma­dos pa­sau­ly­je di­zai­ne­ris pir­miau­sia su­ku­ria su­kne­lės mo­de­lį, tik pa­skui per­ka jai me­džia­gas, tuo tar­pu mė­gė­jų teat­re ge­riau at­virkš­čias me­to­das – su­skai­čiuo­ji tu­ri­mus fi­nan­sus de­ko­ra­ci­joms, kos­tiu­mams, įver­ti­ni su­si­bū­ru­sius sce­no­je no­rin­čius at­si­skleis­ti teat­ro mė­gė­jus – ir pa­gal to­kią si­tua­ci­ją pa­ra­šai pje­sę“.

Kai Nau­jo­sios Ak­me­nės kul­tū­ros rū­mų teat­ras bu­vo pa­kvies­tas vai­din­ti Len­ki­jo­je, jo re­ži­sie­rė pa­ra­šė pje­sę „Žen­te­liai“. Jų yra pa­ra­šiu­si ir dau­giau, ta­čiau „Žen­te­liai“ jau tre­čias de­šimt­me­tis te­bes­ta­to­ma vie­no ar ki­to mė­gė­jų teat­ro Lie­tu­vo­je, net Ame­ri­kos lie­tu­viai pa­ban­dė.

„Ame­ri­ko­je leng­viau ap­tik­ti dei­man­tą žo­lė­je, ne­gu ras­ti pje­sę mė­gė­jų teat­rui, to­dėl Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­rui ir­gi pa­ti ra­šau pje­ses“, – sa­kė V. Bla­dy­kai­tė.

„Žen­te­lius“ su­kū­rė no­rė­da­ma liau­diš­kos te­mos, tuo tar­pu „Psi­chai“ – da­bar­ti­nio gy­ve­ni­mo ak­tua­li­ja.

„Ame­ri­ko­je, sta­ti­si­kos duo­me­ni­mis, apie 26 pro­cen­tai žmo­nių ser­ga psi­chi­nė­mis li­go­mis – tiek ofi­cia­liai diag­no­zuo­ta, joms gy­dy­ti iš­lei­džia­ma net dau­giau pi­ni­gų, ne­gu šir­dies ir vė­žio li­goms kar­tu paė­mus, – sa­kė V. Bla­dy­kai­tė. – Tad to­kia di­džiu­lė pro­ble­ma ir at­ke­lia­vo į sce­ną. Ti­kin­tis, kad ji pa­dės pa­ša­lin­ti psi­chiat­ri­ją ly­din­tį vi­suo­me­nės ne­sup­ra­ti­mą kaip gy­ven­ti su stig­mos sle­gia­mais žmo­nė­mis“.

Re­ži­sie­rė šią si­tua­ci­ją ge­rai su­vo­kia, ka­dan­gi kaip me­di­kė dir­ba psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nė­se.

Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­ras spek­tak­lį ro­dė ir Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės or­ga­ni­zuo­ja­ma­me tra­di­ci­nia­me liau­dies teat­rų fes­ti­va­ly­je bu­vu­sia­me Pa­ra­gių dva­re.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ak­to­rė ir re­ži­sie­rė Vi­da Bla­dy­kai­tė Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se dir­ba me­di­ke ir va­do­vau­ja Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­rui „Pokš­ti­nin­kai“.

 

Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­ras „Pokš­ti­nin­kai“ pir­mą­jį spek­tak­lį „Psi­chai“ ro­dė ir Ak­me­nės ra­jo­ne.

Niu­jor­ko lie­tu­vių teat­ro re­ži­sie­rė Vi­da Bla­dy­kai­te spek­tak­liuo­se ir vai­di­na.

Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių spek­tak­liai do­mi­na žiū­ro­vus.

Vi­da Bla­dy­kai­tė iki šiol pa­lai­ko ry­šius su jos kny­gą „Puokš­tė že­mei“ iliust­ra­vu­siu dai­li­nin­ku An­ta­nu Ado­mai­čiu, Ak­me­nės sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Ja­ni­na Re­ka­šie­ne (de­ši­nė­je).