Naujausios
Skirtingos tautos, skirtingos auditorijos
– Jūsų iškalba ir toks laisvumas scenoje – įgimtas ar gerai išlavintas?
– Norisi sakyti, kad įgimtas, bet iš tiesų tam aš ruošiuosi. Lavinu ne patį laisvumą, o tai, ką noriu pasakyti koncerto metu – tai labai retai būna improvizacija.
Sugalvoju, ką noriu pasakyti apie kūrinį, apie kompozitorių. Jeigu nežinau pakankamai, praleidžiu nemažai laiko atlikdamas paiešką apie vieną ar kitą kūrinį, kompozitorių.
Tokiu būdu save tobulinu. Vyksta pastovus mokymasis – tai mane žavi. Ir aš labai džiaugiuosi galėdamas pasidalinti nekasdieniškai prieinama informacija apie muzikos istoriją su savo klausytojais.
Tikriausiai tas laisvumas scenoje yra sudėtinis dalykas.
– Ar jaudulys scenoje jums yra svetimas?
– Labai dažnai mes jaudulį sulyginame su scenos baime. Aš jaudulio baime niekaip negalėčiau pavadinti – niekada nebijojau lipti į sceną.
Kuo labiau subręsti ir kaip žmogus, ir kaip muzikantas, tuo daugiau žinai, tuo daugiau supranti ir tuo daugiau pradedi jaudintis, kvestionuoti, galbūt nepilnai pasitikėti savo jėgomis. Yra įvairiausių repertuarų, kūrinių, kuriuos ne visada šimtu procentų paruoši – tada tas vidinis balsas sukuria nemažai jaudulio, kurį reikia išmokti suvaldyti.
Tas suvaldytas jaudulys, kuomet tu jauti, jog viduje kažkas verda, yra labai gerai – jis sukuria gyvumą muzikos atlikime.
– Ar auditorijos, kurioms koncertuojate, skiriasi?
– Be abejonės, skiriasi – skirtingos tautos, skirtingi mentalitetai, skirtingi požiūriai į muziką.
Man teko studijuoti Anglijoje, kur muzika turi gilias tradicijas, bet negaliu pasakyti, kad didžioji dalis žmonių ten yra įsimylėję klasikinę muziką.
Vokietijoje, kurioje daug koncertuoju, žmonės iš tikrųjų labai myli muziką. Koncertuose matau labai daug pagyvenusių žmonių. O Lietuvoje matau labai įvairią auditoriją – visą amžiaus grupių spektrą ir tuo labai džiaugiuosi. Manau, kad Lietuvoje tai yra išskirtinis reiškinys.
– Kas yra jūsų mūza?
– Negalėčiau įvardinti vieno subjekto ar reiškinio kaip mūzos. Kiekvieną naują kūrinį atsivertus, gali jam pajausti meilę iš pirmo žvilgsnio, kartais net neatsivertus jau nori jį groti. O kartais būna taip, kad tenka atsiversti ir suprasti, jog tu privalėsi jį pagroti, nors jis ir nebūtų tavo natūralus pasirinkimas. Tuomet tų mūzų tenka paieškoti arba tenka remtis darbo disciplina, kuri irgi yra labai svarbi muzikantams.
Mūzos yra skirtingos kiekvienu skirtingu atveju.
– Ar jūsų idealas, kuris buvo vaikystėje, pasikeitė?
– Nesukonkretinant ir nesuasmeninant idealo, nemanau, kad jis labai daug pasikeitė – noras tobulėti, atiduoti save muzikai ir kiek įmanoma laisviau save išreikšti per ją. Tai irgi yra procesas – išmokti muzikinį tekstą, jį prisijaukinti ir galiausiai pradėti jį atlikti kaip savo kūrinį.
Laikas tiesiog būti
– Kokia muzika skamba jūsų namuose, laisvalaikiu?
– Labai įvairi. Kai kurie draugai kartais stebi mano veiklą „Spotify“ platformoje ir sutrinka. Klausau nuo klasikinių opusų iki R&B. Džiazas irgi kartas nuo karto skamba, labai mėgstu repą.
Dažnai mano automobilyje skamba repas – tai net man pačiam yra tokia didžiulė kontradikcija. Bet kuo toliau, tuo labiau šitas žanras man patinka ir geba atpalaiduoti bei nukelti į visai kitą pasaulį. Galbūt todėl, kad repe lyriškai paliečiamos temos yra nuo gyvenimo gatvėje iki gyvenimo aukščiausiuose sluoksniuose. Įdomu kartais pasinerti į tokias vidines diskusijas klausant repo.
Bet lygiai taip pat tų vidinių diskusijų yra klasikinėje muzikoje.
Tad vieną dieną galite išgirsti mane klausant Bethoveno simfonijos, kitą dieną kažko labai modernaus, o trečią bus koks hiphopas.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Pandeminiu laikotarpiu atsirado tam tikra rutina, kuo aš labai džiaugiuosi. Pradėjau daugiau laiko ir dėmesio skirti savo sveikatai, judėjimui, sportui.
Kartais užsiimu augalininkyste (juokiasi). Turiu terasą, kurioje auginu pomidorus, žemuoges, kitus augalus. Man patinka toks miesčioniškas prisilietimas prie gamtos. Bet kadangi iš prigimties esu žmogus labai arti gamtos, norėtųsi ir dar labiau prisiliesti prie jos. Kartas nuo karto einu į žygius ar važiuoju dviračiu aplink apylinkes, kad ir kur bebūčiau.
– Ar tarp kelionių, koncertų ir turų lieka pakankamai laiko poilsiui?
– Nepakankamai. Bet tai priklauso nuo tavęs – kaip sugebi valdyti situacijas. Tik dabar tai ateina į mano galvą – anksčiau galvodavau, kodėl taip neturiu laiko, kodėl visą laiką bėgu? Tai todėl, kad per daug dirbu (juokiasi – red.).
Muzikantai yra laisvai samdomi žmonės, jie gali rinktis, kurį darbą dirbti, o kurį ne. Be abejo, kai tau yra dvidešimt trys ir tu pradedi karjerą, tu net nesvarstai tokių dalykų. Bet kai tau jau trisdešimt, pradedi galvoti, kad norėtum daugiau laiko skirti sau, savo gyvenimui. Tenka atrasti šiokį tokį balansą ir sureguliuoti darbo kiekius.
Dabar sakau visiškai „šviežią“ savo suvokimą. Karantinas leido suprasti, kad galima dirbti ir keliauti šiek tiek mažiau ir daugiau laiko skirti sau. Tai yra be galo svarbu kiekvienam žmogui, ne tik muzikantui. Kiekvienas turi nepamiršti savęs, savo artimųjų bei skirti laiko buvimui. Tiesiog buvimui.
– Ar tokią savo ateitį, būdamas mažas, ir įsivaizdavote?
– Nuo pat vaikystės buvau savo artimųjų dėmesio centre, kurie labai dažnai man kartodavo: „Martynai, tu esi artistas, tu tam sutvertas“. Bet tos kalbos manęs neįtikino.
Kai man sukako 12–13 metų ir teko daryti sprendimus, nulemsiančius mano, kaip muzikanto, ateitį (tai buvo sprendimas toliau mokytis gimnazijoje ar konservatorijoje), artimieji ir vėl turėjo mane padrąsinti. Tas padrąsinimas nulėmė mano ateitį.
Ar aš tikrai galėjau įsivaizduoti tokią savo ateitį – nežinau. Ko gero per daug apie tai negalvojau. Esu žmogus, gyvenantis čia ir dabar.
– Kokius Šiaulius menate?
– Atsimenu kaip idėjos miestą. Bent jau savo aplinkoje matydavau labai daug žmonių, pasišventusių vardan idėjos.
Įsivaizduoju miestą kaip labai menišką. Nors, be abejonės, daugelis galėtų tam prieštarauti. Matau daug žmonių Lietuvos kultūrinėje padangėje ir suvokiu, kad nemažai iš jų yra kilę iš Šiaulių. Man atrodo, miestas turi kuo didžiuotis.
– Kas jums, keliaujant užsienyje, primena Šiaulius?
– Gal labai nenustebinsiu pasakęs, kad Šiaulių bulvaras yra įsirėžęs į atmintį. Juo tiek išvaikščiota – iš mokyklos į namus ir iš namų į mokyklą. Neretam mieste galima rasti tokių pėsčiųjų alėjų ir tuo metu prisiminimais grįžtu į Šiaulius.
