„Mano gyvenimą vien tik eilėraščiais galima matuoti...“

„Ma­no gy­ve­ni­mą vien tik ei­lė­raš­čiais ga­li­ma ma­tuo­ti...“

To­kie žo­džiai iš­sprūs­ta ap­skri­ties „Mo­ters Sau­lės – 2017“ no­mi­na­ci­jos lau­rea­tei, jo­niš­kie­tei, ne­pa­mai­no­mai kul­tū­ros ren­gi­nių ve­dė­jai, skai­to­vei, o pa­gal dar­bą – Dar­bo bir­žos Jo­niš­kio sky­riaus vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Vi­du­tei Pet­rai­tie­nei. Su poe­zi­ja, li­te­ra­tū­ra ji drau­gau­ja nuo vai­kys­tės, vi­sos va­sa­ros pra­leis­tos su kny­go­mis ku­ku­rū­zų lau­kuo­se.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Džiau­gia­si dėl Jo­niš­kio

Vi­du­tė Pet­rai­tie­nė „Mo­ters Sau­lės-2017“ ren­gi­ny­je su­rin­ko dau­giau­sia vi­suo­me­nės bal­sų – žmo­nių, už ją siun­tu­sių pa­lai­ky­mo ži­nu­tes. Ta­pu­si kon­kur­so lau­rea­te, lai­mė­to­ja ne­slė­pė aša­rų, sa­kė esan­ti dė­kin­ga tė­vams, ar­ti­mie­siems, žmo­nėms, ku­rie pa­lai­ko.

Vė­liau, kal­bi­na­ma „Šiau­lių kraš­to“, ji at­vi­ra­vo, kad ge­riau šim­tus kar­tų lip­ti į sce­ną ves­ti ren­gi­nių, sa­ky­ti ge­rus, gra­žius žo­džius ki­toms da­ly­vėms nei pa­čiai at­sa­ki­nė­ti į pa­teik­tus klau­si­mus, fil­muo­tis re­por­ta­žui. Tai – jai neįp­ras­ta ir sve­ti­ma pu­sė, to­dėl po ren­gi­nio jau­tė­si iš­sunk­ta lyg cit­ri­na.

„Vie­nin­te­lis da­ly­kas, dėl ko džiau­giuo­si – kad par­ve­žiau „Mo­ters Sau­lės“ ti­tu­lą Jo­niš­kiui. La­bai no­rė­jau to­kią do­va­ną skir­ti sa­vo mies­tui“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Kas­die­ny­bė pri­so­tin­ta poe­zi­jos

Jo­niš­kio ra­jo­ne Vi­du­tę Pet­rai­tie­nę pa­žįs­ta dau­ge­lis kul­tū­ros ren­gi­nių da­ly­vių ir lan­ky­to­jų, be jos neap­siei­na šven­tės, ku­rio­se rei­kia po­lė­kio, su­si­rin­ku­sių­jų min­tis skrai­di­nant poe­zi­jos ar pro­zos raiš­kaus li­te­ra­tū­ri­nio žo­džio spar­nais. Įst­rin­ga jos at­vi­ras, gal kiek nu­ste­bęs žvilgs­nis, nu­gink­luo­jan­tis skep­ti­ką ir pra­gma­ti­ką.

„Ne­ži­nau, kas ir ka­da taip nu­spren­dė, bet ma­no gy­ve­ni­mą vien tik ei­lė­raš­čiais ga­li­ma ma­tuo­ti. Ma­no kas­die­ny­bė pri­so­tin­ta poe­zi­jos“, – neat­si­tik­ti­nai sa­ko jo­niš­kie­tė, ku­ri pa­gal pa­šau­ki­mą vi­sa­da bu­vo ar­čiau kū­ry­bi­nės raiš­kos nei že­miš­kos Dar­bo bir­žos ste­bė­se­nos ir pa­slau­gų vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės vie­tos, ku­rio­je dir­ba taip pat at­sa­kin­gai ir rū­pes­tin­gai.

„Min­ti­nai skai­ty­ti ei­les ga­lė­čiau pu­sę nak­ties. Įkū­rus Dar­bo bir­žos te­ri­to­ri­nį sky­rių jau gal sep­ty­ne­rius aš­tuo­ne­rius me­tus ve­du įvai­rias šven­tes, su­kak­tu­vių ren­gi­nius, ir dek­la­muo­ju, dek­la­muo­ju... Bet ku­riai pro­gai ga­liu ras­ti tin­ka­mų po­smų, tik ne­mėgs­tu bū­ti stai­giai, lyg į eke­tę įmes­ta, no­riu de­ra­mai pa­si­ruoš­ti. To­dėl teks­tus dau­gy­bę sy­kių kar­to­ju ir ma­no ko­le­gės ste­bi­si, kad, bū­da­ma vy­res­nio am­žaus, tiek jų pa­me­nu. Die­vi­nu Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Sa­lo­mė­jos Nė­ries kū­ry­bą, pa­tin­ka ra­jo­no li­te­ra­tų ei­lės. Esu jaus­mo ir šir­dies žmo­gus, to­dėl man ar­ti­miau­si ly­ri­niai po­smai. Mo­der­ni daik­tiš­ka poe­zi­ja sun­kiau su­pran­ta­ma ir ne­jau­di­na. O juk ma­no klau­sy­to­jai daž­nai bū­na pa­pras­ti žmo­nės. Bet ko­kie nuo­sta­būs! Ypač tos kai­mo mo­te­rė­lės, prie ku­rių priei­nu, ap­ka­bi­nu, žiū­rėk, žmo­gus iš su­si­jau­di­ni­mo jau aša­rą brau­kia“, – ren­gi­nių ve­dė­jos pa­tir­ti­mi da­li­na­si Vi­du­tė Pet­rai­tie­nė.

Mėgs­ta bend­rau­ti

Nuo ma­žens ji mė­go bend­rau­ti, dar bū­da­ma ne­di­du­kė apei­da­vo vi­sas Pli­kiš­kių kai­mo mo­čiu­tes, dėl to ją va­din­da­vo „pa­kiem­ni­ke“. Už­tat ma­žo­ji se­no­les iš­klau­sy­da­vo, taip pel­ny­da­ma prie­lan­ku­mą ir mei­lę.

Ji pa­ti tu­rė­jo pui­kiau­sią guo­dė­ją – ne­pap­ras­to ge­ru­mo ma­mą, ku­ri ras­da­vo ge­rą žo­dį, pa­gir­da­vo, jei tik bū­da­vo už ką. Į na­mus bu­vo už­sa­ko­ma dau­gy­bė laik­raš­čių ir žur­na­lų, len­ty­no­se ri­kiuo­da­vo­si daug kny­gų.

„Skai­ty­da­vau be ga­lo daug, va­sa­ro­mis su kny­ga įlįs­da­vau į ku­ku­rū­zų lau­ką. Bū­da­vo taip ge­ra, nors pa­skui gau­da­vau py­los“, – me­na V. Pet­rai­tie­nė.

Ma­mos mei­lė įskie­py­ta nie­kur ne­din­go, tad ją da­li­na į vi­sas pu­ses šyp­se­no­mis, ap­ka­bi­ni­mais. At­ro­do, kad da­li­na­ma ši­lu­ma tik dar la­biau au­ga ir api­ma ap­lin­ki­nius. To­dėl V. Pet­rai­tie­nė apie blo­gus da­ly­kus ne­gal­vo­ja, nors ir te­ko gy­ve­ni­me bū­ti iš­duo­tai, be dar­bo ir pi­ni­gų su dviem ma­žais vai­kais ir dar – su pa­sko­la ban­ke būs­tui įsi­gy­ti. Bet at­si­ras­da­vo ge­rų žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo, o ir pa­ti sau ne­leis­da­vo su­gniuž­ti.

Dir­bo kul­tū­ros sri­ty­je

Po vi­du­ri­nės mo­kyk­los jau­na mer­gi­na rin­ko­si kul­tū­ros dar­buo­to­jos ke­lią, Vil­niaus kul­tū­ros mo­kyk­lo­je bai­gė re­ži­sū­rą ir ga­vo pa­sky­ri­mą į Anykš­čių ra­jo­no Bur­biš­kio zo­ni­nius kul­tū­ros na­mus. Ten, su­bū­ru­si dra­mos ra­te­lį, ra­jo­ni­nei ap­žiū­rai pri­sta­tė spek­tak­lį pa­gal Juo­zo Bal­tu­šio no­ve­lę „Šeš­kai“.

Ko­mi­si­ja iš­kart įver­ti­no: „Nė­ra tau, mer­gai­te, čia ką veik­ti“, ir pa­kvie­tė į Anykš­čių kul­tū­ros na­mus. Ten dirb­da­ma bai­gė Lie­tu­vos kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­tus, įgi­jo aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą.

Pa­gal pa­sky­ri­mą ati­dir­bu­si tre­jus me­tus jau­na spe­cia­lis­tė grį­žo na­mo, nes lau­kė li­go­ta ma­ma, rei­kė­jo ja pa­si­rū­pin­ti. Ta­da kar­tu su švie­saus at­mi­ni­mo re­ži­sie­re Van­da Šal­kaus­kie­ne, su ku­ria su­pa­žin­di­no taip pat Ana­pi­lin iš­ke­lia­vęs kraš­tie­tis sig­na­ta­ras Gin­ta­ras Ra­mo­nas, ku­rį lai­ką dir­bo Skaist­gi­ry­je, pa­skui bu­vo per­ves­ta į me­to­di­nin­kės pa­rei­gas Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re.

Al­ga bu­vo ne­di­de­lė, tad pa­ma­čiu­si skel­bi­mą, kad rei­kia dar­buo­to­jų ban­ke, ten ir išė­jo. Dir­bo, kol ją pa­lie­tė eta­tų ma­ži­ni­mas. Ir anuo­met ve­dė ren­gi­nius, į ku­riuos kvies­da­vo re­ži­sie­rė Ne­li­ja Stirb­lie­nė, švie­saus at­mi­ni­mo cho­reog­ra­fė Dan­guo­lė Ža­la­kie­nė. To­dėl ma­ty­da­mi ją nuo­lat sce­no­je kai ku­rie jo­niš­kie­čiai ne­tgi gal­vo­da­vo, kad Vi­du­tė pu­sę eta­to vis tiek kul­tū­ros na­muos tu­ri. O iš tik­rų­jų kul­tū­ri­nė raiš­ka te­bu­vo ne­mo­ka­mas po­mė­gis.

Kai ne­li­ko dar­bo ban­ke, ran­ką iš­tie­sė anuo­met Jo­niš­kio dar­bo bir­žai va­do­va­vu­si Zo­ja Ku­do­bie­nė, pa­kvie­tu­si į sky­rių. Čia pra­bė­go jau 18 me­tų. Per tą lai­ką mo­te­ris su­ge­bė­jo Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te baig­ti edu­ko­lo­gi­jos ma­gist­ro stu­di­jas. Ir vis po dar­bo, lais­va­lai­kiu te­be­si­su­ka kul­tū­ros pa­sau­ly­je, ku­ris ją su­šil­do ir pa­ky­lė­ja.

„Aš at­vi­rai pa­sa­ky­siu: ne­mo­ku nei gra­žiai megz­ti, nei ra­šy­ti ei­lė­raš­čių ar pro­zos, bet ga­liu klau­sy­to­jams skai­ty­ti, iki jų sie­los at­neš­ti ki­tų kū­ry­bą. Mes vi­si esa­me ta­len­tin­gi, tik tu­ri­me da­ry­ti tai, ką ge­riau­siai su­ge­ba­me ir ma­žiau bam­bė­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si „Mo­te­ris Sau­lė 2017“ Vi­du­tė Pet­rai­tie­nė.

Eri­kos ŠI­VIC­KAI­TĖS nuo­tr.

Vi­du­tė Pet­rai­tie­nė „Mo­ters Sau­lės 2017“ ren­gi­ny­je su­rin­ko dau­giau­sia vi­suo­me­nės bal­sų – žmo­nių, už ją siun­tu­sių pa­lai­ky­mo ži­nu­tes.

Ap­do­va­no­ji­mų aki­mir­ka sce­no­je.