Naujausios
Energetikai jau įspėjo, kad ir žiemą vargins šilumos problemos t.y. jos kaina. Lietuvoje dujos, priešingai nei visoje Europoje, nepinga, nors pasaulinėje rinkoje gamtinių dujų kaina krito. Be to, turime suskystintų dujų terminalą . Kuriozas.“Independence“ įsigijimas garantuoja mums apsirūpinimą dujomis ir esame nepriklausomi nuo Rusijos. Tačiau tos saugyklos įsigijimas išlaisvino mus ir nuo ... pigesnio patalpų šildymo. Tačiau LAISVĖ turi kainą. Ačiū Dievui, kad tai tik piniginė išraiška.
Gaila, tačiau kiekvienoje giminėje jau tampa tradicija, kad dažniausiai „gyvi susitikimai“ įvyksta per...laidotuves. Tada jau privaloma atvykti, kad su kažkuo atsisveikintumėme bei pasidžiaugtumėme dar vaikštančiais šia žeme.
Paskutinysis toks skaudus pasimatymas buvo pernai rugsėjį, kuomet mirė tėvo sesuo Kotryna Vasinauskaitė – Prunskienė, Pasvalio vargonininko Petro Vasinausko sūnaus Mykolo dukra. Užsidarė tos kartos varteliai. Giminės susitikimams organizuoti liko pusbroliai, pusseserės ir jų vaikai bei vaikaičiai. Pastariesiems lengviau bendrauti, nes yra internetas, mesendžeriai ir t.t. Aišku, norisi ir susitikimų, kuomet gali apkabinti artimą žmogų ir pasikalbėti, žiūrėdamas jam į akis.
Tetos Kotrynos laidotuvių metu prisiminiau vieną jos vyro, dėdės Vlado gyvenimo fragmentą. Iki šiol akyse stovi šiurpoka, pageltusi, sena nuotrauka, kurioje įamžintas jaunuolis, įlipęs į kapo duobę ir atidengtame karste atsisveikinantis su mirusia moterimi. Anuomet dėdė pavėlavo iš Lietuvos atvažiuoti į Sibire mirusios motinos laidotuves, tai atvykęs, jis kapinėse atsikasė kapą, atidengė karstą ir atsisveikinęs, dar kartą ją palaidojo.
Galvoju – jie gi tada nekalbėjo apie jokius Stambulo konvencijų analogus, smurtus artimoje aplinkoje, o gerbė ir mylėjo savo šeimas. Man toks atsisveikinimas su motina yra akivaizdžiausias įrodymas, kad artimiausių žmonių bendrystės jausmas gali išlikti ir persiduoti vėlesnėms kartoms, jeigu apie tai yra žinoma, kalbama, prisimenama. Aš negaliu pamiršti.
Kiekvienas pokalbis apie šeimos narius, darbus, asmeninį gyvenimą anksčiau ar vėliau susisiekia su visuomeniniu būviu. Valstybės politinis gyvenimas ir energetika – nuolatinės Vasinauskų giminės susitikimų temos.
Nežinau, kaip apibūdinti vieną mūsų giminėje beįsitvirtinantį reiškinį – bet kurioje pasaulio ar Lietuvos dalyje gyvenantys giminės tapo internetinio „Šiaulių krašto“ ir „Respublikos“ leidinių grupės skaitytojais. Po to susiskambiname ir diskutuojame. Juokauju, kad tai yra neakivaizdiniai giminės susitikimai tarp kas penkmetį organizuojamų suvažiavimų.
Sąjūdžio 35- mečio proga aptarinėjome Atgimimo istorijos klastojimo atvejus. „Sąjūdį gi kūrė ne vienas žmogus. Kodėl dabar formuojama nuomonė, kad tuo metu Lietuvoje daugiau aktyvių piliečių nebuvo... Ką tu manai? Mes su Adomu nusprendėme, kad tu buvai į Vilniaus renginius nulėkusi. Mes tik transliacijas žiūrėjome,“– po giminės reikalų aptarimo nūdienos aktualiją prisiminė pusseserė Janina, gyvenanti rusų ginkluote prifarširuotos Kaliningrado srities pasienyje.
Slogūs buvo tie Sąjūdžio 35-ųjų metinių minėjimai. Abu. Tiek istorinėje Mokslų akademijos salėje, tiek Seime. Gal tik Erikos Drungytės pranešimas vertas dėmesio bei pritarimo. Jį turėtų perklausyti kiekvienas nebuvęs MA salėje ar išėjęs anksčiau, kad spėtų į valdišką renginį Seime. Ten gi Sąjūdžio eilinius prisiminė tik Angonita Rupšytė. Kitų kalbėtojų nebūčiau pasigedusi, jei jiems būtų pakakę nuovokos tą dieną patylėti.
A. Rupšytė – vienintelė Sąjūdžio grupių veiklos koordinatorė visus 35-erius metus neprarado kontaktų su provincijos sąjūdininkais. Kasmet gauname jos ranka rašytus sveikinimus valstybinių, katalikiškų švenčių progomis. Ji prisimena bendražygių gimtadienius, geba atsargiai paklausti, „ar turite pinigų vaistams“. Neįtikėtina, bet jos duomenų bazėje net Amžinybėn išėjusių bendražygių poilsio vietos... Tvarkydama Atgimimo laikotarpio archyvus, radau raštišką jos atsiprašymą už Sąjūdžio vadovų neatidumą bei asmeninę padėką provincijos kolegoms.
Kažkada nukarūnuotas klasikas Juozas Baltušis yra pasakęs, kad „anksčiau nebuvo tiek grindų, kiek dabar pogrindininkų“. Jubiliejiniuose renginiuose klausydamasi kai kurių oratorių kalbų galvojau, kokiuose Atgimimo bunkeriuose buvo tie veikėjai, taip liaupsinantys Sąjūdžio laimėjimus. Gana apgailėtinai atrodė oratorius iš Vilniaus miesto kažkurio komunistų partijos komiteto, uoliai įrodinėjantis, kad ir jų kontoroje buvo įkurta Sąjūdžio rėmimo grupė. Labai vengė žmogus datas minėti: prieš Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą tie komunistų kuopelės rėmėjai susibūrė ar po jo... Tik iš konteksto supratau, kad kalbama apie 1989-uosius.
Profesorius Vytautas Landsbergis ir šią šventinę progą buvo piktas. Lietuva tarsi tapo agresyviu Akmenistanu, kur didžioji dauguma piliečių nešiojasi kišenėse akmenis ir vis laukia progos juos mesti į prisidirbusius valdžiažmogius. Kanceliariniai čekistai, savinęsi savivaldybių biudžetines lėšas, neakivaizdžiai buvo prilyginti...fermų darbuotojams, kurie „vogė kombikormą“. Jaunieji profesoriaus kalbos klausytojai, sėdėję Seimo Kovo 11-osios salėje, šio termino nesuprato. Tai ir skaitytojams aiškinu, kad V. Landsbergis užsiminė sovietmečio fermose klestėjusias vagystes, kai ten dirbusieji vogė gyvuliams skirtus specialius kombinuotus pašarus.
Sąjūdžio 35-metis paminėtas ir tokio ...kiauliško meniu kontekste. Juolab, kad po jubiliejaus Lietuvą užklupo ryškų badmetį prognozuojanti žinia: iš Kaišiadoryse esančio paukštyno pavogta per 15 000 vištų ir apie 10 000 kiaušinių. Netoli tenuėjome?
Ir ko tik su giminėmis neaptarėme, kai jiems skambinau, ieškodama iliustracijų mūsų suvažiavimų aprašymams. Net susilažinome – atsistatydins Seimas ir Vyriausybė ar ne. Lažybas laimėjau.
Nebuvo labai sunku, nes domiuosi Lietuvos visuomeniniu gyvenimu, daugiau ar mažiau pažįstu politinės scenos artistus. Išmokau jų pasisakymuose esmės ieškoti tarp eilučių. Gerai, kad daugelio populistinių plonybių nepajunta didžioji dauguma rinkėjų, nes tuomet Konstitucinėse pilietinėse akcijose (rinkimuose, apklausose ar referendumuose) dalyvautų koks 20 proc. kandidatams savų ar giminiškais ryšiais susietų asmenų...
Nebe pirmą kartą kartoju, kad priešlaikinius rinkimus 1992 metais gebėjo paskelbti ir surengti tik signatariškoji Aukščiausioji Taryba, vėliau perkrikštyta Atkuriamuoju seimu. Tiesiog Parlamentas taip suskilo, kad nebegalėjo dirbti. Tuo metu dabartinių seimūnų politiniai viražai būtų pražūtingai pavojingi. Prieš pora metų paskelbusi Nepriklausomybę valstybė neturėjo nė Konstitucijos. Pastarąją atstojo Laikinasis įstatymas. Pasikeitus politinei sistemai tebegaliojo sovietiniai įstatymai. Signatarai nespėjo norminės aktų bazės pritaikyti Nepriklausomybę paskelbusios valstybės gyvavimui. Neužteko tik kelias okupacijos faktą liudijančias raides – TSR (tarybų socialistinė respublika) – nubraukti. Diktatoriška kaimynė Rytuose reikalavo „stabdyti Kovo 11-osios akto galiojimą“, organizavo ekonomines blokadas ir kruvinus išpuolius.
Šiandienos politikus saisto asmeniniai, grupiniai verslo, lobistiniai, esamos nuosavos ir gentainių būsimos karjeros gairės ir t.t. ir pan.
Nespėliosiu, kokios priežastys galėtų priversti dabartinį Seimą balsuoti ir patiems „pasileisti“. Be to, jie darys viską, kad tik negriūtų Vyriausybė. Pastarosios subyrėjimas ir užsitęsęs arba vilkinamas naujos suformavimas galėtų suponuoti rimtą politinę krizę su horizonte regimais išankstiniais Parlamento rinkimais. Ir tai, visaip skiesdami ir pozicijos su opozicija kovas imituodami, jie galėtų veltis kiek daugiau nei metus. Besirūpindami savo kailiais, pavestų Lietuvos „administravimą“ laikinosios premjerės vadovaujamai laikinajai Vyriausybei.
Taigi, garsusis Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio politinis šou apie priešlaikinius Seimo rinkimus ir jam antrinusios Ingridos Šimonytės „pasikarščiavimas“ dėl Vyriausybės atsistatydinimo tebuvo elektorato ir bent kiek jiems prijaučiančių rinkėjų sutelkimas. Įtempta tarptautinė situacija, karas Europoje bei lūžinėjanti ekonomika nežada atsipalaidavimo nei valdžioje esantiems, nei juos keiksnojantiems piliečiams.
Bet gyventi, išgyventi ir sugyventi – teks visiems.