Naujausios
Skaityi išmokė laikraštis
Gyvenime man sekėsi. Gimiau Latvijoje, Bauskėje. Mane augino nuostabūs tėvai, taip pasitikintys artimaisiais, kad mane, trimetę, su močiute išleido į tolimąjį Kazachtaną, pas Karagandoje gyvenusius krikšto tėvus.
Tolimame krašte gyvybę išgelbėjo vokietė tremtinė, gydytoja Roza, laiku mažametei diagnozavusi trūkusi apendicitą, o po to beprasidedantį sepsį. Krikšto tėvai vėliau juokavo, kad mano gyslomis teka ir kazachų kraujas. Tačiau jų kalbos neišmokau, nes kieme, kur pagijusi žaisdavau smėlio dėžėje, buvo tik rusakalbiai vaikai. Aš jų, o jie manęs – nesuprato, todėl po poros savaičių šnekėjau rusiškai. Vėliau, su močiute grįžusi pas tėvus į Latviją, sakinį pradėdavau lietuviškai, o baigdavau rusiškai.
Bauskės rajono Libiješko kaime, ištremtų latvių sodybose, gyveno rusai. Ten nebuvo nei latviškų, nei lietuviškų mokyklų, todėl tėvai nusprendė nedarkyti vaikų likimų. Grįžome į Lietuvą. Jų vyresnėlei, t.y. man, artėjo laikas eiti į pirmąją klasę. Pastarąją Šiaulių rajono Bridų pradinėje mokykloje sėkmingai baigiau taip ir ... neišmokusi skaityti. Raides pažinojau puikiai, visą dailiai iliustruotą lietuvių kalbos vadovėlį – „Saulutę“– mokėjau atmintinai.
Buvau „pagauta“ antrojoje klasėje, kuomet mama paprašė paskaityti tekstą ne nuo pradžių. Jokie skiemenų dėliojimai nepadėjo. Tiesiog neskaičiau ir tiek. Kol vieną dieną, ruošdama matematikos pamokas, pakėliau akis į ant stalo padėtą „Valstiečių“ laikraštį ir supratau pavadinimą. Pagavau raidžių bei skiemenų „suklijavimo“ į vientisą žodį esmę.
„Aš skaitau,“– pamenu surikau, kaip skerdžiama. Iš virtuvės atbėgusi mama negalėjo patikėti. Ji ėmė mane egzaminuoti. Pavadinimus skaičiau greitai, smulkesnį tekstą – lėčiau. Prisimenu motinos ašaras, besiritančias skruostais.
Kažkas keista, vaikiškas užsispyrimas išliko iki šiol: galiu žinoti visas taisykles, tačiau jas pritaikau tik vadovaudamasi asmenine patirtimi. O tai, kad ne „Saulutė“ mane skaityti išmokė, o laikraštis – gana simboliška. Trylikos metų aš jau lankiau Šiaulių rajono „Leniniečio“ laikraščio jaunojo korespondento mokyklą ir parašiau savo pirmąjį straipsnelį, kuris labai patiko tėvams. Jie manimi labai didžiavosi. Vėliau už mano žurnalistinius eksperimentus būtent šeima skaudžiausiai pliekdavo...
Kilmės edukacijos...
Visada žinojau genties kilmę, nes su tėvais važiuodavau į giminų susitikimus Pasvalyje. Aplankydavome prosenelių ir senelių kapus, pasimelsdavome bažnyčioje, kurioje kadaise vargonavo prosenelis Petras Vasinauskas. Vėliau vaikai klausydavomės, apie ką kalba suaugusieji prie suneštinių vaišių stalo, tradiciškai pakeldami tikro aukštaitiško, naminio alaus stiklinę.
Įdomūs tie Vasinauskų giminės suvažiavimai. Juose susipažįstame su naujais atstovais – gimusiais ar „atitekėjusiais“, aptariame visuomenines, politines aktualijas ir kt. Giminė labai – muzikali, kūrybinga. Menininkų, mokslininkų visoms Lietuvos savivaldybėms užtektų, jei Vilniuje, Kaune ar Dotnuvoje didžioji dauguma nebūtų „nusėdusi“.
2023-aisiais minime Sąjūdžio 35- metį. Tai papasakosiu šioms dienoms aktualų įvykį. 1989-aisiais Pasvalyje, bažnyčios vargonininko anūko, profesoriaus Petro Vasinausko gimtojoje sodyboje, vyko pirmasis Atgimimo laikotarpio giminės suvažiavimas. Vienas iš mano pusbrolių, vėliau tapęs Kaišiadorių vicemeru, klausė giminės, ar pritartų jo įstojimui į partiją. Jauną perspektyvų vyrą kvietė į Lietuvos komunistų partijos gretas, nes tuo metu po sąjūdinę Lietuvą sklandė žinia, kad toje organizacijoje turi būti daugiau lietuvių, kad „nusvertų“ kitataučius, balsuojant už svarbius šaliai klausimus.
Pamenu, niekas nenorėjo Igno klausytis, juolab, kad sodybos šeimininkas, žemės ūkio patriarchas profesorius P. Vasinauskas, geriau pasitraukė iš Dotnuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pareigų nei stojo į tą partiją. Aš dalinau giminaičiams Šiaulių Sąjūdyje leidžiamo „Krivūlės“ laikraščio numerius, kai sulaukiau pusbrolio klausimo, ką daryti. Pasiūliau pagalvoti ir spręsti pačiam, nes panašių kvietimų stoti į mūsų šaliai primestą partiją buvau sulaukusi pati. Bet atsisakiau.
Pusbrolis buvo bene vienintelis iš giminės, tapęs partiniu ir padaręs šiokią tokią karjerą. Todėl manęs nė kiek nenustebimo dabartinio Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos „įminimas“ į komunistų partiją Atgimimo priešaušryje. Juolab, kad žmogus su ašara balse prisipažino, kad motina nepritarė šiam sūnaus sprendimui, o jis pats nė neprisimena, kur yra nukišęs partinį bilietą.
Jei Nausėda – komunistas, tai aš – balerina...
Beje, Prezidento partinio dokumento istorija gana keista. Pačiame skandalo pike, vartant valstybės Specialiajame archyve saugomą bylą, filmuotoje medžiagoje matome tą nario bilietą, kurio skanuotė buvo paskelbta veidaknygėje bei internetiniuose portaluose. Ant triukšmingai demaskuoto „partinio“ Gitano Nausėdos bilieto nėra asmens parašo. Prezidentas svarbaus narystės įrodymo – bilieto nesiteikė atsiimti?
Dar keisčiau atrodo dviejų rinkiminiais metais neva nepartiniais buvusių Ingridos Šimonytės ir Sauliaus Skvernelio krykštavimai. Abu juos – vieną partiniais pinigais rėmė konservatoriai, kitą valstiečiai žalieji ir abiejų rinkiminiai biudžetai buvo dosnūs. O G. Nausėdos prezidentinių rinkimų nefinansavo jokia partija. Galvokim.
Beje, ar jau perskaitėte Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo konspektų knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“? Gaila sugaišto laiko, nes nieko naujo skandalingai reklamuotame kūrinyje nesužinojau. Tai – kelerių metų informacinis kratinys žinių, jau skelbtų viešojoje erdvėje. Neramina tik tai, kad autoriai bando sukelti savotišką nepasitikėjimo bangą nacionalinio saugumo struktūromis ir formuoja nuomonę, neva nereikia tikrinti kandidatų į prezidentus komandų. Telkiamais finansiniais resursais ir jų kilme domėtis privalu, o kas pinigus aukoja ar kitokiais būdais palaiko vieną ar kitą pretendentą į valstybės vadovo postą jau nebeįdomu?
Sakyčiau, tiems, kurie atidžiai seka Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo įvykius, šis skaitalas yra nevertas dėmesio, o tiems, kas neturi laiko tokiai stebėsenai, pletkų lygio knyga bus absoliučios tiesos šaltinis, manipuliacijoms tinkama dalomoji medžiaga. Be to, artėjant 2024-ųjų prezidentiniams rinkimams dar pavargsime nuo jos citatų...
Pirmoji žiauri patirtis...
Labai norėčiau, kad šiemet pavyktų sukviesti Vasinauskų giminės suvažiavimą. Politinės darbotvarkės klausimus jau ruošiu. Būtina aptarti situaciją Lietuvoje, susiskaičiuoti išorės priešus bei pasidalinti patirtimis, kaip kiekvienam giminaičiui jų savivaldybėje gyventi sekasi.
Papasakosiu savo 65-osios gyvenimo vasaros nuotykius, kuomet pirmą kartą kreipiausi į vietinę valdžią dėl būsto šildymo kompensacijos. Pastaroji būtų skirta ne man, o namo, kuriame gyvenu jau daugiau nei dešimtmetį, savininkei. Pavadinkime ją Vida. Juolab, kad Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė bei viceministras šiaulietis Martynas Šiurkus keliolika kartų per įvairias medijas aiškino, kad infliacijos ištiktos šalies gyventojai nebus biurokratiškai vaikomi. Žinia, kai apie žmones yra suformuota puiki elektroninė duomenų bazė, daug pažymėlių rankioti nereikia.
Buvo labai įdomu valdžios reklamuojamą kompensacinę „idilę“ patirti asmeniškai, o namo savininkė Vida jau gailisi, kad pasiryžo šiam žingsniui.
Kokių tik patarimų negavome Šiaulių savivaldybėje: savininkei pasiūlė mane išregistruoti, o man – išsiskirti su sutuoktiniu, nors šis gyvena savo tėvų name. Negana to, manęs paprašė ... teismo nutarties, kad faktiškai negyvenu pas vyrą. Net susidomėjau tokiu keistu „kompensacijų dalinimo mechanizmu“, kuomet vienu kompiuterio klavišo paspaudimu gali žmogų iš tam tikro gyvenamojo ploto išdeklaruoti, o po to tokiais pat veiksmais, gavus kompensaciją, sugrąžinti atgal...
Dar įdomiau su sutuoktinio pajamomis, nes reikia pateikti jo individualios veiklos pajamas. Šita informacija yra valdžios atstovams ir institucijoms oficialiuose šaltiniuose „prieinama“. Išskyrus tuos, kurie yra pasirašę vedybines sutartis. Pastaroji griežtai reglamentuoja, kas vyro – vyro, o kas moters – tai jos. Ir jokių išlygų!
Apie vedybines sutartis, kurios griežtai reglamentuoja sutuoktinių asmeninius finansinius įsipareigojimus ir pajamas, Šiaulių savivaldybės tarnautojai nieko nežinojo, nes „dar nebuvo tokio atvejo“. Aš ir sakiau paramos skyriaus darbuotojoms, kad „atnešiau jiems precedentą“. Atsidarius santuokų registrą, galima susipažinti su konkrečios sutarties sąlygomis. Ir sulaukiau atsakymo: „neturim prieigos“. Na, ir kaip nesikeikti lietuviškai? Po šimts velnių, o iš kur jūs sužinojote apie sutuoktinį, jei ne iš to oficialaus šaltinio?
Taigi, būsto savininkės vargai dėl kompensacijų tik prasidėjo, nes jos name gyvena „ta Vasinauskaitė“. Dar nesibaigė ir istorija apie lengvą kreipimąsi dėl paramos. Tiesa, yra viena kuriozinė detalė: sutuoktinis turėtų pateikti savo individualios veiklos pajamas už penketą mėnesių. Ir gali padaryti tai, užpildydamas Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus vedėjai adresuojamą specialią formą. Ir tuo popieriumi būtų tikima, o nurodomais oficialiais šaltiniais abejojama?
Ne vienas pagalvos: geriau jau ji būtų neišmokusi skaityti...
Giminės suformuota Garbės samprata mane tarsi įpareigojo niekada neprašinėti išmaldos iš valdžios. Tačiau kuomet lengvai, vos ne iš šiukšliadėžių susigraibytais čekiukais, Lietuvos ir Šiaulių savivaldybės politikai semia tūkstantines kompensacijas arba „sutaupo“ milijonus , skirtus socialinėms išmokoms, belieka viena – savo kailiu patirti rinkėjų buitinių nuostolių kompensavimo kelius... Visa tai ir paskatino padaryti tai, dėl ko turėsiu pasiaiškinti artimiausiame Vasinauskų genties susitikime.
Taip. Nelengvi tie 65-ieji mano gyvenimo metai. Todėl Sąjūdžio jubiliejaus proga nutariau paatvirauti. Lietuviai išgyveno amžinojo įšalo žemėje, nepražūsime ir mes, jei tik nebus karo ir jei dar labiau „nesupsichuos“ Seimo valdančiosios daugumos lyderiai. Tačiau apie tai, žengdama į savo septintosios dešimties viduriuką, turėčiau papasakoti kitą kartą... Lauksite?
