Naujausios
Kepinių vertintoja – mažoji Ugnė
Aguoniniai, Kokosiniai sausainiai, Trapūs žiedai ir smėlio juostos, Riešutėliai, keksai, Sviestiniai trapučiai, Sūrio pyragas, šakočiai, gausybė kitokių gardumynų. Skanėstų kvapai riečia nosį!
Vėl ketvirtadienis. Santa prie stalo rankomis minko sviestinių trapučių tešlą. Minkant, sako, labai svarbu tinkamai užlenkti tešlą – padarysi klaidą, saldėsis gali įsižeisti, neiškilti, neiškepti, išlinkti.
Netrukus kepyklėlės krosnis jau puškuoja – karščio kutenami trapučiai juda skardoje lyg pianino klavišai. Geras pusvalandis – ir jie iškepę.
Kol krosnis pailsės, ant kepėjų stalo jau ridinėjasi kito gardėsio tešla. Moterys dirba pakaitomis, viena kitai patalkindamos – po dienos, penktadienį, kaip ir kiekvieną ankstesnį, Santos ir Gitanos kepiniais pakvips Pakruojo turgelis. Čia prekiauja nuo pirmųjų „verslavimo“ dienų.
Dažniausiai į turgų veža ne po didelį kiekį, bet įvairių rūšių kepinių. Nebent turėtų individualių užsakymų arba prieš šventes – tada apimtys pakoreguojamos. Stengiasi įsiklausyti į pirkėjų norus ir poreikius – jei vienas kepinys perkamas geriau, tai jo daugiau ir iškepa, o jei kito po turgadienio dar ir lieka – tokio kiekis sumažinamas.
Betgi svarbiausi Gitanos ir Santos kepinių degustatoriai ne vien pirkėjai. Griežčiausia vertintoja moterys vadina mažiausią šeimos narę, pusantrų metukų Santos dukrelę Ugnę. Ir tai kaskart pasitvirtina: jei mažylė godžiai valgo vieną ar kitą saldėsį, aišku, kad jis patiks ir pirkėjams, bet jei Ugnės reakcija priešinga, pasisekimo nelauk.
Šakotis buvo be šakų
Didžiausiu savo atradimu pakruojietės vadina šakotį. Jo kepimo diena – trečiadienis.
Šakotis buvo pagrindinė "vinis" mamai ir dukrai pradedant bendrą verslą – mintį pakišo Santos tėtis, Gitanos sutuoktinis. Nenaują krosnį šiam skanėstui kepti susirado Marijampolėje. Pardavėjo pasitaikyta geranoriško – prie krosnies pridėjo dar ir gaminimo receptą, pagal kurį pats šakočius kepdavo.
Pirmieji verslo naujokių „šakotaragiai“ išėjo gero skonio, tačiau be ragų. Bandė kepti kartą, kitą, trečią, penktą, septintą kartą – skonis kaskart maloniai nuteikiantis, tačiau vis tiek – be tradicinių ragų. Gerai, kad atsirado kaime smaližių, kurie „beragius“ šakočius panoro už savikainą įsigyti. Tai suteikė moterims galimybę ir toliau praktikuotis be didesnio finansinio nuostolio.
Sunku pasakyti, koks būtų šakočių kepimo tęsinys, jei vieną dieną G. Aperavičienės sutuoktinis nebūtų pasiūlęs patobulinti kepimo krosnį. Meistro dėka nedidelis ant stalo pastatomas įrenginys įgavo atskiro, laisvai stumdomo agregato pavidalą su dangčiu ir šoninėmis sienomis.
Patobulinimas kaip mat pasiteisino, ir kepėjoms paaiškėjo kodėl: pritaisytos skardos sulaiko šilumą, taigi, kylant temperatūrai, ant volo pilama tešla nespėja nubėgti, o iškepa varvėdama – susidaro ragiukai. Principas panašus į varveklių susidarymo, kai vanduo sušąla tiesiog lašėdamas.
„Dabar šakočiui iškepti pilnai pakanka poros valandų, ne taip, kaip anksčiau, keturių su viršumi“, – šypsosi už šakočių kepimą atsakinga Santa.
Vis tik pripažįsta, kad šakočių kepimo procesas nėra iš lengvųjų – karšta krosnis patalpą prišildo kone iki 40 laipsnių, o prasėdėti prie jos tenka, žinia, ne vieną valandą.
Tik iš natūralių produktų
G. Aperavičienė daugelį metų dirbo Pakruojo kooperatyve buhaltere, paskui Pakruojo rajono kolūkyje „Pažanga“.
„Dirbau, neprisidirbau. Bet su skaičiais per tiek metų taip ir nesusidraugavau, skaičiai – žaidimas“, – juokiasi ponia Gitana. Studijuoti buhalterijos, sako, įstojusi tik dėl to, kad profesijos pavadinimas gražiai skambėjęs.
Paskui su vyru įkūrė ūkininko ūkį, iki šiol užsiima grūdinių kultūrų auginimu. Iš savų grūdų sumalti miltai praverčia ir nuosavoje kepykloje.
Ponia Gitana sako, kad konditerija nebuvo jos arkliukas, anksčiau laisvu metu iškepdavo tik vieną kitą tortą ir apie kepimą, kaip galimo verslo nišą, negalvojo.
Santa, kaip ir jos mama, nieko bendro su konditerija neturi, pagal išsilavinimą ji – finansų vadybininkė. Dirbo bendrovėje „Telia“ Pakruojyje.
Moteris sako, kad net mėgėjiška konditerija jos niekada netraukė, skirtingai nei kai kurias klasiokes, kurioms po pamokų namuose kepti sausainius ir pyragus būdavo didelis malonumas. Truputį viliojo kulinarija, bet ir ji ne tiek, kad taptų gyvenimo keliu!
Mintį įkurti nuosavą verslą Santai pakišo antro vaikelio laukimasis. Pagalvojo, kad Rozalime, kur prieš ketverius namus įsigijo namą, sunkiai rastų pagalbininkę, kuri vaikus pažiūrėtų, jai sugrįžus į darbą. Tada moteris ir pasiūlė Degėsių kaime gyvenančiai mamai užsiimti kuo nors, kas „nepririštų“ prie darbo valandų.
Sulaukusi mamos pritarimo, S. Venspolienė internete susirado informacijos ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė paraišką paramai gauti. Pastangos pasiteisino – finansavimą nuosavo verslo pradžiai gavo. Abi išklausė konditerių kursus Žirmūnų mokymo centre, įgijo šiek tiek patirties ir kepinių receptų verslo pradžiai.
Taip gimė dukros ir mamos vardų junginiu pavadinta kepykla „SanGita kepiniai“.
Pradžioje S. Venspolienė ir G. Aperavičienė šakočiams kepti naudodavo ir savo ūkio vištų kiaušinius – nuo jų kepiniai būdavo ne tik ryškiai geltonos spalvos, bet ir pastebimai skanesni. Bėda ta, kad iš pradžių versle noriai talkinusios nuosavos vištos staiga persigalvojo ir nustojo dėti kiaušinius. Teko verslininkėms ieškoti kito tiekėjo – rado, bet taip pat laikinai.
Vienam trijų kilogramų šakočiui iškepti, anot S. Venspolienės, reikia apie 50 kiaušinių. Ką jau kalbėti, kad kitądien kepykloje iškepa ir dešimt šių skanėstų. Tokiu kiekiu kiaušinių aprūpinti pajėgus tik prekybos centras.
Iki šiol moterys laikosi vieno esminio principo, kurį valgytojai jau spėjo įvertinti: jų kepiniuose nėra jokių konservantų, pakaitalų, skonio stipriklių ir kitokių sintetinių priedų – tik tikras sviestas, tikra grietinė, tikri kiaušiniai ir t.t.
„Savo pirkėjams kepame lygiai taip pat kaip keptume savo artimiausiems žmonėms – tik tai, kas sveika ir tik iš natūralių produktų“, – sako G. Aperavičienė.
Svarbiausia – noras
Dviejų artimų moterų energija užkrečianti – vienbalsiai tvirtina radusios savo vietą. Svarbiausia, sako, kad tai, ką daro, patiktų valgytojams, ir yra dėkingos tiems, kurie atėję nusipirkti jų kepinių, negaili patarimų ir pastabų – į tai visada atsižvelgia, aptaria, išanalizuoja.
Štai kartą viena pirkėja patarė atsisakyti sausainių pakavimo į celofaną, verčiau pasirinkti dėžutes. Šio pasiūlymo įgyvendinimas – jau pakeliui.
Įsibėgėja ir internetinė prekyba – tokiai labai tinkami šakočiai, kurie, susukti į burbulinę plėvelę ir tinkamai supakuoti į kartono dėžę, gali keliauti, kur tik yra poreikis. „SanGitos“ šakočiai jau išragauti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Kiek sudėtingiau, anot kepėjų, su tortais – jie minkšti, kreminiai, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų nugabenti į kitą Lietuvos kraštą kurjerio automobiliu. Nepaisant dvejonių ir svarstymų mama ir dukra atsisakyti idėjos plėsti internetinę prekybą neketina.
Tik pirmyn
Gitana ir Santa – puikus pavyzdys dvejojantiems, ar verta rizikuoti ir pradėti.
„Pradėti visada verta, kad paskui nebūtų apmaudu. Bent pabandyti tiesiog būtina“, – kone vienbalsiai tvirtina abi verslininkės.
Sako, piniguose nesimaudo – kol kas džiaugiasi tuo, kad mielas verslas uždirba pinigų produktams įsigyti, mokesčiams susimokėti, realizavimo išlaidoms padengti ir kukliems atlyginimams susimokėti.
Šviesi ateitis, įsitikinusios, judviejų dar laukia: gal kada nors išplės savo cechą, išaugins gamybos apimtis, subalansuos realizavimo procesą.
„Galimybių yra daug, jei tik yra noras kažką veikti. O jeigu tas kažkas dar ir teikia malonumą, nauda visokeriopa“, – viena kitai pritaria dvi šaunios moterys.
