Naujausios
Mamos rūpesčiai
Balandžio 29-oji buvo ta diena, kai ponia R. Jockuvienė, lydima dukros Irminos ir sūnaus Vaidoto, atvyko į Prezidentūrą.
„Iš arti pamačiau Prezidentą Gitaną Nausėdą, apžiūrėjau Prezidentūrą – įspūdžiai neišdildomi“, – sako 78-erių moteris. Teigia jaučianti valstybės vadovui didelę pagarbą ir simpatiją.
Penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų – užauginusi moteris dėkinga gyvenimui, kad visi jos vaikais gerais keliais išėjo, išsilavinę, verslus sukūrę, visi draugiški vienas kitam.
Smagiausias laikas poniai Renatai, kai į namus, kur šiuo metu gyvena ir dukros Irminos bei anūkės šeimos, suguža visi brangiausi žmonės. Tada namai tampa lyg bičių spiečius – tiek juose sveiko ūžesio, linksmumo ir meilės.
O gyvenime kaip gyvenime – pasitaiko visokių dienų, dėl kurių daugiavaikę mamą, močiutę ir promočiutę, oi, kaip slegia nerimas – rūpi, kad kiekvienam didelės šeimos nariui viskas sektųsi, kad kiekvienas sveikas būtų, kad santarvėj gyventų.
„Laimės, sveikatos, meilės ir darnos šeimose“, – nuoširdus ponios Renatos palinkėjimas artimiesiems.
Maži ir dideli jos vaikai
Kilimo juodu su Amžinojo poilsio beveik prieš metus išėjusiu vyru – nuo Kretingos rajono. R. Jockuvienės žodžiais, abu buvo kaimynai iš kaimyninių kaimų, gyveno „ant rubežiaus“.
1971 metais, gavę pareigų pasiūlymus tuometiniame Meškuičių kolūkyje „Raudonoji vėliava“ ir nuosavą namą, sutuoktiniai tada dar tik su trimis savo vaikais persikėlė gyventi į Šiaulių rajoną.
Dirbo, prisimena pašnekovė, daug. Žemės ūkio technikumą baigusiai Renatai teko pabūti ir fermos vedėjos pareigose, ir brigadininkui darbuose padėti, ir atsarginių dalių sandėlyje vedėjauti.
Veiklos iki kaklo, sukosi diena iš dienos ir kolūkyje, ir savo ūkyje prie daržų ir gyvulių. Pastarųjų turėdavo daug – savos daržovės, mėsa, kiaušiniai, pienas – gausiai šeimai labai praversdavo.
„Parlekiu, būdavo, per pietus namo. Į greitpuodį įmetu kopūsto, morkos, jau ir sriuba, bus, ko valgyti“, – šypsosi R. Jockuvienė, prisipažindama, kad, baisiai taupydama laiką, dar suspėdavo ir „į grybus“ valandai kitai nulėkti.
Vaikus, šypsosi, nebuvę labai sunku auginti – sunkiau tik su pirmais, o paskui jau augino vienas kitą. Nors išdaigų ir galvosopio, žinoma, kad pasitaikydavo.
Prisimena meškuitiškė, kaip kartą sugrįžusi į namus surado vaikus skęstančius plunksnose – akivaizdžiai pagalvių mūšio būta.
Kitą sykį sugrįžusi rado kambarius pilnus vandens – vaikai aiškino grindis išplovę. Juokiasi, tada nuoširdžiai saviems už padėjimą padėkojusi ir, vos spėjus vaikams iš kambario išeiti, puolė „ežerus“ naikinti.
Kaip ir visur – visko per gyvenimą buvo. Buvo ir nerimo, bet ir džiaugsmo netrūko. Smagu, kad kiekvienas ir nespaudžiamas neblogai mokėsi. Sako, vaikus visada lenkdavusi prie darbo – kaip kitaip būtų spėję su vyru visą ūkį apeiti, apžiūrėti, sutvarkyti.
„Vyriausia dukra Živilė turėjo svajonę studijuoti mediciną, atostogas praleisdavo Meškuičių ligoninėje“, – pasakoja meškuitiškė.
Živilė baigė Medicinos mokyklą ir įgijo akušerės specialybę.
O štai šiuo metu nuosavą verslą turinčio Vaidoto svajonei įsigyti nuosavą motociklą buvo lemta išsipildyti – tėvai davė jam užsiauginti veršelį. Živilės padedamas Vaidotas galviją užaugino tokį gražų ir drūtą, kad pinigų už jį pakako ne tik motociklui „Iž“, bet ir jo lopšeliui.
O Sigita, būdama 19-os, vos mokyklą baigusi, išvyko darbuotis į Vokietiją. 700 litų kelionėn įdėjusi R. Jockuvienė prisipažįsta tikėjusi, kad dukra apsigalvos ir neišvažiuos. Bet ji išvažiavo ir pasiliko – susirado darbą, ėmė mokytis, ten sukūrė šeimą, augina vaikus ir dirba vadybininke.
Dukra Irmina šiuo metu gyvena su mama Meškuičiuose. Moters sutuoktinis jau bemaž 20 metų vysto statybų verslą Švedijoje, taigi ūkis dabar laikosi „ant moterų“.
Irmina prisimena, kad vaikystėje namuose visi turėdavę savo pareigas: sesuo skaniai gamino, ji, Irmina, mėgo tvarkyti kambarius, Vaidotas buvo atsakingas už gyvulių priežiūrą, o pagrandukė Agnė tiesiog buvo mylima ir visų lepinama. Dabar Agnė gyvena Kretingos rajone, senelių sodyboje.
Irmina sako, kad šventės tėvų namuose, kai suvažiuoja gausus būrys artimųjų, neįkainojamos.
Šeimos tradicija – susibėgti ir pabūti bent trumpam visiems krūvoje per visas šventes glosto ir mamos Renatos širdį: ar motinai gali būti smagiau nei matant, sutariančius ir vienas kitą papildančius vaikus.
„Dabar, kai matau, kuomet moteris iš lėto vežimėlį stumia, pagalvoju, kad aš tam neturėjau laiko. Bet kokia laimė, kad užauginau ne vieną ir ne du vaikus, o visus penkis!“ – daugiavaikės mamos balse girdėti nuoširdumas ir pasididžiavimas su begalinės motiniškos meilės prieskoniu.
Aktyvuolė
R. Jockuvienė visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenininkė. Mėgo vaidinti, iki šiol dainuoja Meškuičių kultūros centro kolektyve „Viltis“. Dalyvavo keliose Dainų šventėse. Visur suspėdavo.
Sako, ant scenos pirmąsyk užlipo būdama šešerių, mamos, kuri irgi mėgo vaidinti ir buvo aktyvi saviveiklininkė, paskatinta – tąkart kažkokiame spektaklėlyje reikėjo mažos mergaitės. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Meškuitiškė aktyvi ir miestelio bendruomenės gyvenime, net teko pavadovauti.
Dabar daugiau džiaugiasi artimųjų bendryste – smagu, kai per atostogas pas močiutę atvažiuoja anūkai, kurių jauniausiajam jau dešimt metų.
Daugiavaikės mamos širdis tirpsta matydama, kad jos brangiausi žmonės laimingi.
