Naujausios
Mamas sveikina trys kartos
Vakar Kuicų šeima visas pasaulio mamas pasveikino tapybos ir piešinių paroda. „Visoms pasaulio mamoms linkiu, kad vaikai jas kuo dažniau aplankytų“, – Motinos dienos proga siunčia sveikinimą šiaulietė dailininkė Birutė Kuicienė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Trys kartos
Parodos Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje idėja – dailininkės B. Kuicienės bei jos sūnų ir anūkų – piešinių sintezė.
Ankstesnes parodas B. Kuicienė yra dedikavusi sūnums, anūkams, šį kartą nusprendė: skirs viso pasaulio mamoms!
Kūrėja išaugino du sūnus: 30-etį Gediminą ir 28-erių Mantą, turi tris anūkus – dvejų Gabiją, šešerių Emiliją ir septynerių Arną.
Tarsi brangiausias relikvijas dailininkė yra išsaugojusi sūnų vaikystės piešinius, sveikinimus Motinos dienos proga. Dabar kartu su močiute piešia ir anūkai.
B. Kuicienė parodai parinko tris savo paveikslus. Klasikine maniera nutapė Madoną su kūdikiu. Madona dailininkei – šventa motinystė.
Kitame paveiksle nutapyti Šiauliai. „Mama yra namai. Nutapiau Šiaulius, siekdama šviesos, spindesio“, – paaiškina. Trečiuoju paveikslu, Sicilijoje pamatytu rojumi, dailininkė kalba apie save, kaip vaiką.
Vaikų ir anūkų vaikiškus kūrinius dailininkė sujungė, parodydama kartų vienovę.
Ant stalo dailininkė sudėliojo sūnų ir anūkų sveikinimus, atvirukus, knygutes, laiškus, skirtus mamytei ir močiutei.
„Parodyti relikviją reikia drąsos. Vadinasi, jos turiu“, – šypsosi dailininkė.
„Tu mamyte labai gera esi“, – B. Kuicienės balsas sudreba skaitant jau pirmąsias pablukusio laiško eilutes.
Mamos suknelė
„Nemanau, kad Motinos dienos šventė skirta tik mamoms, kurios turi vaiką. Ši šventė – metas galvoti apie savo mamą, – sako B. Kuicienė. – Visoms pasaulio mamoms linkiu, kad vaikai kuo dažniau aplankytų.“
Parodos atidaryme dailininkė pakvietė visus susikibti rankomis ir prisiminti, ką sakydavo jų mama, kokią suknelę vilkėdavo.
O kokia buvo amžinybėn išėjusi dailininkės mama? Kokia suknele ji iškyla prieš akis?
„Mamą matau marga suknele. Ji eina pasisemti vandens. Nemato, kad aš stebiu. Ji man tokia graži! Vėjas netikėtai pagauna suknelę. Mama paleidžia kibirus, nebegali pasemti vandens, nes rankos užimtos – reikia laikyti suknelę. Menu, pagalvojau: ką reikia daryti, kad ir vandens pasisemtum, ir kad vėjas suknelės nenuplėštų“, – pasakojimu mamos paveikslą nutapo dailininkė.
Labai graži, gero, būdo, nemokėjusi pasakyti „ne“ – visi šie apibūdinimai skrieja B. Kuicienės mamai Stefanijai Pelenienei.
„Galėjau mamos prašyti visko. Turėjau mokytis nesinaudoti jos gerumu“, – sako B. Kuicienė.
Moteris ir dabar prisimena paprastas, bet įsimintinas ir išmintingas mamos pamokas. Būdama paauglė, Birutė grįžo namo po vidurnakčio. Mama nusišluostė ašaras, ištarė: „Ačiū Dievui, tu gyva“ ir nuėjo miegoti nieko nesakiusi.
„Nuo to karto stengdavausi pareiti iki 22 valandos, – šypsosi B. Kuicienė.
Nematomi saitai
Mama būsimą dailininkę išmokė savarankiškumo, todėl dabar mintimis mamos pagalbos B. Kuicienė neprašo. Bet mano, kad išėjusios mamos saugo ir stebi savo vaikus iš Dangaus.
„Galima tuo tikėti ir netikėti, bet man labiau patinka tikėti. Jei tiki, tai ir yra. Kartą svečias mediumas sako: „Tavo mama sėdi ant šios mažos kėdutės.“ Aš pažiūrėjau į mažą kėdutę. Nieko nepamačiau, bet gal ji tikrai buvo?“
Birutei besimokant universitete, mama sugalvojo dukrai nupirkti brangų daiktą: „Pamatysi tą daiktą ir mane prisiminsi“.
Nors Birutė tikino, kad ji ir taip nepamirš, mama laikėsi savo. Rygoje (nes Lietuvoje nebuvo) nupirko brangią japonišką radijo aparatūrą, kuri iki šiol stovi dailininkės namuose.
„Mama buvo teisi. Pažiūriu į brangiąją dovaną ir galvoju: „Mama“, – šypsosi B. Kuicienė.
Leidžia rinktis patiems
B. Kuicienės mama išėjo būdama 63-ejų. Moteris sako mamai spėjusi viską pasakyti – neliko jokios skolos. Mamą dailininkė yra įamžinusi drobėje.
O kokia mama yra pati B. Kuicienė?
„Gera, – juokiasi. – Pasakau savo nuomonę ir leidžiu patiems sūnums spręsti. Tik labai noriu, kad išklausytų ir žinotų, ką aš galvoju.“
Sūnūs nė vienas nepasirinko menininko duonos, nors vaikystėje vienas puikiai jautė liniją, kitas – spalvą. B. Kuicienė viliasi, galbūt dailininkais taps anūkai.
Dailininkė prisimena, kaip, būdami maži, sūnūs kopijuodavo jos elgesį. Dabar anūkė Emilija pradėjo piešti taip, kaip močiutė – aliejiniais dažais.
Babytė
Abiejų B. Kuicienės sūnų šeimos gyvena Šiauliuose. „Dabar ramu – visi vaikai šalia“, – šypsosi mama.
Anūkai ją kviečia „babyte“ – taip, kaip dailininkė vadindavo savo močiutę.
Būdama su anūkais, dailininkė ne tik perduoda savo patirtį, bet ir mokosi iš jų, klausydama netikėtai pažertų filosofinių minčių.
„Tavo mamytė mirė. Ji dabar tave mato ir tau nereikia antros mamytės turėti“, – samprotauja mažylis.
Laiminga mama
Kas svarbiausia saugant šeimos ryšį? „Susėsti prie vieno stalo, – nesuabejoja B. Kuicienė. – Nors skubu žaisti su anūkais, tos kelios minutės labai svarbios.“
Iš praeities iškyla šilti prisiminimai, kai Motinos dienos proga ją sveikindavo dar maži sūnūs.
„Mažylis galvodavo, kad dovanų turi būti ne viena, o daug. Kiekvieną dovaną teikdavo atskirai, žiūrėdamas į akis. Draugė juokaudavo: „Nesugadink sūnaus. Kaip bus gera jo žmonai“, – juokiasi dailininkė.
B. Kuicienė ne kartą yra girdėjusi aplinkinius sakant: „Esi laimingas žmogus“.
Atsigręžusi atgal, dailininkė šypsosi: „Esu laiminga mama!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MAMA: „Mamos meilė yra begalinė ir besąlygiška. Mamas reikia išaukštinti, joms dėkoti“, – sako Birutė Kuicienė.
GLOBA: Dailininkė Birutė Kuicienė mano, kad amžinybėn išėjusios mamos saugo ir stebi savo vaikus iš Dangaus.
SŪNUS: 1991 metais Birutės Kuicienės pieštas sūnus Gediminas.
BENDRYSTĖ: Birutė Kuicienė sujungė vaikų ir anūkų vaikystės piešinius.
DOVANA: Sūnus Mantas 13-ojo gimtadienio proga mamai sukūrė knygutę. Birute_Kuiciene_11_GBs