
Naujausios
Mama su vaikais pabėgo iš smurto namų
48-erių metų Bertaučių kaimo (Joniškio rajonas) gyventoja Regina Kympu prie krūtinės glaudžia 23-ejų metų sulaukusį sūnų Michailą, į kurį švelniai kreipiasi: „Mišulka“. Nevaikštantis, nesėdintis, nekalbantis, tačiau šypsena į aplinkinius reaguojantis jaunuolis – vienas iš trijų jos sūnų, su kuriais prieš 15 metų moteris pabėgo iš pragaro.
Pragaru jai tapo saulėta, šilta, kukurūzų ir saulėgrąžų laukais kvepianti Moldova: buvęs vyras žmoną mušė, žalojo, gėrė, oficialiai nedirbo. Moteris su vaikais valstybes skyrusias sienas kirto kontrabandininkų keliais, nes tik taip galėjo pasprukti, turėdama nebegaliojantį pasą.
Apie sudėtingą moters gyvenimą ir pasiaukojimą vaikams „Šiaulių kraštui“ pasiūlė parašyti skaitytojai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Medikai perspėjo
Duris atveria šviesiaplaukė moteris. „Regina Kympu“,– prisistato. Moldaviška pavardė ir vaikai – viskas, kas liko užgyventa iš santuokos su kitataučiu vyru. Namą Bertaučiuose ji pati po truputį išsipirko, prieš 15 metų grįžusi į Lietuvą.
Gretimame kambaryje prie lango guli 23 metų sūnus Michailas. Jis serga cerebriniu paralyžiumi. Priežastis nebuvo nustatyta, tačiau liga gali būti ano gyvenimo palikimas. Vyras, irgi vardu Michailas, žmoną suspardė, kai ji laukėsi septintą mėnesį.
„Mano trys berniukai gimę kas dveji metai. Medicinos seselė periodiškai užeidavo įvertinti, kokia vaikų sveikata, sužiūrėti skiepus. Tą kartą pamatė mano mėlynes ir prasitarė savo kolektyve. Atlikusi tyrimą echoskopu gydytoja pareiškė, kad vaisiaus veidas neįprastai surauktas, neišsivystę nervai, atsakingi už mimiką ir kūno judesius. Ginekologė siūlė daryti abortą, nors ir buvo labai vėlus nėštumo periodas. Vyliausi, kad viskas bus gerai, siūlymo atsisakiau,“ – atvirai pasakoja moteris.
Liga progresuoja
Kūdikis gimė numatytu laiku, jo kortelėje liko įrašas: „Sveikas“. Tačiau sulaukęs šešių mėnesių mažylis ima kelti galvą, bando sėdėti, o su Mišulka buvo kažkas ne taip. Mamai tapo neramu. Paaiškėjo, kad berniukas neįgalus, o Moldovos gydytojai tvirtino niekuo negalį padėti, neva, atvejis – „sekret prirody“ („gamtos paslaptis“ – lietuviškai).
Kai berniukui buvo dveji metai, prilaikomas suaugusiųjų nedrąsiais žingsneliais bandė tapenti per kambarį. Tačiau jau tada kojos kryžiavosi. Vėliau vaikas atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje. Prieš ketverius metus jis nebesėdėjo.
Mamai 23-ejų metų sūnus – kaip kūdikis. Kasdien jį prausia, perrengia, keičia sauskelnes, sugirdo vaistus, maitina trintu maistu, nes kieto jis nesukramto.
Michailą ištinka epilepsijos priepuoliai, jo kūnas vis labiau sustingęs, tad mama ieško patogesnės padėties, kad vaikas galėtų daugiau matyti: nešioja ant rankų, pakelia daugiafunkce lova. Tokie vaikai reikalauja nuolatinės priežiūros.
Brangi kiekviena akimirka
Jaunuolis labai nori bendrauti, reaguodamas šypsosi. Kurį laiką jis lankė Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos neįgaliųjų dienos centrą. Vaikai, jų bandymas bendrauti berniukui patiko, tačiau kartu ir vargino. Kartais grįždavo namo suirzęs.
„Vasarą, kai einu ravėti daržo, kurio turiu 37 arus, bet dabar sėjame tik 20, tiek užtenka, kas 20 minučių bėgu prie lango pažiūrėti, kaip sūnus lovoje jaučiasi, ar mato mane, reaguoja. Nakčiai jo lovą ant ratelių prisitraukiu arčiau savosios, kad greičiau pajusčiau, jei kas nors negerai. Rytą atsibundu, jo akys plačios, nusišypso mano saulytė, ir vėl gera diena“, – jautriomis smulkmenomis dalijasi Regina.
Moteris su nuoskauda prisimena, kad kai kurie gydytojai prognozavo, jog berniukas gyvens dešimt metų, kiti sakė – gal iki 22–23. Vienas medikas tiesiai rėžė, nematęs tokia ligos forma sergančiųjų, kuriems būtų daugiau kaip 30 metų.
„O aš mačiau“, – sako mama. Ir kas iš to, net jei tikrai žinotum, kiek skirta – kiekviena diena brangi. Ypač po to, kas jau išgyventa.
Kaip indų filmuose
Moters istorija primena sudėtingą ir dramatišką kino filmą: nuo jauną mergaitę apakinusios meilės iki skurdo, vyro smurto ir pabėgimo su pasibaigusio galiojimo pasu kontrabandos keliais kertant valstybių sienas.
Su vyru Michailu Kympu lietuvaitė susipažino gimtajame Bertaučių kaime likus keleriems metams iki Sovietų sąjungos griūties. Moldavai anuomet važiuodavo į Lietuvos kolūkius ravėti runkelių. Jaunam gitara grojusiam juodbruviui vyrui Regina į akį krito indiško kino filmo peržiūroje.
„Į šokius nevaikščiojau, buvau ramaus būdo, tik į kiną kartą per savaitę mama išleisdavo. Namuose netrūko darbo: daržai, paršeliai, karvės, vištos, žąsys... Kai baigėsi burokų ravėjimas, visi moldavai išvažiavo, o Michailas liko, įsidarbino kolūkyje: ganė gyvulius, atliko statybos darbus“, – mena moteris.
Pora įsikūrė Bilžių kaime tuometinio „Ąžuolynės“ kolūkio skirtame name, kuriam pabaigti įrengti gavo ir medžiagų. Jau buvo prasidėjusi suirutė, paskutinis kolūkių gyvavimo etapas. Už pajus norėjo namą išsipirkti, tačiau kažkodėl jiems nebuvo leista to padaryti.
Vyras Moldovoje – visagalis
Kilo mintis važiuoti į Moldovą. Vyras pasakojo, kad ten geras gyvenimas, jis turįs namą, nors vėliau paaiškėjo, kad į pastatą pretendavo dar šeši paveldėtojai.
Lietuvaitė atsidūrė svetimoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Kaime, kur gyveno, retas kuris kalbėjo rusiškai, tad teko slebizavoti moldoviškai. Iš pradžių mokėjo tik pasisveikinti „Būna ziva“, kai bobučių žvilgsnių varstoma kulniuodavo mažne kilometrą iki geriamojo vandens šulinio. Artimesnių šulinių vanduo netiko: vienas buvo sūrus, net skalbti neįmanoma, kitas – be galo kalkėtas. Po trijų mėnesių Regina jau suprasdavo, kas šnekama, o po septynių prabilo pati.
„Savarankiškai ir skaityti bei rašyti pramokau, nors jie rašo ir rusiška kirilica, ir lotyniškais rašmenimis. Žmonės mane dažnai šnekindavo, nes visiems magėjo sužinoti, iš kur esu atvykusi, šviesus gymis ir geltoni plaukai išduodavo esant ne vietinę.
Moldovoje gražu – kalnuotas reljefas, plyti didžiuliai kukurūzų, saulėgrąžų, iš kurių dažnas namie gamina aliejų, laukai, vynuogynai. Ten šilti, malonūs žmonės, lengvai bendraujantys, bet šeimoje – viskas kitaip“, – atsidūsta karčią patirtį išgyvenusi moteris.
Vyras, pagal vietos papročius, – tikras "mačo", šeimos galva, kurio žodis visada lemiamas ir dar pastiprinamas kumščiais. Ne taip pasižiūrėjai – gavai, į tave kažkas pažiūrėjo ar ko paklausė – vėl smūgis, nepatiko vakarienė, ėjai pro šalį ne laiku – antausis.
Kartą vienas iš sūnų „skrido“ per langą, kitą sykį vyro prieš visą šeimą užsimota keptuve su verdančiu aliejumi. Bet lyg nematoma ranka saugojo, kad nebuvo didesnių sužeidimų. Keptuvė, tarsi pasukta ore, išsiliejo pačiam smurtautojui ant nugaros.
Per rožinius akinius
Vyras per bendro gyvenimo dešimtmetį oficialiai dirbo tik vienerius metus, tad šeima nuolat stokojo pinigų, gyveno skurde.
Regina augino vieną po kito gimusius tris sūnus, o radusi laisvesnę minutę eidavo ravėti kaimynų daržų, kad bent kiek užsidirbtų šeimos burnoms išmaitinti. Ji negavo pašalpų, nes buvo neregistruota Moldovoje ir nepriėmė vietos pilietybės, nenorėjo prarasti lietuviškosios.
Vėliau jai išsaugota pilietybė tapo gelbėjimosi ratu sugrįžus į gimtinę.
„Reikėjo bėgti, kai vyras pirmą kartą prieš mane pakėlė ranką, bet gyvenau su rožiniais akiniais. Pagrindinė klaida: maniau, jog būsiu dar labiau maloni, gera, tvarkinga, ir vyras, tai pamatęs, pasitaisys. Taip niekada nebus, jei suaugęs žmogus pats nenorės keistis,“ – dabar žino Regina.
Mamai akis atvėrė vyresnėliai berniukai Romanas ir Rytis, vieną vakarą pareiškę: jeigu ji nesutinka palikti šių namų, – bėgs vieni.
Padėjo geri žmonės
Reikėjo skubaus plano. Berniukai įkalbino kaimyną pakviesti tėvą kelioms stiklinėms gėralo, gal nusitašęs užmigs.
Tėvui išėjus, pasičiupę dokumentus visi keturi – mama ir trys vaikai, tarp kurių ir neįgalus Mišulka – per daržus, laukus išlėkė, kur akys mato.
Kaimai, pasak Reginos, Moldovoje dideli, gali tęstis keliolika kilometrų. Moteris ieškojo vienos tikinčiųjų bendruomenės moters, nes tik iš jos tikėjosi pagalbos.
Neapvylė. Moteris glaudė lietuvę su vaikais palėpėje, melavo, nusižengdama savo principams, jos pėdsakais atsekusiam vyrui, kad nieko nemačiusi ir nežinanti.
Vėliau tikintieji padėjo moteriai persikraustyti į miestą, kur ji tikėjosi susitvarkyti leidimus ir išvažiuoti. Tačiau Reginos paso galiojimas jau buvo pasibaigęs, o pasikeisti į Lietuvą anksčiau neparvažiavo, nes neturėjo pinigų.
Pareigūnai ėmė reikalauti tėvo leidimo, kad galėtų išsivežti vaikus į kitą šalį.
Lietuvos ambasada Moldovoje buvo uždaryta. Nieko neliko, tik rizikuoti. Gavusi pašto perlaidą iš mamos, moteris nusipirko traukinio bilietus ir tikėjosi sėkmingai prasprūsti, tačiau prie Ukrainos sienos muitininkai, pamatę netvarkingus jos dokumentus, išlaipino ir įsodino į kitą, atgal važiuojantį traukinį.
Sienas kirto nelegaliai
„Gyvenome tikinčiųjų bendruomenės globoje. Dėl visų trukdžių vaikai metus nelankė mokyklos. Per tą laiką jie dalyvavo tos pačios religinės bendruomenės organizuotoje vasaros stovykloje, kurioje netikėtai juos pastebėjo piemuo iš mūsų kaimo ir pranešė vyrui Michailui. Šis kitą dieną atlėkė vežimu su kaimynų arkliu ir norėjo vaikus išsivežti, bet šie apsimetė jo nepažįstantys, šaukė, kad atėjo kažkoks svetimas dėdė. Tad stovyklos darbuotojai neleido jų paimti, nors konfliktas grėsė net susišaudymu, nes vyras su savimi turėjo pasiėmęs šautuvą“, – kraupią istoriją pasakoja Regina.
Po šio įvykio šeima bijojo išeiti iš pastato, kuriame laikinai gyveno. Išeities ieškojusi bendruomenė surado patyrusį kontrabandininką, kuris galėtų moterį su vaikais nelegaliai pervesti per Moldovos–Ukrainos sieną.
„Ėjome gal tris kilometrus su Mišulka ant rankų. Labai bijojau. Tas vyras sakė: jei sutiksime pasieniečius, sukelk šeimyninę dramą, sakyk, kad esi mano žmona ir grįžtame iš gretimo kaimo. Laimei, nieko nesutikome“, – su palengvėjimu atsidūsta moteris.
Per Ukrainos–Baltarusijos sieną lydėjęs žmogus davė kyšį pareigūnams, kad nelegalus praleistų. Regina prisimena mačiusi susuktą „žalių“ gniužulėlį.
Galiausiai pasiekė Baltarusijos–Lietuvos pasienį. Reginą su vaikais globoję žmonės pasakė, kad po dviejų dienų tame sienos ruože nebus sargybos ir per miškelius, griovį lietuvė pasiekė gimtą šalį.
Nors grįžusiai nebuvo lengva: reikėjo rūpintis dokumentais, skyrybomis, išgyvenimu, dabar ji sako esanti daug kartų laimingesnė, nes turi mylinčius vaikus, du vyresnėliai sūnūs dirba ir ją palaiko, taip pat moteris išsipirko namą kaime ir jaučiasi rami.
Ypač jai svarbu, kad sugebėjo pasiryžo nutraukti savo ir savo vaikų kančias, ryžosi bėgti. „Aš vis dėlto galiu!“ – sakė Regina.
Autorės nuotr.
Dešimtmetį Moldovoje gyvenusi Regina Kympu džiaugiasi ištrūkusi iš pragaro ir gerų žmonių pagalba sugebėjusi grįžti į Lietuvą, kur gyvenimas daug mielesnis.
Reginos Kympu dienos visada užimtos, ji rūpinasi cerebriniu paralyžiumi sergančiu jaunėliu sūnumi Michailu.