Mama su vaikais pabėgo iš smurto namų

Ma­ma su vai­kais pa­bė­go iš smur­to na­mų

48-erių me­tų Ber­tau­čių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­ja Re­gi­na Kym­pu prie krū­ti­nės glau­džia 23-ejų me­tų su­lau­ku­sį sū­nų Mi­chai­lą, į ku­rį švel­niai krei­pia­si: „Mi­šul­ka“. Ne­vaikš­tan­tis, ne­sė­din­tis, ne­kal­ban­tis, ta­čiau šyp­se­na į ap­lin­ki­nius rea­guo­jan­tis jau­nuo­lis – vie­nas iš tri­jų jos sū­nų, su ku­riais prieš 15 me­tų mo­te­ris pa­bė­go iš pra­ga­ro.

Pra­ga­ru jai ta­po sau­lė­ta, šil­ta, ku­ku­rū­zų ir sau­lėg­rą­žų lau­kais kve­pian­ti Mol­do­va: bu­vęs vy­ras žmo­ną mu­šė, ža­lo­jo, gė­rė, ofi­cia­liai ne­dir­bo. Mo­te­ris su vai­kais vals­ty­bes sky­ru­sias sie­nas kir­to kont­ra­ban­di­nin­kų ke­liais, nes tik taip ga­lė­jo pa­spruk­ti, tu­rė­da­ma ne­be­ga­lio­jan­tį pa­są.

Apie su­dė­tin­gą mo­ters gy­ve­ni­mą ir pa­siau­ko­ji­mą vai­kams „Šiau­lių kraš­tui“ pa­siū­lė pa­ra­šy­ti skai­ty­to­jai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Me­di­kai per­spė­jo

Du­ris at­ve­ria švie­siap­lau­kė mo­te­ris. „Re­gi­na Kym­pu“,– pri­si­sta­to. Mol­da­viš­ka pa­var­dė ir vai­kai – vis­kas, kas li­ko už­gy­ven­ta iš san­tuo­kos su ki­ta­tau­čiu vy­ru. Na­mą Ber­tau­čiuo­se ji pa­ti po tru­pu­tį iš­si­pir­ko, prieš 15 me­tų grį­žu­si į Lie­tu­vą.

Gre­ti­ma­me kam­ba­ry­je prie lan­go gu­li 23 me­tų sū­nus Mi­chai­las. Jis ser­ga ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi. Prie­žas­tis ne­bu­vo nu­sta­ty­ta, ta­čiau li­ga ga­li bū­ti ano gy­ve­ni­mo pa­li­ki­mas. Vy­ras, ir­gi var­du Mi­chai­las, žmo­ną su­spar­dė, kai ji lau­kė­si sep­tin­tą mė­ne­sį.

„Ma­no trys ber­niu­kai gi­mę kas dve­ji me­tai. Me­di­ci­nos se­se­lė pe­rio­diš­kai užei­da­vo įver­tin­ti, ko­kia vai­kų svei­ka­ta, su­žiū­rė­ti skie­pus. Tą kar­tą pa­ma­tė ma­no mė­ly­nes ir pra­si­ta­rė sa­vo ko­lek­ty­ve. At­li­ku­si ty­ri­mą echos­ko­pu gy­dy­to­ja pa­reiš­kė, kad vai­siaus vei­das neįp­ras­tai su­rauk­tas, neiš­si­vys­tę ner­vai, at­sa­kin­gi už mi­mi­ką ir kū­no ju­de­sius. Gi­ne­ko­lo­gė siū­lė da­ry­ti abor­tą, nors ir bu­vo la­bai vė­lus nėš­tu­mo pe­rio­das. Vy­liau­si, kad vis­kas bus ge­rai, siū­ly­mo at­si­sa­kiau,“ – at­vi­rai pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Li­ga pro­gre­suo­ja

Kū­di­kis gi­mė nu­ma­ty­tu lai­ku, jo kor­te­lė­je li­ko įra­šas: „Svei­kas“. Ta­čiau su­lau­kęs še­šių mė­ne­sių ma­žy­lis ima kel­ti gal­vą, ban­do sė­dė­ti, o su Mi­šul­ka bu­vo kaž­kas ne taip. Ma­mai ta­po ne­ra­mu. Paaiš­kė­jo, kad ber­niu­kas neį­ga­lus, o Mol­do­vos gy­dy­to­jai tvir­ti­no nie­kuo ne­ga­lį pa­dė­ti, ne­va, at­ve­jis – „sek­ret pri­ro­dy“ („gam­tos pa­slap­tis“ – lie­tu­viš­kai).

Kai ber­niu­kui bu­vo dve­ji me­tai, pri­lai­ko­mas suau­gu­sių­jų ne­drą­siais žings­ne­liais ban­dė ta­pen­ti per kam­ba­rį. Ta­čiau jau ta­da ko­jos kry­žia­vo­si. Vė­liau vai­kas at­si­dū­rė neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je. Prieš ket­ve­rius me­tus jis ne­be­sė­dė­jo.

Ma­mai 23-ejų me­tų sū­nus – kaip kū­di­kis. Kas­dien jį prau­sia, per­ren­gia, kei­čia saus­kel­nes, su­gir­do vais­tus, mai­ti­na trin­tu mais­tu, nes kie­to jis ne­suk­ram­to.

Mi­chai­lą iš­tin­ka epi­lep­si­jos prie­puo­liai, jo kū­nas vis la­biau su­stin­gęs, tad ma­ma ieš­ko pa­to­ges­nės pa­dė­ties, kad vai­kas ga­lė­tų dau­giau ma­ty­ti: ne­šio­ja ant ran­kų, pa­ke­lia dau­gia­funk­ce lo­va. To­kie vai­kai rei­ka­lau­ja nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros.

Bran­gi kiek­vie­na aki­mir­ka

Jau­nuo­lis la­bai no­ri bend­rau­ti, rea­guo­da­mas šyp­so­si. Ku­rį lai­ką jis lan­kė Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los neį­ga­lių­jų die­nos cent­rą. Vai­kai, jų ban­dy­mas bend­rau­ti ber­niu­kui pa­ti­ko, ta­čiau kar­tu ir var­gi­no. Kar­tais grįž­da­vo na­mo suir­zęs.

„Va­sa­rą, kai ei­nu ra­vė­ti dar­žo, ku­rio tu­riu 37 arus, bet da­bar sė­ja­me tik 20, tiek už­ten­ka, kas 20 mi­nu­čių bė­gu prie lan­go pa­žiū­rė­ti, kaip sū­nus lo­vo­je jau­čia­si, ar ma­to ma­ne, rea­guo­ja. Nak­čiai jo lo­vą ant ra­te­lių pri­si­trau­kiu ar­čiau sa­vo­sios, kad grei­čiau pa­jus­čiau, jei kas nors ne­ge­rai. Ry­tą at­si­bun­du, jo akys pla­čios, nu­si­šyp­so ma­no sau­ly­tė, ir vėl ge­ra die­na“, – jaut­rio­mis smulk­me­no­mis da­li­ja­si Re­gi­na.

Mo­te­ris su nuo­skau­da pri­si­me­na, kad kai ku­rie gy­dy­to­jai pro­gno­za­vo, jog ber­niu­kas gy­vens de­šimt me­tų, ki­ti sa­kė – gal iki 22–23. Vie­nas me­di­kas tie­siai rė­žė, ne­ma­tęs to­kia li­gos for­ma ser­gan­čių­jų, ku­riems bū­tų dau­giau kaip 30 me­tų.

„O aš ma­čiau“, – sa­ko mama. Ir kas iš to, net jei tik­rai ži­no­tum, kiek skir­ta – kiek­vie­na die­na bran­gi. Ypač po to, kas jau iš­gy­ven­ta.

Kaip in­dų fil­muo­se

Mo­ters is­to­ri­ja pri­me­na su­dė­tin­gą ir dra­ma­tiš­ką ki­no fil­mą: nuo jau­ną mer­gai­tę apa­ki­nu­sios mei­lės iki skur­do, vy­ro smur­to ir pa­bė­gi­mo su pa­si­bai­gu­sio ga­lio­ji­mo pa­su kont­ra­ban­dos ke­liais ker­tant vals­ty­bių sie­nas.

Su vy­ru Mi­chai­lu Kym­pu lie­tu­vai­tė su­si­pa­ži­no gim­ta­ja­me Ber­tau­čių kai­me li­kus ke­le­riems me­tams iki So­vie­tų są­jun­gos griū­ties. Mol­da­vai anuo­met va­žiuo­da­vo į Lie­tu­vos ko­lū­kius ra­vė­ti run­ke­lių. Jau­nam gi­ta­ra gro­ju­siam juodb­ru­viui vy­rui Re­gi­na į akį kri­to in­diš­ko ki­no fil­mo per­žiū­ro­je.

„Į šo­kius ne­vaikš­čio­jau, bu­vau ra­maus bū­do, tik į ki­ną kar­tą per sa­vai­tę ma­ma iš­leis­da­vo. Na­muo­se ne­trū­ko dar­bo: dar­žai, par­še­liai, kar­vės, viš­tos, žą­sys... Kai bai­gė­si bu­ro­kų ra­vė­ji­mas, vi­si mol­da­vai iš­va­žia­vo, o Mi­chai­las li­ko, įsi­dar­bi­no ko­lū­ky­je: ga­nė gy­vu­lius, at­li­ko sta­ty­bos dar­bus“, – me­na mo­te­ris.

Po­ra įsi­kū­rė Bil­žių kai­me tuo­me­ti­nio „Ąžuo­ly­nės“ ko­lū­kio skir­ta­me na­me, ku­riam pa­baig­ti įreng­ti ga­vo ir me­džia­gų. Jau bu­vo pra­si­dė­ju­si sui­ru­tė, pa­sku­ti­nis ko­lū­kių gy­va­vi­mo eta­pas. Už pa­jus no­rė­jo na­mą iš­si­pirk­ti, ta­čiau kaž­ko­dėl jiems ne­bu­vo leis­ta to pa­da­ry­ti.

Vy­ras Mol­do­vo­je – vi­sa­ga­lis

Ki­lo min­tis va­žiuo­ti į Mol­do­vą. Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad ten ge­ras gy­ve­ni­mas, jis tu­rįs na­mą, nors vė­liau paaiš­kė­jo, kad į pa­sta­tą pre­ten­da­vo dar še­ši pa­vel­dė­to­jai.

Lie­tu­vai­tė at­si­dū­rė sve­ti­mo­je kal­bi­nė­je ir kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je. Kai­me, kur gy­ve­no, re­tas ku­ris kal­bė­jo ru­siš­kai, tad te­ko sle­bi­za­vo­ti mol­do­viš­kai. Iš pra­džių mo­kė­jo tik pa­si­svei­kin­ti „Bū­na zi­va“, kai bo­bu­čių žvilgs­nių vars­to­ma kul­niuo­da­vo maž­ne ki­lo­met­rą iki ge­ria­mo­jo van­dens šu­li­nio. Ar­ti­mes­nių šu­li­nių van­duo ne­ti­ko: vie­nas bu­vo sū­rus, net skalb­ti neį­ma­no­ma, ki­tas – be ga­lo kal­kė­tas. Po tri­jų mė­ne­sių Re­gi­na jau su­pras­da­vo, kas šne­ka­ma, o po sep­ty­nių pra­bi­lo pa­ti.

„Sa­va­ran­kiš­kai ir skai­ty­ti bei ra­šy­ti pra­mo­kau, nors jie ra­šo ir ru­siš­ka ki­ri­li­ca, ir lo­ty­niš­kais raš­me­ni­mis. Žmo­nės ma­ne daž­nai šne­kin­da­vo, nes vi­siems ma­gė­jo su­ži­no­ti, iš kur esu at­vy­ku­si, švie­sus gy­mis ir gel­to­ni plau­kai iš­duo­da­vo esant ne vie­ti­nę.

Mol­do­vo­je gra­žu – kal­nuo­tas rel­je­fas, ply­ti di­džiu­liai ku­ku­rū­zų, sau­lėg­rą­žų, iš ku­rių daž­nas na­mie ga­mi­na alie­jų, lau­kai, vy­nuo­gy­nai. Ten šil­ti, ma­lo­nūs žmo­nės, leng­vai bend­rau­jan­tys, bet šei­mo­je – vis­kas ki­taip“, – at­si­dūs­ta kar­čią pa­tir­tį iš­gy­ve­nu­si mo­te­ris.

Vy­ras, pa­gal vie­tos pa­pro­čius, – tik­ras "ma­čo", šei­mos gal­va, ku­rio žo­dis vi­sa­da le­mia­mas ir dar pa­stip­ri­na­mas kumš­čiais. Ne taip pa­si­žiū­rė­jai – ga­vai, į ta­ve kaž­kas pa­žiū­rė­jo ar ko pa­klau­sė – vėl smū­gis, ne­pa­ti­ko va­ka­rie­nė, ėjai pro ša­lį ne lai­ku – an­tau­sis.

Kar­tą vie­nas iš sū­nų „skri­do“ per lan­gą, ki­tą sy­kį vy­ro prieš vi­są šei­mą už­si­mo­ta kep­tu­ve su ver­dan­čiu alie­ju­mi. Bet lyg ne­ma­to­ma ran­ka sau­go­jo, kad ne­bu­vo di­des­nių su­žei­di­mų. Kep­tu­vė, tar­si pa­suk­ta ore, iš­si­lie­jo pa­čiam smur­tau­to­jui ant nu­ga­ros.

Per ro­ži­nius aki­nius

Vy­ras per bend­ro gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tį ofi­cia­liai dir­bo tik vie­ne­rius me­tus, tad šei­ma nuo­lat sto­ko­jo pi­ni­gų, gy­ve­no skur­de.

Re­gi­na au­gi­no vie­ną po ki­to gi­mu­sius tris sū­nus, o ra­du­si lais­ves­nę mi­nu­tę ei­da­vo ra­vė­ti kai­my­nų dar­žų, kad bent kiek už­si­dirb­tų šei­mos bur­noms iš­mai­tin­ti. Ji ne­ga­vo pa­šal­pų, nes bu­vo ne­re­gist­ruo­ta Mol­do­vo­je ir ne­priė­mė vie­tos pi­lie­ty­bės, ne­no­rė­jo pra­ras­ti lie­tu­viš­ko­sios.

Vė­liau jai iš­sau­go­ta pi­lie­ty­bė ta­po gel­bė­ji­mo­si ra­tu su­grį­žus į gim­ti­nę.

„Rei­kė­jo bėg­ti, kai vy­ras pir­mą kar­tą prieš ma­ne pa­kė­lė ran­ką, bet gy­ve­nau su ro­ži­niais aki­niais. Pag­rin­di­nė klai­da: ma­niau, jog bū­siu dar la­biau ma­lo­ni, ge­ra, tvar­kin­ga, ir vy­ras, tai pa­ma­tęs, pa­si­tai­sys. Taip nie­ka­da ne­bus, jei suau­gęs žmo­gus pa­ts ne­no­rės keis­tis,“ – da­bar ži­no Re­gi­na.

Ma­mai akis at­vė­rė vy­res­nė­liai ber­niu­kai Ro­ma­nas ir Ry­tis, vie­ną va­ka­rą pa­reiš­kę: jei­gu ji ne­su­tin­ka pa­lik­ti šių na­mų, – bėgs vie­ni.

Pa­dė­jo ge­ri žmo­nės

Rei­kė­jo sku­baus pla­no. Ber­niu­kai įkal­bi­no kai­my­ną pa­kvies­ti tė­vą ke­lioms stik­li­nėms gė­ra­lo, gal nu­si­ta­šęs už­migs.

Tė­vui išė­jus, pa­si­čiu­pę do­ku­men­tus vi­si ke­tu­ri – ma­ma ir trys vai­kai, tarp ku­rių ir neį­ga­lus Mi­šul­ka – per dar­žus, lau­kus iš­lė­kė, kur akys ma­to.

Kai­mai, pa­sak Re­gi­nos, Mol­do­vo­je di­de­li, ga­li tęs­tis ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų. Mo­te­ris ieš­ko­jo vie­nos ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nės mo­ters, nes tik iš jos ti­kė­jo­si pa­gal­bos.

Ne­apvy­lė. Mo­te­ris glau­dė lie­tu­vę su vai­kais pa­lė­pė­je, me­la­vo, nu­si­ženg­da­ma sa­vo prin­ci­pams, jos pėd­sa­kais at­se­ku­siam vy­rui, kad nie­ko ne­ma­čiu­si ir ne­ži­nan­ti.

Vė­liau ti­kin­tie­ji pa­dė­jo mo­te­riai per­si­kraus­ty­ti į mies­tą, kur ji ti­kė­jo­si su­si­tvar­ky­ti lei­di­mus ir iš­va­žiuo­ti. Ta­čiau Re­gi­nos pa­so ga­lio­ji­mas jau bu­vo pa­si­bai­gęs, o pa­si­keis­ti į Lie­tu­vą anks­čiau ne­par­va­žia­vo, nes ne­tu­rė­jo pi­ni­gų.

Pa­rei­gū­nai ėmė rei­ka­lau­ti tė­vo lei­di­mo, kad ga­lė­tų iš­si­vež­ti vai­kus į ki­tą ša­lį.

Lie­tu­vos am­ba­sa­da Mol­do­vo­je bu­vo už­da­ry­ta. Nie­ko ne­li­ko, tik ri­zi­kuo­ti. Ga­vu­si pa­što per­lai­dą iš ma­mos, mo­te­ris nu­si­pir­ko trau­ki­nio bi­lie­tus ir ti­kė­jo­si sėk­min­gai pra­sprūs­ti, ta­čiau prie Uk­rai­nos sie­nos mui­ti­nin­kai, pa­ma­tę ne­tvar­kin­gus jos do­ku­men­tus, iš­lai­pi­no ir įso­di­no į ki­tą, at­gal va­žiuo­jan­tį trau­ki­nį.

Sie­nas kir­to ne­le­ga­liai

„Gy­ve­no­me ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nės glo­bo­je. Dėl vi­sų truk­džių vai­kai me­tus ne­lan­kė mo­kyk­los. Per tą lai­ką jie da­ly­va­vo tos pa­čios re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­to­je va­sa­ros sto­vyk­lo­je, ku­rio­je ne­ti­kė­tai juos pa­ste­bė­jo pie­muo iš mū­sų kai­mo ir pra­ne­šė vy­rui Mi­chai­lui. Šis ki­tą die­ną at­lė­kė ve­ži­mu su kai­my­nų ark­liu ir no­rė­jo vai­kus iš­si­vež­ti, bet šie ap­si­me­tė jo ne­pa­žįs­tan­tys, šau­kė, kad atė­jo kaž­koks sve­ti­mas dė­dė. Tad sto­vyk­los dar­buo­to­jai ne­lei­do jų paim­ti, nors konf­lik­tas grė­sė net su­si­šau­dy­mu, nes vy­ras su sa­vi­mi tu­rė­jo pa­siė­męs šau­tu­vą“, – krau­pią is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja Re­gi­na.

Po šio įvy­kio šei­ma bi­jo­jo išei­ti iš pa­sta­to, ku­ria­me lai­ki­nai gy­ve­no. Išei­ties ieš­ko­ju­si bend­ruo­me­nė su­ra­do pa­ty­ru­sį kont­ra­ban­di­nin­ką, ku­ris ga­lė­tų mo­te­rį su vai­kais ne­le­ga­liai per­ves­ti per Moldovos–Ukrainos sie­ną.

„Ėjo­me gal tris ki­lo­met­rus su Mi­šul­ka ant ran­kų. La­bai bi­jo­jau. Tas vy­ras sa­kė: jei su­tik­si­me pa­sie­nie­čius, su­kelk šei­my­ni­nę dra­mą, sa­kyk, kad esi ma­no žmo­na ir grįž­ta­me iš gre­ti­mo kai­mo. Lai­mei, nie­ko ne­su­ti­ko­me“, – su pa­leng­vė­ji­mu at­si­dūs­ta mo­te­ris.

Per Ukrainos–Baltarusijos sie­ną ly­dė­jęs žmo­gus da­vė ky­šį pa­rei­gū­nams, kad ne­le­ga­lus pra­leis­tų. Re­gi­na pri­si­me­na ma­čiu­si su­suk­tą „ža­lių“ gniu­žu­lė­lį.

Ga­liau­siai pa­sie­kė Baltarusijos–Lietuvos pa­sie­nį. Re­gi­ną su vai­kais glo­bo­ję žmo­nės pa­sa­kė, kad po dvie­jų die­nų ta­me sie­nos ruo­že ne­bus sar­gy­bos ir per miš­ke­lius, grio­vį lie­tu­vė pa­sie­kė gim­tą ša­lį.

Nors grį­žu­siai ne­bu­vo leng­va: rei­kė­jo rū­pin­tis do­ku­men­tais, sky­ry­bo­mis, iš­gy­ve­ni­mu, da­bar ji sa­ko esan­ti daug kar­tų lai­min­ges­nė, nes tu­ri my­lin­čius vai­kus, du vy­res­nė­liai sū­nūs dir­ba ir ją pa­lai­ko, taip pat mo­te­ris iš­si­pir­ko na­mą kai­me ir jau­čia­si ra­mi.

Ypač jai svar­bu, kad su­ge­bė­jo pa­si­ry­žo nu­trauk­ti sa­vo ir sa­vo vai­kų kan­čias, ry­žo­si bėg­ti. „Aš vis dėl­to ga­liu!“ – sa­kė Re­gi­na.

Au­to­rės nuo­tr.

De­šimt­me­tį Mol­do­vo­je gy­ve­nu­si Re­gi­na Kym­pu džiau­gia­si iš­trū­ku­si iš pra­ga­ro ir ge­rų žmo­nių pa­gal­ba su­ge­bė­ju­si grįž­ti į Lie­tu­vą, kur gy­ve­ni­mas daug mie­les­nis.

Re­gi­nos Kym­pu die­nos vi­sa­da užim­tos, ji rū­pi­na­si ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi ser­gan­čiu jau­nė­liu sū­nu­mi Mi­chai­lu.