Mama ir sūnus: dviem balsais – viena širdim

Ma­ma ir sū­nus: dviem bal­sais – vie­na šir­dim

Di­de­lę mu­zi­kos pe­da­go­gės Au­re­li­jos Meš­kaus­kie­nės gy­ve­ni­mo da­lį su­da­ro iš­šū­kiai, jau­ną mo­te­rį ly­din­tys ir dar­be, ir lais­va­lai­kiu.

Pa­šau­ki­mu sa­vo dar­bą įvar­di­jan­ti mo­ky­to­ja iš­šū­kių ne­bi­jo, nes jai tai – vis nau­ja gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, ku­rios mo­ko­si ir su mo­ki­niais, ir su šei­ma.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Di­džiau­sia avan­tiū­ra – te­le­vi­zi­nis pro­jek­tas

Re­pe­ti­ci­jos, kon­cer­tai, kon­kur­sai, di­des­ni ir ma­žes­ni iš­šū­kiai – ko­ne kas­die­nė Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Še­du­vo­je, gy­ve­nan­čios mu­zi­kos pe­da­go­gės Au­re­li­jos Meš­kaus­kie­nės veik­la. Vis kaž­kur le­kian­čiai, sku­ban­čiai ir kur nors da­ly­vau­jan­čiai pe­da­go­gei bu­vo ne­leng­va ras­ti lai­ko ir po­kal­biui.

Še­du­vės die­not­var­kė ta­po ypač įtemp­ta, praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je vi­sa gal­va pa­ni­rus į mu­zi­ki­nį te­le­vi­zi­jos pro­jek­tą „Du bal­sai – vie­na šir­dis“, ku­ria­me ji da­ly­va­vo kar­tu su še­šio­lik­me­čiu sū­nu­mi Ra­po­lu.

Tuo­met žiū­ro­vų pa­mėg­tam bei pa­lai­ko­mam jųd­vie­jų due­tui pa­vy­ko ap­lenk­ti ir ge­rai šou pa­sau­ly­je ži­no­mus vei­dus – pro­jek­te Au­re­li­ja ir Ra­po­las pel­nė tre­čią­ją vie­tą.

„Pir­mai­siais me­tais neišd­rį­sau už­si­re­gist­ruo­ti į šį kon­kur­są. Ant­rai­siais pa­siū­liau Ra­po­lui: gal pa­ban­dom? Sū­nus di­de­lio en­tu­ziaz­mo ne­pa­ro­dė: jei tu no­ri da­ly­vau­ti, da­ly­vau­ki­me.

O aš esu iš­šū­kių žmo­gus, man tai bu­vo tam tik­ras ad­re­na­li­nas, rei­ka­lau­jan­tis ir drą­sos, ir ge­ro­kai pa­suk­ti gal­vą. Mes vis­ką iki smulk­me­nų su­gal­vo­da­vo­me pa­tys: nuo su­kne­lės iki ba­te­lių, sce­na­ri­jaus ir re­per­tua­ro.

Ir sū­nui šis iš­šū­kis ėmė pa­tik­ti – kiek­vie­ną sa­vai­tę tek­da­vo su­kur­ti ir pa­reng­ti vis nau­ją pa­si­ro­dy­mą. Ir vi­sa tai tu­rė­jo­me su­de­rin­ti su moks­lais, dar­bu – ato­sto­gų tam lai­ko­tar­piui ne­bu­vo.

La­bai pa­dė­jo ko­le­gos, pui­ki bu­vo vi­sa ko­man­da, pa­lai­kė šei­ma“, – įdo­mią nau­ją pa­tir­tį pri­si­me­na pe­da­go­gė.

Ka­dan­gi kai ku­riuo­se pa­si­ro­dy­muo­se tu­rė­jo da­ly­vau­ti ir šei­mos na­riai, į pa­gal­bą atė­jo vy­ras ir uoš­vis, va­do­vau­jan­tis vie­nin­te­liam pu­čia­mų­jų or­kest­rui Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne.

„Uoš­vio net ne­rei­kė­jo kal­bin­ti: pa­sa­kėm, kad rei­kės gro­ti akor­deo­nu, ir vis­kas. O vy­ras bam­bė­jo: o Die­ve, kam čia dar ma­nęs pri­rei­kė. Bet rei­kia, tai rei­kia. Aš ir­gi ei­čiau, jei jam rei­kė­tų“, – ža­vin­gai šyp­so­si Au­re­li­ja.

Au­re­li­ja pri­pa­žįs­ta – te­le­vi­zi­ja yra di­de­lė jė­ga. Po „Dvie­jų bal­sų“ jų due­tui pa­dau­gė­jo kvie­ti­mų kon­cer­tuo­ti – į bend­ruo­me­nes, kul­tū­ros cent­rus – ma­žes­nius ir di­des­nius.

O Ra­po­lui te­le­vi­zi­nė kar­je­ra ne­tgi pra­si­tę­sė – šiuo me­tu jis kar­tu su le­gen­di­nės Šiau­lių gru­pės „Vai­ras“ vo­ka­lis­tu Ro­lan­du Ja­nu­šu da­ly­vau­ja nau­ja­me pro­jek­te „Dvi kar­tos“.

„Jam ten tik­rai yra, ką veik­ti, ten­ka plu­šė­ti iš pe­ties. Ten dir­ba – pro­fe­sio­na­lai“, – taip nau­ją­jį iš­šū­kį ver­ti­na pe­da­go­gė ma­ma.

Ar ji pa­ti dar kar­tą da­ly­vau­tų pa­na­šio­je avan­tiū­ro­je?

„La­bai ge­rai pa­gal­vo­čiau. Man bu­vo sun­ku fi­ziš­kai, kai rei­kė­jo su­de­rin­ti dar­bus ir pro­jek­tą. Bet tai bu­vo la­bai ge­ra pa­tir­tis. Tai, ką ma­tai te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne – yra tik led­kal­nio vir­šū­nė, ku­ri neats­pin­di vi­so įdė­to triū­so, dau­gy­bės re­pe­ti­ci­jų ir pa­kar­to­ji­mų“, – sa­ko Au­re­li­ja.

Kon­kur­sai – vis nau­ja pa­tir­tis

Net­ru­kus po mu­zi­ki­nio pro­jek­to Au­re­li­jai te­ko iš­gy­ven­ti dar vie­ną pa­tir­tį – Še­du­vos mies­to se­niū­ni­ja ir Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­ras ją pa­siū­lė kan­di­da­te į Šiau­lių te­le­vi­zi­jos or­ga­ni­zuo­ja­mą kon­kur­są „Mo­te­ris Sau­lė“.

Šio jau ne vie­ne­rius me­tus or­ga­ni­zuo­ja­mo kon­kur­so tiks­las – pa­gerb­ti sa­vo kraš­tą įvai­riais dar­bais bei veik­la gar­si­nan­čias ap­skri­ties mo­te­ris.

„Bu­vo ir ma­lo­nu, ir la­bai ne­ti­kė­ta. Man tai ta­po tar­si lak­mu­so po­pie­rė­liu, pa­de­dan­čiu pa­si­tik­rin­ti, kiek esi ver­ti­na­ma ir my­li­ma žmo­nių“, – apie kon­kur­są sa­ko Au­re­li­ja.

Ir pa­si­tik­ri­no – ji ta­po kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja.

A. Meš­kaus­kie­nės gy­ve­ni­me įvai­rių kon­kur­sų bu­vo ne vie­nas. Dau­gu­ma jų su­si­ję su mė­gsta­ma veik­la – dai­na­vi­mu.

Pa­ti da­ly­va­vu­si ne vie­na­me „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­se, ke­lio­li­ka me­tų dir­bu­si Še­du­vos gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­ja, da­bar­ – Rad­vi­liš­kio mu­zi­kos mo­kyk­los pe­da­go­gė bei Šiau­lių Lie­po­rių gim­na­zi­jos Ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­ja kar­tu su sa­vo mo­ki­niais „iš­mai­šė“ įvai­riau­sių kon­kur­sų sa­les.

Lau­rea­tų no­mi­na­ci­jos Šiau­lių ap­skri­ties mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mų (ŠA­MA) ren­gi­niuo­se, daug­kar­ti­niai lai­mė­ji­mai „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­se, dip­lo­mai ki­tuo­se fes­ti­va­liuo­se bei kon­kur­suo­se – tai A. Meš­kaus­kie­nei ne tik pa­sie­ki­mai, bet ir neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis. Dėl to jai ne­gai­la sa­vo lai­ko, ne­gė­da ir pa­pra­šy­ti pa­ra­mos.

Ir šian­dien Au­re­li­ja pa­me­na, kaip, su­gal­vo­jus ga­bius vai­kus iš­vež­ti kon­cer­tuo­ti į už­sie­nį, te­ko pa­čiai apei­ti ne vie­ną Še­du­vos vers­li­nin­ką. Ir jai pa­vy­ko.

„Kai ei­ni ne dėl sa­vęs, tai ei­ni su po­lė­kiu. Ir da­bar dėl vai­kų tą pa­tį pa­da­ry­čiau“, – sa­ko.

Pe­da­go­gė di­džiuo­ja­si sa­vo bu­vu­sių mo­ki­nių pa­sie­ki­mais.

„Tik­ras per­liu­kas, o net mu­zi­kos mo­kyk­los ne­bai­gu­si“, – taip ji kal­ba apie Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Mu­zi­kos aka­de­mi­jos stu­den­tę Gab­rie­lę Skro­ma­nai­tę, pa­te­ku­sią į Var­šu­vos Di­džio­jo teat­ro tarp­tau­ti­nę jau­nų­jų so­lis­tų pro­gra­mą.

Ar­ba Vai­va Dir­ži­naus­ky­tė – Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to do­cen­tė, stu­den­tus mo­kan­ti mu­zi­kos edu­ko­lo­gi­jos. Yra ir dau­giau Še­du­vos gim­na­zi­ją bai­gu­sių ga­bių jos mo­ki­nių, su­kū­ru­sių sa­vo ro­ko gru­pes ir da­bar gro­jan­čių „me­ta­lą“, sėk­min­gai be­si­ski­nan­čių ke­lią į mu­zi­kos pa­sau­lį.

„Mo­ky­to­jo dar­bas – tai pa­šau­ki­mas“

Au­re­li­ja sa­ko, jog vi­sa­da no­rė­jo sa­vo gy­ve­ni­mą sie­ti su mu­zi­ka, nors pro­tas ir kuž­dė­jo, kad rei­kia že­miš­kes­nės, pel­nin­ges­nės spe­cia­ly­bės. Ir pri­si­pa­žįs­ta: nė­kart nė­ra pa­si­gai­lė­ju­si dėl sa­vo spren­di­mo.

„Jei­gu tu my­li sa­vo dar­bą, vai­kus, juos su­pran­ti, mo­ki bend­rau­ti, tai dar­bo vi­sa­da tu­rė­si ir iš jo pra­gy­ven­si.

Sa­vo dar­be esu reik­li, bet „ma­miš­ka“. Jei ne­perp­ran­tu vai­ko, sten­giuo­si pri­si­min­ti, ko­kia aš bu­vau to­kių me­tų: ar ne­klau­siau, ar bu­vau iš­dy­kus, ir ta­da la­bai pa­pras­ta tam­pa pri­tai­ky­ti auk­lė­ji­mo me­to­dus. Ma­nau, kad su vai­kais su­ta­riu – vai­kai no­riai at­lie­ka už­duo­tis, ei­na į pa­mo­kas.

Mu­zi­kos pe­da­go­gui yra pa­pras­čiau, nes jis grei­čiau gau­na at­ga­li­nį ry­šį, tą mo­ky­mo ma­lo­nu­mą. Pa­dai­na­vau su vai­ku, ir jau ma­tau re­zul­ta­tą. O ma­te­ma­ti­kos ar lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jui ta sėk­mė ei­na il­giau. Jam rei­kia daug il­giau lauk­ti ga­baus vai­ko re­zul­ta­tų. Bet jei tu­ri pa­šau­ki­mą, tai vie­no­dai su­lauk­si re­zul­ta­to. Tik ne­vie­no­du lai­ku“, – apie sa­vo pro­fe­si­ją kal­ba pe­da­go­gė.

Au­re­li­ja ne­kei­kia li­ki­mo ir dėl to, kad jai ten­ka dirb­ti ne vie­ną dar­bą: „Dau­gu­ma žmo­nių dir­ba iki 18-19 va­lan­dos va­ka­ro ir ne­bum­ba. Tai ko­dėl aš iš dar­bo tu­riu grįž­ti 13 va­lan­dą? Tie­siog vis­ką su­si­dė­lio­ji į len­ty­nė­les ir ta­da vis­ką su­spė­ji“.

A. Meš­kaus­kie­nė sie­kia, kad vai­kai pa­mil­tų mu­zi­ką, bū­tų kū­ry­biš­ki, tu­rė­tų sa­vi­raiš­ką, iš­siug­dy­tų emo­ci­nį sta­bi­lu­mą, nes ta­da, pa­sak jos, iš­moks­ta­ma at­si­pa­lai­duo­ti nuo bet ko­kios įtam­pos.

„Bū­tų ma­no va­lia – aš mu­zi­kos ba­lais ne­ver­tin­čiau. Man tai tik truk­do – kar­tais ten­ka „iš ke­pu­rės“ pri­ra­šy­ti pa­žy­mius. Bet mes te­be­sa­me pa­žy­mio vi­suo­me­nė. Mes lai­ko­mės pa­žy­mio kaip draus­mės įran­kio. Tai pa­de­da mo­ky­to­jui val­dy­ti kla­sę. Man as­me­niš­kai to ne­rei­kia. Aš nė vie­no mo­ki­nio ne­su nu­siun­tu­si pas so­cia­li­nę dar­buo­to­ją – tie­siog rei­kia ras­ti tą rak­te­lį į vai­ko šir­dį.

Vai­kai vi­sa­da yra vie­no­di. Kei­čia­mės mes, kei­čia­si lai­ko tar­pas tarp vai­ko ir mo­ky­to­jo. Mes sens­ta­me, mū­sų tem­pas lė­tė­ja ir mums da­ro­si sun­ku.

Ko­dėl bū­da­mi jau­ni ne­sa­ky­da­vom, kad vai­kai yra sun­kūs? Tie­siog su me­tais di­dė­ja ato­trū­kis tarp vai­ko ir pe­da­go­go. Dau­giau rei­ka­lau­ji, tau pa­to­giau pa­sė­dė­ti, o ne laks­tyt tarp suo­lų. Tau ne­be­pa­to­gu dė­vė­ti džin­sus ir sė­dė­ti su vai­kais ant grin­dų. Jei vai­kas dūks­ta, jis nė­ra blo­gas, tik rei­kia ras­ti me­to­dą, kaip prie jo priei­ti.

Ki­ta ver­tus, mo­ky­to­jo dar­bas – tai pa­šau­ki­mas. Kaip ir ku­ni­go. Ir pe­da­go­gui, jį tu­rin­čiam, am­žius – ne kliū­tis“, – dės­to po­zi­ty­vu ir ener­gi­ja trykš­tan­ti, iš­šū­kių ne­bi­jan­ti pe­da­go­gė.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Mu­zi­ki­nis te­le­vi­zi­jos pro­jek­tas „Du bal­sai – vie­na šir­dis“ Au­re­li­jai ir Ra­po­lui ta­po rim­tu iš­ban­dy­mu ir nau­ja pa­tir­ti­mi.

Au­re­li­jai Meš­kaus­kie­nei (vi­du­ry­je) ne­sve­ti­ma ir liau­dies kū­ry­ba.

Da­ly­vau­ti pro­jek­te pa­dė­jo ir šei­mos na­riai.

En­tu­ziaz­mu ir ener­gi­ja trykš­tan­ti Au­re­li­ja mie­lai ne­ria į gy­ve­ni­mo jai pa­siū­ly­tas avan­tiū­ras.

Au­to­rės nuo­tr.

Au­re­li­ja Meš­kaus­kie­nė vis daž­niau pa­si­ro­do kar­tu su sū­nu­mi Ra­po­lu.