Naujausios
Ji – mūsų mama
„Nesakykit „globėja“. Ji – mūsų mama“, – pareiškė Dominykas, kai pasiteiravau apie jų globėją Ireną Norkuvienę.
Nuolat besišypsanti moteris pasakoja, kad dar būdami mažesni jie neleisdavo socialinės tarnybos atstovams jos vadinti globėja, aiškindami, kad ji – jų mamytė.
Ir tai nestebina. Jie visi trys nuolat kartu. Mažyliams dar nebuvo nė penkių mėnesių, kai žuvo jų mama. Vaikai iškart po laidotuvių buvo jau suruošti iškraustyti į kūdikių namus.
Irena susuko vaikus į didelį rankšluostį, suguldė į dvynių vežimą ir parsivežė į savo namus.
Mažylių mama buvo Irenos giminaitė. Likusi be vyro 44 metų moteris, sužinojusi, kad laukiasi dvynių, puolė į depresiją.
„Aš prižiūrėjau ją, kai pilvelyje vaikučius nešiojo, pirma gimdymo namuose iš buteliuko juos pamaitinau. Atrodė, kad man jie buvo skirti“, – prisimena Irena.
Nors nebuvo taip paprasta. Namuose dar augo 16-metė dukra ir 10-metis sūnus, kuriuos Irena taip pat jau augino viena. Vyresnėliai neprieštaravo šeimos „pagausėjimui“, o Irenos meilės, kaip ji pati sako, pakako ir mažiukams, ir vyresniesiems.
„Atkentėjau tik nuo žmonių, kad aš „durna“, kad neturėsiu savo gyvenimo, kai bus keturi vaikai. Žmonės buvo pikti“, – apgailestavo moteris.
Ją stebino ir miesto Savivaldybės socialines paslaugas teikiančio skyriaus darbuotojų požiūris į jos šeimą, tarsi į asocialią.
„Aš turėdavau perspėti, kad nesu kokia „pacankė“, kad ant manęs balsą keltų. O kartą ir pati taip trinktelėjau kumščiu į stalą, kad net jų popieriai pakilo. Aš nieko iš jų neprašiau, ko vaikams nepriklausė“, – prisimena Irena.
Ji atvirauja, kad dvyniai turėjo daug sveikatos problemų. Apkeliautos Kauno, Vilniaus klinikos, ne kartą reikėjo Šiaulių gydytojų pagalbos.
„Nepalikdavau vaikų ligoninėse. Į mašiną ir į priekį. Namuose ir sienos gydydavo“, – kalba Irena.
Daug vasarų su mažyliais praleido Šventojoje, prie jūros. Kartu su savo broliu Irena vykdė „Stabdyk nusiklastamumo“ programą. Veždavo Šiaulių rajono vaikų globos namų vaikus prie jūros.
„Renginius darydavome, aš valgyti gamindavau. Ir mažiukus pasiimdavau. Dviguba vaikštynė, du skėčiai. Vaikai iš vaikų namų jau buvo paaugliukai, jie man tą vaikštynę sulankstytą nunešdavo prie jūros, skėčius“, – prisimena dvynių vaikystę juos užauginusi moteris.
Dvyniai – Irenos stiprybė
Irena pasakojo, kad iš medikų girdėjusi, kad dvyniai dėl sveikatos net mokyklos negalės lankyti. O va, jau 10 klasių baigė, o pažymių vidurkis – 9 balai.
Moteris sako, jog dvyniai turi puikių pavyzdžių. Jos vyriausia dukra Toma su šeima gyvena Norvegijoje. Ji – veterinarijos gydytoja, susikoncentravusi į mitybos studijas, baigė jau antrą magistro programą ir planuoja siekti profesūros, kaip ir jos vyras.
Žvelgiant į nedidukę švelnių bruožų energingą moterį net sunku įtarti, kokią tragediją jai teko išgyventi. Irenos sportininkas sūnus nespėjo sulaukti aštuoniolikos. Tiesiog vieną rytą neatsibudo – sustojo širdis.
Vis dar su atvira sielos žaizda gyvenanti moteris atviravo kartais pagalvojanti, kad gyvenimas iš jos atėmė vieną vaiką, tačiau davė dar du.
„Mane jie labai saugo, neleidžia nei „tašės“ nešti. Tik koją krypt, iškart – „mamyte“. Kaip asmens sargybiniai. Meilės kiek gaunu, tai nežinau... Dėkoju dažnai Dievui už tokią dovaną. Kai pagalvoju, jei ne va tie du brangenybės, tai po sūnaus mirties aš gal būčiau jau kitur... Visa stiprybė, visas gyvenimas – jie“, – graudinosi moteris.
Ji sakė su baime galvojanti apie tą metą, kai jie paliks namus ir išvyks studijuoti. Dominyko planuose – ekonomikos studijos Vilniaus universitete, o Kornelija ketina rinktis medicinos studijas Kauno universitete.
Irenai norėtųsi, kad nors šie vaikai neišvyktų gyventi toli, į svetimą šalį.
Dvyniams gegužę suėjo septyniolika.
„Vaikams sakau, gal man dar kokį mažiuką pasiimti. Jie išvyks. Man reikia kam nors daryti valgyti, kažkuo rūpintis, man reikia veiksmo“, – juokiasi Irena.
Kornelija sako, kad jai patinka maži vaikai ir ji norėtų, kad namuose atsirastų mažylis.
„Tai mes tik padėtume jai. Mamytė myli mus visus, jos meilės užtenka visiems“, – nejaučia nerimo ir Dominykas.
Tiesa, Irena jau yra močiutė, turi 1,5 metų anūką Teodorą, bet mato jį retokai, nes jis auga Norvegijoje.
Irena labai džiaugiasi ir didžiuojasi Tomos šeima. Iš Graikijos kilęs žentas, nuvykus su dvyniais į svečius, daug bendrauja su Dominyku.
Irena su dvyniais nuskrenda į Graikiją pas žento tėvus. Tada vieną dieną visi maitinasi lietuviškais patiekalais, kitą – graikiškais. Moteris – puiki šeimininkė, tad nenori nusileisti vietiniams. Jos dukra – vegetarė, tad važiuodama į svečius, pasirenka vegetariškų patiekalų receptų. O žentui, tai ir lietuviški cepelinai tinka.
Irena su dvyniais kelis mėnesius lankė norvegų kalbos kursus. Daug Norvegijos yra apkeliavę. Praėjusią vasarą sugalvojo trise su mašina važiuoti į Suomiją. Žentas ten turėjo ilgalaikę komandiruotę, šeima gyveno prie jūros. Sėdo trijulė į automobilį, Kornelija su planšete „už šturmaną“ ir iškeliavo.
„Dukra kotedžą prie jūros išnuomavo, puikiai praleidome laiką. Grįžome jau su sustojimu viešbutyje. Neleido žentas važiuoti be poilsio. Sakė jokiu būdu – kaip tai. Nors aš sakiau – laisvai“, – juokiasi keliautoja ir apgailestauja, kad dėl koronaviruso grėsmės negalės niekur šįmet pakeliauti.
Turi begalinę meilę
Puikiai sutariantys brolis ir sesuo džiaugiasi turintys labai laimingą vaikystę: ką norėjo, tą turėjo. O meilę?
Kornelija: „Didelę!“
Dominykas: „Begalinę...“
Dvyniai pasakoja, kad mama – jų geriausia draugė. Nebijo su ja pasikalbėti apie paaugliškus rūpesčius, sulaukia patarimų. Užsidaro duris ir pasišneka. Jie žino, kad mama niekada neišduos, nepaves.
„Aš pasitikiu jais, jie – geri, jie – auksiniai. Gal kad šeimoje tokie pavyzdžiai – ir mano brolių vaikai visi baigė mokslus. Neturiu jokių problemų, jokių vargų. Jei kur išeina, paskambina, parašo. Nėra naktinių pasivaikščiojimų, jų tai nedomina. Vyresnioji atsiuntė kuponą boulingui. Sakau: gal su draugais eikit. Ne, sako, mamyte, einam trise, įdomiau“, – pasakoja Irena.
Vasarą šoka ant dviračių, mina visu greičiu iki ežero, išsimaudo ir grįžta. Į sodą nuvažiuoja.
„Jie neleidžia man pasenti. Jie laiko man tempą. „Faina“ labai“,– džiaugiasi dvynių mama ir pridūrė: „Nueini į mokyklą, visos jaunos mamos, negaliu leisti sau pasenti...“
Ji daug metų dirbo meno vadove – su vaikais, su suaugusiais. Kai atsirado mažiukai, teko palikti savo mylimą profesiją. Iki 93 metų slaugė savo mamą. Prieš trejus metus išlydėjo ją Anapilin. Jos mama labai mylėjo mažiukus. Jau nebepakildama iš lovos, žaisdavo su jais balionais – vaikai taip stengėsi, kad močiutė sportuotų.
Sportas – šios šeimos kraujyje. Irena užaugo kartu su penkiais broliais. Vienas jų – Zenonas Budraitis, žinomas karate treneris, pas kurį sportuoja ir abu dvyniai. Kitas brolis – imtynių treneris Vidmantas Budraitis. O ir pati Irena jaunystėje buvo dviratininkė – už Šiaulius net 100 kilometrų maratonus važiuodavo. Sako, kad užtat ir energinga.
Nutyla ir nebekepa pyragų
Irena neneigia, kad tarp dvynių šiokią tokią konkurenciją jaučia. Ji juokiasi, kad vyresnėlė dukra kartais papriekaištauja, kad išlepino Dominyką.
„Kur išlepintas? Vienintelį turime. Kornelija kalbesnė, judresnė, net truputį bambeklė. Mudu kitą kartą patylim. Dominykas jai sako: tu kaip antra mamytė“, – pasakoja dvynių meiliai vadinama mamytė.
Ji atskleidžia, kad dažną rytą sūnus jai vos pabudusiai atneša kavos. Būna akimirkų ir kai pykteli. Tada nutyla ir nekalba su vaikais. Nebekepa pyragų. Dvyniai prisipažįsta, kad tokiomis akimirkomis būna nejauku. Bet Irena ilgai tokios tylos neištveria, nes mato, kaip vaikai stengiasi ją prakalbinti.
Neleisti vaikui pasijausti ne tavo
Irena pasakojo ne kartą kalbėjusi su kitais žmonėmis, ar verta globoti kitų tėvų vaikus. Ji nepritaria nusistatymui: auklėk kaip nori, bet genai nulems.
„Reikia žinoti, kad nėra lengva. Vaiką gali pasiimti, jei nebijai sunkumų. Reikia mylėti vaiką. Įdedi meilės, neduodi jam pasijausti ne tavo...“ – aiškina moteris.
Du kartus jai kraujo vėžį įtarė, kraują perpylė. Sako, čia nuo nuovargio.
„Aš jų negimdžiau, bet aš ant kojų pastačiau, aš jų mama. Jei tu įdėsi meilės, jei ir mažesnį pasiimsi, tai užaugs ir jokie genai nieko nesugadins. Jie – mano“, – abejojantiems sako patirtį sukaupusi šiaulietė.
Ne viskas ir jos kelyje buvo vien rožėmis nuklota. Tėvai pašneka, vaikai viską girdi. Ėmė ir pasakė kieme dar visai mažiems dvyniams: čia ne jūsų mamytė, čia globėja. Parėję klausė, turėjo daug sunkių pokalbių.
Dvyniams vos penkeri metai buvo suėję, kai jų biologinis tėtis kreipėsi į teismą – norėjo paimti iš Irenos vaikus. Ji sako, jog pats jų auginti nenorėjo, neva žadėjo atiduoti į vaikų namus. Irena sako, jog tai buvo kerštas, kad nedavė sutikimo bendram gyvenimui.
„Penkerius metus vaikščiojau po teismus. Daug kainavo pinigų, daug buvo išpilta labai skaudaus šmeižto – ant mano vaikų, šeimos, mamos. Dukrelė su tėčiu beveik nebendravo. Sūnelį nuteikinėdavo prieš mane. Vaikutis mažas. Reikėdavo aiškinti: neklausyk, sūneli, tai pikto žmogaus žodžiai. Reikėdavo kelias dienas kalbėti su vaiku. Paaugo, suprato“, – pasakojo Irena.
Šiandien dvyniai apie savo tėvą kalbėti nenori. Jie turi savo mamą.
