Naujausios
Kaip iš giedro dangaus
Liga, lyg perkūnas iš giedro dangaus, iššovė prieš 22 metus, moteriai besilaukiant pirmagimės. Tiesiog vieno eilinio patikrinimo metu gydytojams įtarimą sukėlė baltymo šlapime tyrimas. Skubos tvarka nukreipta pas gydytojus nefrologus, tada vos 20-ąjį gimtadienį perkopusi Jurgita išgirdo diagnozę: inkstų nepakankamumas. Įtarta, kad jį greičiausiai sukėlė nėštumas.
Gimdymas buvo sklandus, atsargumo dėlei stebint Santaros klinikų nefrologams. Šeima dukrytę pavadino Vilte – lyg vilties simbolį, kad užklupusi jaunos mamos liga sparčiai neprogresuos ir kuo ilgiau leis gyventi įprastu ritmu.
Ir liga išties lyg užsnūdo, moteriai suteikdama laiko atsiduoti dukros auginimo rūpesčiams ir džiaugsmams.
Sugrįžo po beveik penkerių metų, palaipsniui, mažais žingsneliais sujaukdama įprastą rutiną. Jurgita pasakoja ėmusi jausti kone kasdien mažėjančias jėgas, pykinimą, silpnumą.
„Kartais jausdavausi taip blogai, kad neužtekdavo jėgų iškelti kojas iš lovos. Ką jau kalbėti apie vaiko priežiūrą“, – sunkų laikotarpį prisimena pašnekovė. Laimei, sutuoktinis ir mama visada buvo šalia, padėjo, kaip galėdami.
Gydytojai pacientei nieko gero nežadėjo: situacija bloga, inkstai nesugrįžtamai silpsta, jų nepakankamumas progresuoja, organizmą nuodija toksinai. Paskirtos dializės – kraują valančios procedūros.
Vieno vizito Respublikinėje Šiaulių ligoninėje metu Jurgita ir ją atlydėjusi mama iš gydytojo nefrologo išgirdo, kad yra reikalingas inksto donoras, esą juo galėtų tapti mama.
„Buvau jauna, nelabai gilinausi, kaip tai galėtų būti. Net ir po to vizito ligoninėje šeimoje nekalbėjome apie transplantacijos galimybę. Mama apsisprendė nesitardama, nekalbėdama, nediskutuodama. Mūsų šeimoje, tiek išgirdus diagnozę, tiek ir ruošiantis operacijai, šita tema buvo tabu. Matyt, kiekvienas išgyvenome tyliai“, – prisimena šiaulietė.
Santaros klinikose atlikti tyrimai parodė, kad mamos inkstas Jurgitos organizmui tinka. Paskirta operacijos diena – 2010-ųjų sausio 20-oji. Jurgita iki šiol aiškiai atsimena išsiskyrimą su vos penkerių dukra – kaustė baimė, kad niekada jos nebepamatys.
„Kai persodino, kelis mėnesius gulėjau ligoninėje. Nuolatos vėmiau, nukrito svoris, jėgų trūko taip, kad net dantų negalėjau išsiplauti. Pasirodo, mano organizmas nepriėmė tam tikrų imuniteto slopinimo vaistų, kurie mažintų svetimo organo atmetimo riziką. Medikai laukė, galvojo, kad organizmas pripras. Deja. Po pusantro mėnesio prasidėjo atmetimo reakcija. Tada apsispręsta išbandyti kitus vaistus.“
Medikamentų pakeitimas greitai davė teigiamų rezultatų ir kartu viltį, kad mamos inkstas „išgyvens“.
Stiprėjančiai ligonei po dviejų savaičių leista vykti į namus.
Tada mokėsi susidraugauti su savo dalia. Žinių, kaip gyventi su vienu ir ne savo inkstu, trūko. Todėl šiaulietė nedvejodama susirado Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ kontaktus ir įsiliejo į to paties ar panašaus likimo žmones vienijančios organizacijos veiklą. Jurgita labai dėkinga minėtos draugijos pirmininkei Olgai Privalenkovai, padėjusiai žengti pirmus ir neabejotinai svarbiausius žingsnius visaverčio gyvenimo link.
„Pasikalbėjimai labai svarbu, važiuodavome į seminarus, aš mokiausi gyventi iš tų, kurie buvo šalia ir suprato tą pačią temą“, – šypsosi moteris.
Maži ir dideli stebuklai
Po inksto transplantacijos Jurgita į Santaros klinikas patikroms vyksta kas tris mėnesius, ir taip jau 16 metų. Jai kasdien privalu gerti ir imunitetą mažinančius vaistus – grėsmė, kad organizmo imunitetas inkstą gali tiesiog pabandyti sunaikinti kaip svetimkūnį, egzistuoja visada.
Bet šie įprastais tapę dalykai, pasak šiaulietės, netrukdo jai džiaugtis gyvenimu. Aktyvi moteris turi pedagoginį išsilavinimą, prieš pusantrų metų įsidarbino ikimokyklinio ugdymo mokytoja vienoje Šiaulių miesto vaikų ugdymo įstaigoje. Be to, abu su vyru turi statybų verslą.
Prieš aštuonerius metus šeimoje gimė sūnus. Atžalą, kurią moteris vadina stebuklėliu, pavadino Ąžuolu – stiprybės ir sveikatos simboliu.
Vis dėlto neslepia: Ąžuolo laukimosi laikas buvo labai sunkus emociškai, kankino nerimas, ar vaikutis bus sveikas, kaip į nėštumą sureaguos įsodintasis inkstas, ar organizme neprasidės jo atmetimo reakcija.
„Ačiū Santaros klinikų gydytojai, kuri palaikė ir liepė neprisileisti kitokių minčių, tik tai, kad viskas bus gerai. Ir kai aš sau pasakiau, kad, kas nutiktų, aš tikrai noriu šito vaikučio, mano kūnas, mano siela, mano galva atsipalaidavo ir aš tokia rami tapau. Viskas praėjo puikiai“, – kalba dviejų vaikų mama.
Šypsosi prisiminusi, kad prieš daug metų maža dukra jai kartodavo, jog užaugusi bus gydytoja ir pirmiausia pagydys savo mamą. Mažos mergaitės planas jai augant buvo pamirštas – dabar jau 21 metų Viltė pasirinkusi kelią, nieko bendro neturintį su medicina.
Yra laiminga, kad su mamos dovanotu inkstu kol kas viskas gerai. Įsitikinusi, kad ir bus gerai, nes yra susiplanavusi gyvenimą daug metų į priekį. Gydytojai prieš 16 metų Jurgitai pasakė: vidutiniškai šešeri metai gyvenimo. Moteris šypsosi: jie smarkiai klydo.
„Kai gimsti, atrodo, gyveni ir viskas – jokio stebuklo, tiesiog taip turi būti. Bet kai iš mamos gyvenimo dovaną gavau antrąkart, nejučiomis pradėjau vertinti smulkmenas. Pažiūrėkite, koks gražus pavasaris! Elementariuose dalykuose pamačiau vertybes net atsikėlusi rytą. Aš galiu išlipti iš lovos, galiu gaminti pusryčius, eiti pasivaikščioti, galiu matyti, galiu dviračiu važiuoti, galiu kvėpuoti pavasario oru!“ – pašnekovės spindinčios akys išduoda vidinę laimę.
Kasmet sausio 20-ąją Jurgita būtinai padėkoja mamai už gyvenimą. Sako neįsivaizduojanti, kokia ji būtų šiandien ir ar iš viso būtų...
Donorystę ji vadina šventa misija kažkam dovanoti gyvenimą.
„Nežinau, kada man gali vėl prireikti inksto. Šiandien aš vaikštau, o rytoj gal man vėl jo reikės. Atmetimo reakcija galima bet kada. O ir persodinant visokių komplikacijų gali būti.“
Pažįsta žmogų, kuriam donoro inkstas persodinamas jau ketvirtą kartą, nes organizmas „svečią“ vis atmeta, kartais ir po kelerių metų. Viltį gyventi šiam žmogui dovanoja kiti žmonės.
