Naujausios
Senieji Šiaulių malūnai (XVII a. — XX a.)
Šiauliai nuo seno garsėjo malūnais. Mieste buvo vandens ir vėjo malūnų. Pastarieji buvo dviejų tipų: kepuriniai ir stiebiniai. Kepurinių buvo daugiausia.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai, apie Šiaulių malūnus ir malūnininkus siekia XVII a. penktąjį dešimtmetį. Šiaulių ekonomijos (toliau — ŠE) atleistų nuo mokesčių gyventojų sąraše 1649 m. įrašytas malūnininkas Adomas Trycinskis. Šio malūnininko pavardė aptinkama ir 1650 m. nuo mokesčių atleistų asmenų sąraše.
1738 m. ŠE inventoriuje tarp administracijos pajamų, įplaukusių iš Šiaulių miesto, nurodyta 60 auksinių, gautų už vėjo malūną. Jis priklausė Šiaulių miestui. 1742 metais jis buvo iš pagrindų atstatytas. Dar du malūnai buvo Gubernijos dvaro žinioje, prie vieno iš jų 1753 m. buvo pastatyta pramoninio alaus darykla (bravoras). 1760 m. naują vėjo malūną prie Šiaulių statė malūnininkas ir meistras Vinkleris. Po 1761 m. du dvaro malūnus remontavo kitas malūnininkas Hesenas.
Bažnyčios jurizdikos vėjo malūnas minimas 1762 metais Šiaulių inventoriuje. 1765— 1768 metais ŠE buvo pastatyti 4 vėjiniai malūnai, sutaisyti ir pagerinti 3 vandens malūnai. 1767 m. ŠE viceadministratorius T. Jagminas pranešė A. Tyzenhauzui, kad Šiauliuose pastatytas vėjo malūnas. Jis stovėjo Šiaulių miesto žemėje prie kelio į Radviliškį. Tebeveikė senasis dvaro vandens malūnas.
1797 m. šiaulietis L. Vaštakas miesto magistratui pasiskundė, kad jo nuosavame marge, N. Kalmanovičius ėmė statyti malūną ir atėmė iš jo nuosavybę. Į tai Šiaulių magistratas taip atsakė: dvaro žemė esanti atskirta nuo miesto žemės. Todėl magistratas Kalmanovičiui ir paskyrė sklypą malūno statyboms. Vaštakas nesąs minėto margo savininkas, jis tik laikinai naudoja miestui priklausančią valstybei žemę.
1799-1815 m. Šiauliuose dirbo po vieną vėjo ir vandens malūnus, kurie buvo pastatyti dar 1771 m. 1797 m. jie iš ŠE nuosavybės perėjo miesto rotušei.
1831— 1841 m. Šiauliuose veikė 1 vandens ir 2 vėjo malūnai. Istorikas M. Hriškevičius 1850 m. Šiaulių ekonomijos aprašymuose mini Elerto vėjo malūną buvusį Ginkūnų dvare.
1854— 1858 m. mieste malė 1 vandens malūnas, 3 vėjo (V. Gojco, Abr. Katanskio ir V. Jagmino) ir 5 garo malūnai Archyviniai dokumentai byloja, kad XIX a. šeštajame dešimtmetyje malūnų gausa Šiauliai lenkė didžiausius Lietuvos miestus, net ir Vilnių.
Nuo 1871 m. mieste, prie Arklių turgavietės (dabar Žalgirio g.) veikė stiebinis vėjo malūnas (1924 m. nugriautas). Tai didelis, su „sijonėliu“ ir apvaliais langeliais, vėjo malūnas, turintis 24 ardelių sparnus, jo stiebas buvo paremtas spyriais. Jame buvo įtaisyti 20 pakopų laipteliai.
1875 m. Šiauliuose dirbo 4 malūnai. Garsėjo grafų Zubovų Gubernijos malūnas, Lieporių, Šimšės ir Žaliūkių vėjo malūnai. Iš jų labiausiai žinomas iki šiol išlikęs Žaliūkių vėjo malūnas priklausęs Šiauliuose gyvenusiai vokiečio Danielio šeimai.
1903 m. Šiauliuose ir apylinkėse veikė 3 vėjo malūnai: Šimšės, Lieporių ir Žaliūkių. XX a. pradžioje Šiauliuose, šalia dabartinio Prūdelio stovėjo vandens malūnas.
Neseniai šiaulietis kolekcininkas Č. Galkus internete aptiko XX a. pradžios fotoatviruką, kuriame užfiksuotas vėjo malūnas, buvęs Šiaulių priemiestyje Zokniuose, Kirbaičių k. Šis vėjo malūnas ypatingas tuo, kad jis turėjo ypatingos konstrukcijos, susidedančios iš keliolikos drobinių skiaučių, sparnus. Šie sparnai išdėstyti ir sukasi apie ašį horizontaliai. Šio fotoatviruko kopiją savo rinkinyje saugo kolekcininkas P. Kaminskas.
G. Bagdonavičiaus 1923 m. piešinyje „Šiauliai. Vėjo malūnas Zokniuose“ yra jo paliktas užrašas: Šiauliai. Vėjo malūnas Zokniuose pradžioj Viln. g-vės. Šis vėjo malūnas neišliko.
Vytauto gatvės gale stovėjo medinis vėjo malūnas. Yra išlikusi apie 1939 m. nežinomo fotografo daryta šio malūno nuotrauka.
Šimšės vėjo malūnas
Šimšėje, dabartinėje Vilniaus gatvėje, stovėjo vėjo malūnas. Kylant į kalną Vilniaus gatve miesto link, buvusių Inžinierių namų (dabar ŠU rektoratas) vietoje stovėjo vėjo malūnas — įsidėmėtinas urbanistinis akcentas. Iš išlikusio projekto matyti, kad tai buvo mūrinis kepurinis vėjo malūnas. Prie šio vadinamo Segalio malūno suvažiuodavo daug vežimų ir ūkininkų, laukiančių eilės malti. Prunkštė arkliai, girdėjo vyrų šnekos, pukšėjo malūno dyzelis, nuo talkšos papūtęs vėjas į miestą atnešdavo šviežių miltų kvapą. Aplink malūną vyko aktyvus gyvenimas. Apie tai byloja ir išlikusios šio malūno nuotraukos ir piešiniai.
G. Bagdonavičiaus 1923 metų piešinyje „Šiauliai. Šimšės malūnas“, pavaizduotas Šimšės vėjo malūnas. Šio dailininko piešinio antroje pusėje yra autorinis užrašas: Vėjo malūnas iš akmenų (ne plytų) ir malūnininko gyvenamieji namai Šiaulių miesto priemiestyje, tuojau į pietus nuo Vilniaus gatvės pradžios (rytų galas) beveik ties buv. “Zoknių“ dvaru ir neprivažiuojant “Aleksandrijos“ dvarų (Janavičių). Malūnas nuo gaisro sudegė apie 1930-35 metus .
Bagdonavičius labai mėgo piešti Šimšės vėjo malūną. 1923— 1927 metais jis įvairia technika sukūrė kelioliką šio malūno piešinių ir grafikos darbų, kurie dabar saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1927 m. Bagdonavičiaus linograviūros technika sukurtas estampas “Šiauliai. Šimšės malūnas“ 2001 m. Vilniuje, 2000 egz. tiražu buvo išleistas kaip atvirukas su užrašu: “Gerardas Bagdonavičius. Šiauliai. Šimšės malūnas. 1927. Originali technika“. Piešinys saugomas privačioje kolekcijoje.
Vėjo malūnas Lieporiuose
Lieporiuose kepurinį vėjo malūną turėjo Kazys Brazas. 1931 m. jis gavo paskolą malūno statybai, o apie 1933 m. jį pastatė. Malūnas buvo medinis, sienos dengtos gontais, pusketvirto aukšto, dvipakopės pavaros. Girnos vienerios. Šalia vėjo malūno stovėjo vienaaukštis medinis malūnininko namas. Malūnas aptarnavo vietinius gyventojus, maldavo miltus visai apylinkei, atvykdavo žmonės ir iš tolimesnių kaimų ir miestelių.
Kunigo Jono Gaubo (malūnininko giminaičio) 1933 m. darytoje fotografijoje stovi malūnininko žmona Ona Brazienė su dukterimi Joana Brazaite (Elinskiene). Malūnas buvo nugriautas apie 1960 metus. Yra išlikęs malūnininko gyvenamasis namas.
Elektros ir garo malūnai Šiauliuose
1854--1858 metais be vėjo ir vandens malūnų, Šiauliuose buvo 5 arklių jėga varomi gariniai malūnai (V. Gojco, J. Matematiko, M. Matematiko, K. Aizenštato ir A. Kaminskio). Tarpukariu mieste veikė elektros ir garo malūnai. Šiuose malūnuose buvo malami aplinkinių kaimų ūkininkų ir miestiečių grūdai. Kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė savo prisiminimuose rašo: „Vaikystėje valgydavome tik babytės Emilijos namuose keptą duoną, minkytą čia pat virtuvėje, duonkubilyje. Mes, vaikai, nekantriai laukdavome iškepančio pagranduko su snapeliu ir dviem išspaustoms akelėm, pakišto į duonkepę taip pat, kaip ir duonos kepalai, ant džiovinto kopūstlapio.
Vaikams didžiųjų švenčių artėjimo džiaugsmas prasidėdavo per priemenės lubose buvusias aukšto duris, nukeltus maišus grūdų užversdavo ant rogučių. Tempiančiajam tas rogutes padėdavome stumti užgulę maišus. Pagyžių, Valančiaus gatvėmis kirsdavome Aušros alėją ir įvažiuodavome iš kiemo pusės į Navicko malūną, stovėjusį ilgosios J. Basanavičiaus gatvės pradžioje. Grįždavome su šviežiais miltais pyragui.„
Žaliūkių vėjo malūnas
Šis malūnas pastatytas apie 1875— 1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo trijų dešimtinių žemės plote, nežymioje aukštumoje, tuometiniame Žaliūkių kaime, netoli Šiaulių. Jis yra kepurinis, dar vadinamas angliško tipo. Tai medinis, aštuonkampis, trijų aukštų su kepure vėjo malūnas — tipiškas medinės XIX— XX amžiaus Lietuvos vėjo malūnų architektūros pavyzdys. Šalia malūno buvo pastatyta malūnininko sodyba — dviejų galų gyvenamasis namas, svirnas ir klojimas. Čia gyvendavo samdomas malūnininkas. Malūnas priklausė Lietuvos vokiečių Danielių giminei. Pirmojo pasaulinio karo metais malūnas tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai. Tada malūne dirbo du žmonės. Į šį malūną susimalti grūdų miltams taip pat suvažiuodavo ūkininkai ir miestelėnai iš Šiaulių aplinkinių kaimų ir miestelių. Žaliūkių malūną paveldėjęs Gustavas Danielius, jį valdė iki savo mirties, 1935 m. Paskui šį malūną perėmė vienas iš Gustavo Danielio sūnų, Evaldas. 1941 m. Evaldo Danielio šeima pasitraukė į Vokietiją.
Šiauliečiai kolekcininkai internete aptikti bene seniausią išlikusį Žaliūkių vėjo malūno atvaizdą. Manoma, kad nežinomo fotografo 1917 m. darytoje nuotraukoje nufotografuotas Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjęs Žaliūkių vėjo malūnas. Fotografijoje matosi, kad ant vieno iš išlikusio malūno sparno yra užlipęs žmogus, kuris atlieka malūno remonto darbus.
Dabar Žaliūkių vėjo malūnas, vienintelis išlikęs medinės architektūros technikos paveldo objektas, yra rekonstruotas į malūninko sodybą.
Šiaulių 775— mečiui
Jonas NEKRAŠIUS
Vėjo malūnas Lieporiuose. Veikė maždaug nuo 1931 iki 1960 m.
Kunigo Jono Gaubo nuotr. Fotografija iš J. Elinskienės rinkinio.
Unikalus vėjo malūnas su horizontaliais sparnais Zokniuose, Kirbaičių k. XX a. pradžia.
Reprodukcija iš interneto. Fotografas nežinomas. Saugoma Č. Galkaus ir P. Kaminsko rinkiniuose.
1917 m. nufotografuotas Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjęs vėjo malūnas. Manoma, kad tai Žaliūkių vėjo malūnas. Nežinomo fotografo nuotr. Reprodukcija iš interneto. Saugoma P. Kaminsko rinkinyje.