Naujausios
Viena šlaunelė – trys patiekalai
Kas jau kas, bet R. Dobrovolskienė – ilgametė Žarėnų vaikų darželio dietologė žino, kad maistas skirtas ne tik alkiui numalšinti, bet ir organizmą aprūpinti reikalingomis medžiagomis. Užtat gamindama didelį dėmesį skiria natūralumui.
Daržą, sodą ir gyvulių ūkį turinti žarėniškė labiausiai mėgsta gaminti iš pačios išaugintų vaisių ir daržovių, mėsos ir pieno produktų.
Patiekalams gardinti pripažįsta tik pipirus, baziliką, dar vieną kitą žolelę, svogūną, česnaką, šiukštu – jokios vegetos arba kitokio neaiškios kilmės mišinio.
Ir būtina taisyklė, akcentuoja ponia Roma, kad maisto produktus virtuvėje reikia naudoti taupiai.
„Dabar šeimininkės, kaip daro: nulupa nuo vištos ketvirčio odelę – išmeta, lieka svogūno galvos uodegėlę – į šiukšliadėžę, krapo, petražolės kotai, viršutinis kopūstgalvio lapas – irgi ten pat“, – sako šeimininkė.
Visus paminėtus produktus, žino ji, galima panaudoti, juolab kad dabar viskas tikrai nemažai kainuoja.
Pataria iš vištienos šlaunelės, nuėmus odelę, išsikepti kepsnį. Kauliuką, ant kurio dar liko truputį mėsos, virti ant mažos ugnies, pagardinus petražolėmis, druska, krapais, svogūnu – puikus sultinys, kurį galima užšaldyti kameroje, iki jo prireiks. Tokiai dienai atėjus, sultinį pagardinti morkomis, kitomis daržovėmis: skanu ir sveika.
Betgi nuo minėtos šlaunelės dar liko odelė! Ji puikus „maišelis“ stambia tarka sutarkuotoms, prieskoniais ir svogūnu pagardintoms bulvėms. Orkaitėje kepamas „maišelis“ skaniai apskrunda, o bulvės jame įgyja gardų vištienos aromatą – truputis padažo, ir belieka saugoti artimuosius, kad liežuvių neprarytų.
Jaunos šeimininkės, sako R. Dobrovolskienė, dabar dažnai nesistengia taupyti. Štai šviežias kopūstas, kurio kilogramas – beveik už eurą. Sugalvoja salotų pagaminti, nulupa viršutinius lapus ir švyst! į šiukšlių kibirą.
„Sutinku, viršutiniai lapai salotoms per stori ir dažnai per kieti. Bet kodėl jų nenuplauti ir neišvirti šviežių kopūstų sriubos?“, – paprastomis, tačiau neprastomis virtuvės gudrybėmis dalijasi ponia Roma.
Virdama bulves, ypač senas, į vandenį sako būtinai įmetanti svogūno ir česnako. Baigusi virti, abu „skonio brolius“ šaukštu išgriebia iš vandens ir nukošia bulves – jokio stebuklo, bet skonis išties kitoks.
Romos bandelės
Apie R. Dobrovolskienės mielines bandeles su varške, lašinukais, daržovėmis, grybais, obuoliais, aguonomis ir kitokiais įdarais, galima sakyti, legendos sklinda.
„Paprastos kaimiškos bandelės. Jokios paslapties čia nėra“, – kuklinasi šeimininkė.
Jų receptą maždaug prieš 40 metų sužinojo iš vienos Žarėnuose gyvenusios vokiečių kilmės šeimininkės. Toji močiutė kepdavo ne tik bandeles, bet ir labai gardžią duoną.
Viskas, sako pašnekovė, paprasta. Tereikia lengvai pašildyti aukščiausios rūšies miltus – žarėniškė du kilogramus miltų supila į metalinį dubenį ir, pastačiusi ant menkos liepsnos, sklaidydama ranka šiek tiek sušildo. Tada miltus būtina persijoti.
Į persijotus miltus deda apie 100 gramų cukraus ir žiupsnelį druskos – išmaišo.
60 gramų mielių ištirpina šiltame vandenyje. Kiek palaukusios mielės iš lėto pradeda rūgti, o galiausiai net užputoja. Tada į mieles reikėtų supilti apie 600 gramų pašildyto pieno ir 100 gramų geresnio rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Taip pataisytos mielės supilamos į cukrumi ir druska pagardintus miltus.
Išminkytą tešlą R. Dobrovolskienė uždengia rankšluosčiu ir maždaug pusvalandžiui palieka pakilti.
Kol bandelių tešla pučiasi ant mielių, šeimininkė pasiruošia bandelių įdarus.
Pakilusią tešlą kepėja aliejumi pateptomis rankomis suplėšo nedideliais gabaliukais ir iškočioja. Iš tokio kiekio produkto išeina trys skardos bandelių, iš viso puspenkto kilogramo.
Svarbiausia, anot šeimininkės, kad tešla būtų elastinga ir minkšta – tik iš tokios tešlos kepamos bandelės gražiai iškils ir apskrus.
Prie Romos bandelių tinka sultinys, apie kurį jau perskaitėte.
Bendra vakarienė suartina
R. Dobrovolskienei apmaudu, kad žmonės dabar vis mažiau ir mažiau laiko skiria šeimų bendriems susėdimams prie stalo. Būdavo laikai, kuomet sueidavo visi kasdien ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, planus aptarti. Šeimininkė netiki populiariais pasiteisinimais, jog dabartiniai laikai – įtampos, streso ir bėgimo laikai, esą nebėra laiko.
„Ne laiko, o noro nebeturime. Vis pripuldami, pavieniui, su telefonu rankose. Apie Seimo narių gyvenimą kartais daugiau žinome, negu apie artimiausius žmones, – sako pašnekovė. – Sakome, kur čia eisi į svečius, kam čia rengsiesi, geriau prie televizoriaus, geriau namuose – atpratome nuo bendravimo“.
Kol gyveno kartu su visais šešiais vaikais, visi kartu mėgdavo pietauti, vakarieniauti. Toks pat ritualas buvo priimtas ir ponios Romos tėvų namuose.
Todėl ir dabar, kai artimieji užgriūva į gimtus Žarėnus, visi būtinai sėda prie ponios Romos paruošto vaišių stalo ne tik skrandžio reikalo, bet ir suartėjimo: kiek tada atsiranda bendrų kalbų, bendro juoko ir bendrų interesų.
„Ir kodėl žmonės dažniausiai tik Kūčių vakarienės susėda prie vieno stalo? Kodėl bendra vakarienė negalėtų būti kasdien, o ne tik per Kalėdas?“, – svarsto R. Dobrovolskienė.
Ji pataria mamoms nedrausti savo vaikams suktis virtuvėje. Na, išpils pieną, miltus, sudaužys puodelį, nusidegins, nukris, įsipjaus, bet kaip kitaip išaugs mokantis žmogus? Džiaugiasi, kad saviems vaikams niekada to nedraudė, užtat dabar jie, jau sukūrę šeimas, mėgsta namų virtuvę, moka gaminti.
„Ir nebijokite improvizuoti virtuvėje, derinkite produktus, gaminkite ir iš to, kas dar likę šaldytuve – ten kartais galima tikrai neblogų dalykų surasti. Maistą reikia gerbti“, – sako R. Dobrovolskienė.
