Ma­žojo prin­co aki­mis

Ma­žojo prin­co aki­mis

Kel­miš­kė mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė, sal­sa­tion, zum­ba, zum­ba kids, zum­ba strong tre­ne­rė Jo­vi­ta Ža­ka­rie­nė šie­met įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę – pa­sta­tė šo­kio spek­tak­lį pa­gal An­tua­no de Sent Eg­ziu­pe­ri kū­ri­nį „Ma­ža­sis prin­cas“. Ja­me kar­tu su Kel­mės ir Kra­žių mo­ki­niais šo­ko ir neį­ga­lūs Kel­mės spe­cia­lio­sios mo­kyk­los vai­kai.

Mo­ky­to­ja įro­dė, jog kiek­vie­no vai­ko šir­dy­je sle­pia­si jaut­rus, smal­sus, dva­sin­gas, nu­ste­bu­sio­mis aki­mis į pa­sau­lį, ku­ria­me net ave­lės ko­vo­ja su gė­lė­mis, žiū­rin­tis ma­ža­sis prin­cas. Tik ne­rei­kia jo at­stum­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Išei­ti iš ra­to

Šo­kio spek­tak­lio prem­je­ra vy­ko Kel­mės ma­žo­jo teat­ro sa­lė­je spa­lio mė­ne­sį. Sa­lė pil­na žiū­ro­vų. 32 vai­kai sce­no­je šo­kio ju­de­siu iš­reiš­kia An­tua­no de Sent Eg­ziu­pe­ri „Ma­žo­jo prin­co“ min­tis. Jiems pa­de­da įspū­din­gos dai­li­nin­ko And­riaus Se­sels­ko de­ko­ra­ci­jos, ak­to­riaus Mo­des­to Vait­ke­vi­čiaus skai­to­mas teks­tas. Šo­kio spek­tak­liui nau­do­­ja­mos iš­trau­kos: „Dy­ku­ma“, „Ave­lė“, „Bao­ba­bai“, „Ro­žė“, „La­pė“, „Žvaigž­dės“.

Pag­rin­di­nius vaid­me­nis at­lie­ka neį­ga­lūs vai­kai. Jų spek­tak­ly­je šo­ka dau­giau­sia – net pen­kio­li­ka. Iš ki­tų mo­kyk­lų tik po ke­lis. Svei­kie­ji vai­kai pri­žiū­ri neį­ga­liuo­sius, ku­riems sun­kiau orien­tuo­tis erd­vė­je ir at­si­min­ti šo­kio ju­de­sius, brė­ži­nius bei ki­tus su­dė­tin­gus šo­kio spek­tak­lio da­ly­kus.

„Kai ku­rie neį­ga­lūs vai­kai – la­bai ne­drą­sūs. Ge­riau jau­čia­si ra­te, kar­tu su ki­tais. Kai rei­kia ką nors da­ry­ti vie­nam, pa­ni­kuo­ja. An­tai Skais­tė il­gą lai­ką šok­da­vo tik tuo­met, kai kar­tu su ja šok­da­vo auk­lė­to­ja. Tik prieš prem­je­rą, per pa­sku­ti­nią­sias re­pe­ti­ci­jas, pa­ga­liau iš­ta­rė: „Aš pa­ti"“, – pa­sa­ko­ja po­nia Jo­vi­ta.

Ki­ta mer­gai­tė sun­kiai orien­ta­vo­si sce­no­je. Mo­ky­to­ja pri­sa­ky­da­vo: „Jei­gu Ro­žė nu­klys, at­ves­ki­te ir pa­sta­ty­ki­te ten, kur tu­ri sto­vė­ti.“

Ke­lio­nės į ki­tą pla­ne­tą

Pas­ta­ty­ti dau­giau kaip pus­va­lan­dį trun­kan­tį spek­tak­lį mo­ky­to­jai bu­vo tik­ras iš­šū­kis. Rei­kė­jo nu­teik­ti svei­kuo­sius vai­kus, kad jie drau­giš­kai priim­tų ki­to­kius bend­raam­žius. O su pa­sta­rai­siais rei­kė­jo la­bai daug ir kant­riai dirb­ti. Kiek­vie­nas jų iš­mok­tas ju­de­sys – mo­ky­to­jai ir vai­kų auk­lė­to­joms Rū­tai Pet­ra­vi­čie­nei bei Ode­tai Bud­rai­tei, ku­rios nuo­lat bu­vo ša­lia ir pa­dė­jo sta­tant spek­tak­lį, bu­vo di­de­lis pa­sie­ki­mas.

„Ma­žą­jį prin­cą“ vai­kai re­pe­ta­vo de­vy­nis mė­ne­sius. Kiek­vie­ną sa­vai­tę Kel­mės spe­cia­lio­sios mo­kyk­los di­rek­to­rės Da­lios Vi­liū­nie­nės rū­pes­čiu, jie bū­da­vo nu­ve­ža­mi į Kel­mės „Au­ku­ro“ pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, kur yra erd­vės re­pe­ti­ci­joms.

Neį­ga­liems vai­kams ir re­pe­ti­ci­jos bū­da­vo ne­ma­ža at­rak­ci­ja, pri­lygs­tan­ti ke­lio­nei į ki­tą pla­ne­tą. Per pa­mo­ką jie šo­kių mo­ky­to­jos klaus­da­vo: „Ar tre­čia­die­nį va­žiuo­sim re­pe­tuo­ti?“

Spek­tak­lio prem­je­ra praė­jo sėk­min­gai. Po jos per pa­sta­ruo­sius po­rą mė­ne­sių vai­kai sa­vo spek­tak­lį mo­kyk­lo­se, dar­že­liuo­se, kul­tū­ros cent­re ir ki­to­se erd­vė­se ro­dė jau sep­ty­nis kar­tus. Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu ir ta­puš­ven­čiu tu­ri dar ke­le­tą pa­kvie­ti­mų.

J. Ža­ka­rie­nė džiau­gia­si, jog neį­ga­lūs vai­kai in­teg­ra­vo­si, iš­mo­ko bend­rau­ti ir ge­rai jaus­tis ša­lia svei­kų­jų vai­kų. Išd­rį­so išei­ti iš sa­vo sa­vi­sau­gos ra­to, ku­ria­me jie ge­riau­siai jau­čia­si. Bet tam pri­rei­kė be­veik me­tų.

Tie­siog sma­gu

Jo­vi­ta da­ly­va­vo kon­fe­ren­ci­jo­je Vil­niu­je. Ten bu­vo kal­ba­ma apie au­tis­tus vai­kus ir jų po­rei­kius. Da­ly­va­vo ir vai­kų. Bu­vo aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, jog ge­riau­siai jie jau­čia­si ra­te. Ir jei­gu į tą ra­tą atei­na nau­jas vai­kas, jie gra­žiai pra­si­ski­ria ir jį prii­ma. Tie­siog taip jie vie­nas ki­tą sau­go.

Jo­vi­tos ug­do­mi spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kai da­ly­va­vo ir šo­kių šven­tė­je „Šo­kim tryp­kim“. Šo­ko liau­dies šo­kius.

Mo­ky­to­ja pa­ste­bi, jog svei­kie­ji vai­kai ne­for­ma­lio­se veik­lo­se grei­čiau pa­vargs­ta. Neį­ga­lie­ji leng­viau pa­ke­lia fi­zi­nį krū­vį. Jiems tie­siog sma­gu.

Pa­ti Jo­vi­ta pir­muo­sius me­tus dirb­da­ma spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je la­bai pa­varg­da­vo. Gal to­dėl, kad dir­bant su neį­ga­liais vai­kais mo­ky­to­jui rei­kia žy­miai dau­giau pa­stan­gų.

Tik ant­rai­siais me­tais mo­ky­to­ja su­vo­kė, jog ir ki­to­kie vai­kai jau­čia bai­mę, ne­ri­mą, my­li ir trokš­ta mei­lės, yra nuo­šir­dūs ir at­vi­ri, tik ne vi­suo­met ga­li tai iš­reikš­ti, nes yra „įka­lin­ti“ ne­to­bu­luo­se sa­vo kū­nuo­se.

„Ši­tie vai­kai yra mū­sų pla­ne­tos „ma­žie­ji prin­cai“, ku­rie gy­ve­na tarp mū­sų ma­ty­da­mi pa­sau­lį daug gra­žes­nį, ne­gu kar­tais jį ma­to­me mes“, – spek­tak­liu džiaugėsi Kul­tū­ros cent­ro re­ži­sie­rė Sand­ra Za­ka­rie­nė.

Užau­gu­si kul­tū­ros na­muo­se

Jo­vi­ta Ža­ka­rie­nė – aukš­tai­tė. Ki­lu­si iš Ku­piš­kio ra­jo­no. Jos ma­ma vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo Še­pe­tos kul­tū­ros na­mų di­rek­to­re. Jo­vi­ta sa­ko užau­gu­si kul­tū­ros na­muo­se, tarp šo­kė­jų ir dai­ninin­kų. To­dėl nie­ko ki­to ne­no­rė­jo stu­di­juo­ti tik šo­kį. Nors kaip pa­ti sa­ko, nie­kuo­met ne­tu­rė­jo stan­dar­ti­nės, liek­nos šo­kė­jos fi­gū­ros. Bai­gė Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­ją, pa­skui – iš­ly­gi­na­mą­sias stu­di­jas ko­le­gi­jo­je. Įgi­jo lie­tu­vių liau­dies šo­kio ir šiuo­lai­ki­nio šo­kio cho­reog­ra­fės spe­cia­ly­bę.

Po stu­di­jų ku­rį lai­ką dir­bo Ku­piš­kio ra­jo­ne kul­tū­ros cent­re ir mo­kyk­lo­se. Iš­te­kė­ju­si at­va­žia­vo į vy­ro gim­ti­nę.

Kel­mė­je gy­ve­na jau de­šimt­me­tis. Dir­ba šo­kių mo­ky­to­ja „Au­ku­ro“ pa­grin­di­nė­je bei spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­se, Kra­žių Žy­gi­man­to Liauks­mi­no gim­na­zi­jo­je bei Kra­žių M. K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­re. Va­ka­rais Kel­mės kul­tū­ros cent­re ve­da pri­va­čias zum­bos šo­kio pa­mo­kas vai­kams ir suau­gu­siems. Zum­ba – tai sa­vo­tiš­ka fit­ne­so rū­šis. Kel­mė­je ji su­lau­kia vis dau­giau ger­bė­jų. Kar­tu su sa­vo mo­ki­niais Jo­vi­ta ir pa­ti šo­ka zum­bą.

Šiais me­tais Es­ti­jo­je ji įgi­jo zum­bos tre­ne­rės li­cen­ci­ją. Va­sa­rą da­ly­va­vo sal­sa­tio ren­gi­ny­je „Love2move“ Var­šu­vo­je. Sal­sa­tion taip pat yra vie­na iš fit­ne­so pro­gra­mų.

Tri­jų vai­kų ma­mos die­na – la­bai sun­ki ir su­dė­tin­ga. Nuo­lat ke­liau­ja per ke­lias dar­bo vie­tas.

Su­kur­ti šo­kio spek­tak­lį, ku­ria­me šok­tų ir neį­ga­lūs vai­kai, Jo­vi­ta sva­jo­jo nuo pat sa­vo dar­bo pra­džios. Sva­jo­nė gi­mė tuo­met, kai pa­ti lan­kė mo­der­naus šo­kio stu­di­ją. Stu­di­ja pa­sta­tė šo­kio spek­tak­lį „Žmo­gus fut­lia­re“ pa­gal An­to­no Če­cho­vo ap­sa­ky­mą. Stu­di­jos mo­ki­niai šo­ko kar­tu su kurč­ne­by­liais. Ir la­bai ste­bė­jo­si, kaip ne­gir­din­tys žmo­nės pui­kiai pa­tai­ky­da­vo į tak­tą tar­si gir­dė­tų mu­zi­ką.

Au­to­rės nuo­tr.

Jo­vi­ta Ža­ka­rie­nė, jos ug­dy­ti­niams šo­kant „Ma­žą­jį prin­cą“, pa­dė­jo sė­dė­da­ma sa­lė­je.

Sce­na iš šo­kio spek­tak­lio „Ma­ža­sis prin­cas“.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Nors dir­ba nuo anks­ty­vo ry­to iki vė­lau va­ka­ro, Jo­vi­ta Ža­ka­rie­nė ne­sto­ko­ja opt­miz­mo.

Tre­ni­ruo­tė.