Lon­do­ne ra­do ma­žą Lie­tu­vą

Lon­do­ne ra­do ma­žą Lie­tu­vą

Lon­do­no ka­ra­liš­ka­ja­me mu­zi­kos ko­le­dže stu­di­juo­jan­ti smui­ki­nin­kė Au­gus­tė Emi­li­ja Ja­no­ny­tė Šiau­liuo­se kar­tu su ka­me­ri­niu an­samb­liu „Tem­pus trio“ su­ren­gė kon­cer­tą. De­vy­nio­lik­me­tė šiau­lie­tė Lon­do­ne ne tik sėk­min­gai tę­sia stu­di­jas, bet ir dir­ba šeš­ta­die­ni­nė­je lie­tu­vių mo­kyk­lo­je. Vie­nin­te­lis ne­ri­mas – ko­kia Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja bus po „Bre­xit“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Mu­zi­ki­niai su­si­ti­ki­mai

Tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lai­mė­to­ja, Ka­ra­lie­nės Mor­tos pre­mi­jos lau­rea­tė, 2017 me­tų Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nist­ro var­di­nės ir Šiau­lių jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jos lau­rea­tė A. E. Ja­no­ny­tė į re­dak­ci­ją atei­na pla­čiai šyp­so­da­ma­si. Šil­tas bend­ra­vi­mas, op­ti­miz­mas sklin­da vi­so po­kal­bio me­tu. Džiaugs­mą smui­ki­nin­kei ke­lia dau­gy­bė kas­die­nių da­ly­kų: na­mai, su­si­ti­ki­mai, pa­si­vaikš­čio­ji­mas bul­va­ru.

„Kiek­vie­ną kar­tą grį­žu­si pa­ma­tau vis kaž­ką nau­jo. Tuo­met su­pran­tu, kiek lai­ko ne­bu­vau na­muo­se“, – sa­ko smui­ki­nin­kė.

Pas­ta­rą­jį kar­tą Šiau­liuo­se mer­gi­na vie­šė­jo per Ka­lė­das. Ve­ly­kų ato­sto­gas nu­spren­dė pa­pil­dy­ti kon­cer­tais – Šiau­lių pub­li­ką su­pa­žin­di­no su ko­le­džo ka­me­ri­niu or­kest­ru „Tem­pus trio“.

Trio na­rės – A. E. Ja­no­ny­tė, Har­riet But­ter­worth (vio­lon­če­lė), Jen­ny Clar­ke (for­te­pijo­nas) – ko­le­džo pir­ma­kur­sės.

„Tem­pus trio“ kon­cer­tas, skir­tas Kul­tū­ros die­nai, vy­ko Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je. Trio gro­jo ir Šiau­lių 1-osios mu­zi­kos mo­kyk­los fes­ti­va­lio-kon­kur­so „Fio­ri mu­si­ca­li“ ati­da­ry­me – A. E. Ja­no­ny­tė yra šios mo­kyk­los ab­sol­ven­tė.

Ket­vir­ta­die­nį smui­ki­nin­kė vėl iš­vyks­ta į Lon­do­ną tęs­ti stu­di­jų: „Lau­kia mi­li­jo­nai dar­bų!“

Rin­ko­si ne ša­lį, o mo­ky­to­ją

– Bai­gė­te moks­lus Man­čes­te­rio me­nų mo­kyk­lo­je, įsto­jo­te į Ka­ra­liš­ką­jį mu­zi­kos ko­le­džą Lon­do­ne. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te stu­di­jas Ang­li­jo­je?

– Ma­no mo­ky­to­ja Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė Šiau­liuo­se bu­vo pui­ki, bet vi­sa­da rei­kia po­ky­čių. Į Man­čes­te­rį iš­va­žia­vau su­si­pa­ži­nu­si su mo­ky­to­ju Jan Rep­ko. Pa­si­rin­kau mo­ky­to­ją, o ne ša­lį ar mo­kyk­lą.

Mo­kyk­la Man­čes­te­ry­je man pa­siū­lė sti­pen­di­ją, nes tė­vai ne­bū­tų iš­ga­lė­ję skir­ti to­kių pi­ni­gų. Po­rą me­tų pas mo­ky­to­ją skrai­džiau į pa­mo­kas, o su­lau­ku­si še­šio­li­kos, iš­vy­kau mo­ky­tis. Pro­fe­so­rius ruo­šė sto­ti į Lon­do­no ka­ra­liš­ką­jį mu­zi­kos ko­le­džą, kur jis taip pat dės­to. No­rė­jau mo­ky­tis pas jį – kur be­bū­tų.

Ko­le­džas taip pat pa­siū­lė vi­są sti­pen­di­ją. Šiais me­tais vien tik už moks­lą tek­tų mo­kė­ti 9 250 sva­rų. O dar pra­gy­ve­ni­mas, trans­por­tas. Per me­tus vien met­ro kai­nuo­ja apie 900 sva­rų! Su­mos yra di­de­lės. Sti­pen­di­ja pa­de­da, tad tė­vams be­veik ne­be­rei­kia pri­si­dė­ti. Dar dir­bu šeš­ta­die­ni­nė­je lie­tu­vių mo­kyk­lo­je.

– Kaip klos­to­si jū­sų mu­zi­ki­nė kar­je­ra?

– Pa­čią pir­mą sa­vai­tę bu­vo ko­le­džo or­kest­ro per­klau­sa. Vi­siš­kai ne­ti­kė­ta, bet ma­ne pa­si­rin­ko kon­cert­meis­te­re, ga­vau ir so­lo par­ti­jas or­kest­re. Bū­ti pri­pa­žin­tai pir­mą­ją sa­vai­tę ka­ra­liš­ka­ja­me ko­le­dže bu­vo kaž­kas to­kio!

Pak­vie­tė ka­me­ri­nis an­samb­lis. Kon­cer­tai vyks­ta kiek­vie­ną sa­vai­tę, kei­čia­si pro­gra­mos. Ma­no pro­fe­so­rius la­bai džiau­gia­si, kad pa­da­riau di­de­lę pa­žan­gą. Kon­cer­te Šiau­liuo­se taip pat gro­jau po­rą so­lo kū­ri­nių. Kal­bė­jau su žmo­nė­mis, ku­rių aky­se au­gau – jie ma­tė skir­tu­mą. Ma­nau, ju­du ge­ra link­me.

Da­bar ar­tė­ja eg­za­mi­nai, bai­gia­mie­ji re­či­ta­liai, va­sa­rą lau­kia meist­riš­ku­mo kur­sai Ita­li­jo­je. Ki­tais me­tais – gal kon­kur­sai. Ne­la­bai sku­bu, la­biau gy­ve­na­me da­bar­ti­mi.

– Akor­deo­ni­nin­kas Mar­ty­nas Le­vic­kis akor­deo­no mu­zi­ką po­pu­lia­ri­na įvai­riau­siais bū­dais, da­ly­va­vo ir te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „Lie­tu­vos ta­len­tai“. Ar ma­to­te sa­ve ki­to­kia­me, ne tik kla­si­ki­nės mu­zi­kos amp­lua?

– Su Mar­ty­nu Le­vic­kiu be­veik tuo pa­čiu me­tu au­go­me, kon­cer­ta­vo­me. Kai pra­dė­jau dirb­ti lie­tu­vių mo­kyk­lo­je, su­ži­no­jau, kad Mar­ty­nas prieš ke­le­rius me­tus dir­bo ly­giai to­je pa­čio­je po­zi­ci­jo­je, kol mo­kė­si ka­ra­liš­ko­joje aka­de­mi­jo­je. Au­ga­me vie­nas iš po ki­to, pa­tys to ne­ži­no­da­mi.

Mar­ty­no sva­jo­nė vi­suo­met bu­vo pa­ro­dy­ti, kad akor­deo­nas ga­li tu­rė­ti ki­to­kį amp­lua. Ma­no sva­jo­nė vi­suo­met bu­vo gro­ti. Kla­si­ką gro­ju vi­są gy­ve­ni­mą, bet tuo neap­si­ri­bo­čiau. Gal ki­tais me­tais, gal tre­čia­me kur­se pla­nuo­ju pas pro­fe­so­rių pra­dė­ti mo­ky­tis džia­zo smui­ką. Šiek tiek esu gro­ju­si ir leng­vo­sios mu­zi­kos ka­me­ri­niuo­se an­samb­liuo­se. Vie­na iš ma­no mėgs­ta­miau­sių – fil­mų mu­zi­ka. BBC sim­fo­ni­nis or­kest­ras įra­ši­nė­ja dau­gu­mą gar­so ta­ke­lių. Gro­ti to­kia­me or­kest­re – vie­na iš ma­no di­džiau­sių sva­jo­nių.

Lie­tu­va Lon­do­ne

– Lai­ko­te sa­ve emig­ran­te ar tie­siog stu­den­te Lon­do­ne?

– Esu pu­siau emig­ran­tė. Bet ne­su emig­ran­tė su vi­sam. Nė­ra min­ties, kad nie­kuo­met ne­grį­šiu. Lie­tu­va vi­suo­met iš­liks ša­lis, kurioje užau­gau, kur pui­kūs mo­ky­to­jai, gra­žiau­si kon­cer­tai. Šiuo me­tu čia nė­ra ga­li­my­bių mo­ky­tis vien dėl dės­ty­to­jų.

Ma­nęs vi­suo­met klau­sia: kur no­ri bū­ti bai­gu­si moks­lus? Bū­siu ten, kur bus, ką veik­ti. Ma­no dar­bas ga­li bū­ti bet ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je.

– Koks Lon­do­nas jū­sų aki­mis?

– Lon­do­nas nie­kuo­met ne­mie­ga. Žmo­nės su­si­ren­ka iš vi­sų pa­sau­lio kam­pe­lių. Ir dva­sia ki­to­kia tvy­ro. Esu ap­lan­kiu­si ne­ma­žai pa­sau­lio, bet Lon­do­nas yra ki­toks. Jis la­biau­siai ma­no mies­tas, neįs­kai­čiuo­jant to, kas yra Lie­tu­vo­je. Įvai­ro­vė trau­kia ma­ne.

– O lie­tu­viai Lon­do­ne?

– Lie­tu­vių Lon­do­ne yra siau­bin­gai daug! Kiek­vie­ną kar­tą išė­jus į pa­grin­di­nę Oks­for­do gat­vę iš­gir­si šne­kant bent tris lie­tu­vius! Net atė­jus į ka­vi­nę iš pa­da­vė­jo ak­cen­to gir­di, kad lie­tu­vis.

Ko­le­džo tre­čia­me kur­se kom­po­zi­ci­ją stu­di­juo­ja lie­tu­vis, ma­gist­ran­tė pia­nis­tė mo­ko­si pir­ma­me kur­se. Val­gyk­lo­je vi­sas per­so­na­las lie­tu­viai, pirk­da­ma puo­de­lį ka­vos ke­lis žo­džius lie­tu­viš­kai per­si­me­tu.

Šeš­ta­die­ni­nė­je lie­tu­vių mo­kyk­lo­je, ku­rio­je dir­bu, mo­ko­si apie 80 vai­kų. Kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį tė­vai at­ve­da vis nau­jų. Ir tai – ne vie­nin­te­lė lie­tu­vių mo­kyk­la Lon­do­ne.

Dau­gu­ma vai­kų gi­mę Lon­do­ne, yra Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­čiai. Vie­ni lie­tu­viš­kai kal­ba pui­kiai, ki­ti tik šiek tiek.

Mo­kyk­la at­ro­do kaip ma­ža Lie­tu­va vi­du­ry­je Lon­do­no. Ko­le­gės ke­pa lie­tu­viš­kus py­ra­gus, jau­čia­ma vi­siš­kai lie­tu­viš­ka at­mos­fe­ra. Sten­gia­ma­si puo­se­lė­ti ir tra­di­ci­jas, ir kal­bą.

Vai­kams la­bai svar­bu su­si­pa­žin­ti su mū­sų kul­tū­ra. Man, at­va­žia­vu­siai, ne vi­sa­da aiš­ku, ko jie ne­ži­no. Pra­de­du pa­sa­ko­ti, kaip šven­čia­me Ve­ly­kas, kaip da­žo­me kiau­ši­nius. Iš vai­kų akių ma­ty­ti, kaip jiems įdo­mu, bet jie nie­ka­da gy­ve­ni­me nė­ra to gir­dė­ję!

Dar vie­nas niuan­sas – vai­kai, ku­rie at­va­žia­vę iš Lie­tu­vos, yra vi­siš­kai ki­to­kie. Draus­min­ges­ni, gal šiek tiek su­var­žy­ti. Ten au­gan­tys vai­kai reiš­kia sa­vo min­tis ab­so­liu­čiai lais­vai, kar­tais net tu­ri draus­min­ti.

– Au­gan­ti kar­ta – žmo­nės, ku­rie ne­be­sie­ja gy­ve­ni­mo su Lie­tu­va?

– Prik­lau­so nuo to, ko­kio­je šei­mo­je au­ga. Da­lis vai­kų per kiek­vie­nas ato­sto­gas skren­da į Lie­tu­vą pas se­ne­lius ar li­ku­sius šei­mos na­rius.

Yra vai­kų, ku­rie nie­ka­da nė­ra bu­vę Lie­tu­vo­je. Šiek tiek gai­la, kad tė­vai tuo ne­si­rū­pi­na, ne­pa­ro­do, iš kur jie yra ki­lę.

– Ko mo­ko­te vai­kus?

– Mo­kau mu­zi­kos. Spra­ga ang­lų mo­kyk­lo­se – mi­ni­ma­lios mu­zi­kos pa­mo­kos, ypač ne­pri­va­čio­se mo­kyk­lo­se. Pri­va­čios mo­kyk­los kai­nuo­ja bran­giai, dau­gu­ma lie­tu­vių ne­ga­li to leis­ti sa­vo vai­kams.

Pa­sa­ko­ju apie mu­zi­ką, inst­ru­men­tus ir ma­tau, kad jie gy­ve­ni­me nė­ra nei ma­tę, nei gir­dė­ję. Su trio mo­kyk­lo­je pa­ro­dė­me ir pa­pa­sa­ko­jo­me vai­kams, ko­kie bū­na kla­si­ki­niai kon­cer­tai. Jie 45 mi­nu­tes iš­sė­dė­jo ra­miai, bu­vo la­bai džiu­gu, kad jiems pa­ti­ko.

Tu­riu cho­rą, sten­giuo­si pa­rink­ti lie­tu­viš­ką re­per­tua­rą. Atei­ty­je gal­būt su­kur­si­me an­samb­lį.

Ne­ži­no­my­bė

– Kaip Lon­do­nas ir Ang­li­ja kei­čia­si po re­fe­ren­du­mo dėl iš­sto­ji­mo iš Eu­ro­pos Są­jun­gos?

– Iš kar­to po re­fe­ren­du­mo (tuo­met dar bu­vau Man­čes­te­ry­je) vie­na­me res­to­ra­ne rei­kė­jo pa­ro­dy­ti do­ku­men­tą. Pa­da­viau sa­vo eu­ro­pie­tiš­ką kor­te­lę, o man sa­ko: mes ne­prii­ma­me! Ne­su ar­ši, pa­pras­tai nu­ty­liu ir ap­si­su­ku­si išei­nu, bet tą kar­tą su­vei­kė sa­vi­gy­na. Pa­sa­kiau, kad kvies­tų me­ne­dže­rę. Nu­lei­du­si akis bar­me­nė nie­ko ne­be­pa­sa­kė.

Pa­tys ang­lai ne­sup­ra­to, kas įvy­ko, kaip įvy­ko. Tik po to pra­dė­jo gal­vo­ti, ko­dėl, kad ne­rei­kia jiems to „Bre­xit“.

Ka­ra­liš­ka­ja­me ko­le­dže dau­gu­mą su­da­ro imig­ran­tai. Neaiš­ku, ko­kia po­li­ti­ka bus pa­si­rink­ta. Jei ko­le­džus pa­liks tik ang­lams, bus liūd­nas gy­ve­ni­mas. Ne tik stu­den­tai, bet ir pro­fe­so­riai yra įvai­ria­tau­čiai, su­va­žia­vę iš vi­so pa­sau­lio. Mu­zi­ki­nia­me pa­sau­ly­je bū­tų la­bai liūd­na.

– Jau­čia­te ne­ži­no­my­bę?

– Taip. Sua­be­jo­ju, kas bus. Jei ką, va­žiuo­siu na­mo. Bet ti­ki­mės, kad vis­kas baig­sis ge­rai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pir­ma­ja­me tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se Au­gus­tė Emi­li­ja Ja­no­ny­tė da­ly­va­vo bū­da­ma pen­ke­rių: „Kar­tais ban­dau pri­si­min­ti sa­ve ne­gro­jan­čią, bet to­kio pri­si­mi­ni­mo nė­ra. Aš net ne sva­jo­jau – aš ži­no­jau, kad bū­siu smuikininkė.“

„Drau­gės kar­tais pa­mirš­ta, kad esu lie­tu­vė, ak­cen­tas pra­ny­kęs. Iš tie­sų esu lie­tu­vė, nie­ka­da sa­vęs nie­kuo ki­tu ne­va­din­siu. Tik­rie­ji na­mai vi­sa­da iš­liks čia. Ki­taip ir ne­ga­lė­tų bū­ti“, – sa­ko smui­ki­nin­kė Au­gus­tė Emi­li­ja Ja­no­ny­tė.