Naujausios
Logopedė nesuvaidintų tik flegmatikės
Kelmiškė „Kūlverstuko“ darželio — mokyklos logopedė Rasa Sapragonienė savo sunkų darbą bei daugiavaikės mamos dalią paįvairina vaidindama Kelmės mažajame teatre. Vos keletą profesionalų turinčiam teatrui be jokio atlygio repetuojantys ir vaidinantys žmonės — tikras išganymas. Rasa sako: “Be teatro suvysčiau.“ Vaidinti ji atsivedė ir savo vyrą Vaidą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kojos scenoje jau nebedreba
Rasa Sapragonienė būti scenoje įpratusi nuo mažumės. Mokykloje dalyvaudavo raiškiojo skaitymo konkursuose ir laimėdavo prizines vietas. Vaidindavo dramos būrelyje. Artistės talentą jauna moteris, matyt, paveldėjo iš savo mamos Elžbietos Pažarauskienės — pedagogės, išugdžiusios būrius šokėjų. Ir pati ji prieš kelis dešimtmečius vaidino mokytojos Birutės Kavaliauskienės Kelmėje įkurtame teatre.
Dar maža būdama Rasa žinojo Lietuvos aktorių pavardes. Mat tėvai kiekvieną mėnesį važiuodavo į Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio teatrus žiūrėti spektaklių ir veždavosi vaikus. Draugės, žinodamos Rasos potraukį, dovanodavo jai knygas apie teatrą.
Rasa svajojo studijuoti režisūrą. Tačiau nuvažiavusi į mandatinę komisiją Klaipėdos universitete pamatė, jog daugelis konkurentų baigę M. K. Čiurlionio meno arba kultūros mokyklas. „Išsigandau. Pasirinkau gan proziškas defektologijos studijas Šiaulių universitete.“
Kai Rasa sugrįžo dirbti į Kelmę, Mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas pradėjo kalbinti vaidinti teatre. Laisvo elgesio moteris — toks buvo pirmasis Rasos vaidmuo Gedimino Trijonio režisuotoje pjesėje „Sveiks ir sudie, kalėjime“. Toks vaidmuo Rasą šiek tiek trikdė. Scenoje drebėjo kojos. Šiandien jį vaidintų kitaip, nes per keliolika bendradarbiavimo su teatru metų išmoko atskirti vaidmenį nuo savo asmenybės.
„Dabar perlipčiau save. Suvaidinčiau bet ką — ir raišą, ir šveplą, bet kokiam personažui sugebėčiau suteikti reikiamą spalvą. Nesuvaidinčiau tik flegmatiko,“ — sako Rasa.
„Be teatro suvysčiau“
„Nesukūriau nė vieno “solinio“ vaidmens. Visi mano personažai antraeiliai, epizodiniai, — pasakoja Rasa. — Tačiau visi mieli ir skirtingi. Antai Paukštytė B. Dauguviečio “Žaldokynėje“ — artima mano temperamentui. Savaip įdomi ir Sara A. Čechovo “Chirurgijoje“. Tai nuolankios moters pavyzdys. “Vėlinėse prie upės“ sukūriau epizodinį merginos vaidmenį.“
Neseniai pastatytame spektaklyje „Kražių skerdynės“ Rasa vaidina davatkėlę Brazlauskienę. Visos davatkas ir turgaus bobas vaidinančios aktorės pačios kūrėsi žodžius. Tų žodžių — vos keli sakiniai. Tačiau repetuoti prieš premjerą tekdavo po tris kartus per savaitę. Paaukodavo visus vakarus.
Vyriausioji dukra Goda prižiūrėdavo mažąsias sesutes Medą ir Saulę. Mat ir jų tėvelis Vaidas pradėjo aktoriaus karjerą. R. Kaškausko pjesei „Kražių skerdynės“ reikėjo apie pusšimčio žmonių, o Mažajame teatre dirba tik trys profesionalūs aktoriai ir režisieriai. Todėl Vaidui teko atlikti net tris vaidmenis: valstiečio, pastoriaus ir žandaro.
Kartais repeticijose sėdėdavo ir trys Sapragonų dukros. Jos visą „Kražių skerdynių“ scenarijų išmoko atmintinai.
Rasos vyras talkindavo ir kituose spektakliuose. Tik ne kaip aktorius, o kaip garso operatorius. Vaidas — kūrybos žmogus. Jis — juvelyras, iš aukso ir sidabro kuriantis originalius papuošalus ir suvenyrus.
Jauną šeimą žavi ne vien vaidinimas, bet ir buvimas teatre, bendravimas su meno žmonėmis, diskusijos po spektaklių. „Be teatro suvysčiau, jis mane atgaivina,“ — prisipažįsta Rasa, nors ši nemokama veikla atima labai daug šeimos laiko.
Rasa pasakoja apie keliones po Lietuvą ir Vengriją, kur rodė B. Dauguviečio „Žaldokynę“. Nors laukėsi dukrelės Medos, vaidino tol, kol įtilpo į suknelę. Apgailestauja, jog nepavyko nuvažiuoti į Prancūziją: “Tuo metu laukiausi Saulės. O spektaklyje reikia verstis kūlverstį. Teko pasakyti režisieriui, kad Prancūzijon nevažiuosiu. Paukštytę už mane suvaidino jo žmona.“
Nors Rasa nėra etatinė teatro darbuotoja, jai rūpi rezultatas. Nesitikėjusi, kad „Kražių skerdynės“ bus toks populiarus ir žiūrimas spektaklis. Po premjeros jau parodė keturis spektaklius — ir visada pilnos salės. Prieš spektaklį vienoje mokyklų aktoriai buvę įspėti: “Valdykit dėmesį. Sulauksit replikų.“ Tačiau moksleiviai ne tik nelaidė replikų, bet plojo atsistoję.
Spalvinga asmenybė
Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas sako, jog Rasa Sapragonienė — ryški asmenybė. Turi scenos žmogaus prigimtį. Išsilavinusi. „Su ja gali kalbėtis teatro kalba. Labai jaučia sceną. Žiūrovus žavi Rasos temperamentas, puikus humoro jausmas. Graži kalba, gebėjimas pasakoti. Mes džiaugiamės pastebėję tokią spalvingą asmenybę ir pakvietę į teatrą.“
citata: „Be teatro suvysčiau, jis mane atgaivina,“ — prisipažįsta Rasa, nors ši nemokama veikla atima labai daug laiko.“
ATGAIVA: Logopede dirbanti kelmiškė Rasa Sapragonienė atgaivą sielai suranda vaidindama teatre.
JUNGTIS: Jauną Rasos ir Vaido Sapragonų šeimą jungia ne tik dukros, bet ir kūrėjų talentas.
GYVYBĖ: Vaido Sapragono sukurtas gyvybės medis simbolizuoja ir tai, kas palaiko jo šeimos gyvastį.
Autorės nuotr.
DAVATKA: „Kražių skerdynėse“ Rasa Sapragonienė (dešinėje) suvaidino davatką Brazlauskienę.
SPEKTAKLIS: Po R. Kaškausko spektaklio „Kražių skerdynės“. Rasa (pirmoki iš kairės) ir net tris vaidmenis atlikęs jos vyras Vaidas (ketvirtasis iš kairės)
ŽALDOKYNĖ: B. Dauguviečio „Žaldokynę“ Kelmės mažojo teatro aktoriai vaidino su kaukėmis. Rasa Sapragonienė atliko Paukštytės (antroje eilėje antra iš dešinės) vaidmenį.
Kelmės mažojo teatro nuotr.