Naujausios
Linksmasis abstinentas
Kelmės rajone, Kukečių seniūnijoje gyvenantis Darius Štabokas dainuoja ir linksminasi be alkoholio. Jis — abstinentas. Savo neoplanu vežioja ekskursantų grupes į užsienį. Į tolimas šalis drauge su Darium keliauja ir jo armonika. Išlipę pailsėti aikštelėje, turistai šoka ir dainuoja, o vairuotojas groja. Juristo profesiją į transporto paslaugų verslą iškeitęs kelmiškis nesigaili. Jaučiasi reikalingesnis žmonėms.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kareiviška tvarka ir armonika
Šį savaitgalį Darius Štabokas veš du jaunimo kolektyvus iš Šiaulių į sostinę — filmuotis televizijoje ir rodyti savo talentus. Kelmės mokyklų vaikai kartais atideda savo ekskursiją — laukia, kol galės nuvežti linksmuolis Darius.
„Nuvežiau vaikus į Kauną. Stoviu aikštelėje. Radijas dainuoja ir aš kartu dainuoju. Viena mergaitė išpūtė akis. Nubėgo skųstis auklėtojai: vairuotojas girtas, aš su juo bijau važiuoti“, — mena kuriozišką situaciją Darius.
Penkiasdešimties vietų autobusu turistus vežiojantis Darius Štabokas sako esąs visiškas abstinentas. Į tolimas keliones vežti pilną autobusą žmonių — didžiulė atsakomybė. Ją jaučia pats. Ir bendrovė, perkanti iš jo paslaugą, žiūri labai atsakingai. Per pirmąsias keliones dažnai skambindavo, kontroliuodavo situaciją. Dabar pasitiki. Tik vairuotojas neturi teisės į kelionę vežtis savo šeimos narių. Kad jo neblaškytų.
Turistai poilsiauja. O vairuotojui — sunkus darbas ir kareiviška drausmė. Tačiau Darius neparodo, kad sunku. „Kelionėse svarbu ne tik saugiai nuvežti, bet ir bendrauti,“ — sako. Su juo drauge visuomet keliauja armonika. Pagroja — ir nuovargis nuslenka.
Sustoja kur nors Slovakijoje ar Šveicarijos kalnuose. Vairuotojas groja. Turistai šoka polkas ir valsus, traukia lietuviškas dainas. Užsieniečiai stebisi mūsų tautiečių dainingumu ir linksmumu. Filmuoja ir fotografuoja. Iš didžiulių sunkvežimių išlipa lietuviai vairuotojai ir bėga prie savo tautiečių.
Armonika Darius išmoko groti pats. Mokykloje lankė liaudies kūrybos klubą. Jam vadovavo vokiečių kalbos mokytojas, vėliau tapęs Nepriklausomybės akto signataru, Antanas Račas. Jis grupę klubo narių vežė koncertuoti į Maskvą. Darius taip pat labai norėjo važiuoti. Mokytojas atnešė armoniką. „Išmok groti — galėsi važiuoti.“ Mokinys išmoko groti per savaitę.
Jau daug metų Darius groja folkloro ansamblyje „Taduja“. Jo žmona Rasa — Meno mokyklos muzikos mokytoja.
Autobusas — duondavys
Vairuotojo darbą Darius sako pamėgęs, kai padėdavo ūkyje savo uošviui, stambiam Kukečių seniūnijos ūkininkui Juozui Dzvankauskui. Uošvis augino daug linų. Darius vežiodavo darbininkus į ūkį. Pagalvojo, kad visai neblogai būtų nusipirkti didelį patogų autobusą ir teikti transporto paslaugas.
Banke susitarė dėl paskolos. Tris mėnesius naršė internete, kol Vokietijoje už prieinamą kainą aptiko naudotą, bet neseną, kokybišką ir patvarų mersedesą.
Pats jį parsivairavo. Sudarė sutartį su generaliniu vežėju ir vežiojakelionių agentūros turistus po Europą, Skandinavijos šalis. Vežioja koncertuoti chorus. Pasitinka ir parveža svečius Rygos ir Vilniaus oro uostuose.
„Pirmaisiais metais į kiekvieną kelionę leisdavausi su tokiu nerimu, lyg skrisčiau į kosmosą, — pasakoja Darius. — Tose šalyse nebuvau buvęs. O turėdavau nuvažiuoti tiksliai ir laiku. Dabar jau visur apvažinėjau. Lengviau išvardyti kur nebuvau — Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje. Sudėtingiausia važinėti Norvegijoje, kalnuose. Pakyli į pustrečio kilometro aukštį. Siauri keliukai. Daugybė tunelių. Bet gelbsti aukšta vairuotojų kultūra. Ten jaučiama pagarba didelėms transporto priemonėms. Vairuotojai nelekia kaip galvas nutrūkę. Tos kultūros labai pasigendu Lietuvoje. Net Lenkijoje keliuose jos daugiau.“
Gelbėjo Lenkija
Darius džiaugiasi suradęs įdomų verslą. Tik apgailestauja, jog prasidėjus kelionių sezonui, retai kada būna namuose. Pailsi tris dienas — ir vėl į kelią. Žmonai Rasai tenka atlaikyti visą buities krūvį. Jauna šeima augina du vaikus.
„Kol kas turtų nesusikroviau, — pasakoja Darius. — Dirbu bankui. Atiduota dar tik pusė paskolos.“
Užpernai ir pernai užsakymų netrūko. Kai kuriuos perleisdavo net draugams. Šiemet žmonės save labiau ribojo — nelepino kelionėmis. Darius pabandė organizuoti komercines keliones į Lenkiją. Metas buvo labai palankus. Zlotas kainavo tik 76 lietuviški centai. Visos prekės — pigesnės. Kelmiškiai iš Lenkijos veždavosi statybines medžiagas, medelių sodinukų, didžiulius paketus sauskelnių, aliejaus ir kitų maisto produktų, drabužių, parfumerijos.
Keli štrichai keliautojų ir vežėjo portretui
„Dažniausia keliauja vyresni kaip trisdešimties metų žmonės. Dominuoja keturiasdešimties — penkiasdešimties metų keliautojai. Vyresniems kelionę neretai padovanoja vaikai. Kartą pakeliavę, jie suserga ta liga. Taupo ir bent kartą per metus išvyksta į kelionę, — pasakoja Darius. — Pastebėjau, jog protinį darbą dirbantys žmonės nori aktyvesnio poilsio. Jie renkasi sudėtingesnes keliones — kopia į kalnus.“
Ar svetimose šalyse netrukdo kalbos barjeras? „Nėra buvę, kad nesusikalbėčiau. Jeigu šviesu, susikalbi pirštais, akimis. Svarbu matyti pašnekovą. Be to moku vokiečių, rusų, lenkų kalbas. Nėra problemų.“
Darių lūdina situacija Lietuvoje: „Važiuoji per Europą, nejauti jokios krizės. Čekijoje viskas normalu. Lenkijoje visi juda kruta, taiso kelius, stato. Estijoje ir Latvijoje — tuščia. O į Lietuvą įvažiavęs pasijunti kaip vienkiemyje.“
KELIAS: Paties surastas ir uždirbtas neoplanas veda Darių Štaboką į kelią.
Autorės nuotr.