Naujausios
Gražiausias laikas dalytis išmintimi
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate, kai metų ratas baigia apsisukti? Kas yra svarbiausia?
– Svarbiausi yra žmonės, esantys šalia ir aplink tave. Visko pagrindas – žmonės, mūsų bendruomenėje taip ir yra. Mes esame kaip komanda ir todėl per negandas nieko blogo mums nenutiko.
Labai svarbu ir įsimylėti gyvenimą, ir kad gyvenimas tave įsimylėtų.
Darbo ir ugdymo aplinka dabar sudėtinga, ištisai girdime tik „kovidas“, „sauga“. Bet mes atradome daug saugių darbelių, vyko įdomūs susitikimai, pašnekesiai su išskirtinėmis asmenybėmis. Šie metai buvo išminties dalijimosi metai.
Kodėl taip sakau? Todėl kad pieš metus visiškai nežinojome, kaip klostysis pandeminė situacija, buvome užsidarę namuose ir dirbome iš namų. O šiemet, kai jau galėjome atsiverti, dirbome saugiai ir labai buvome vienas kitų pasiilgę. Ir ne tik bendruomenės narių, bet ir aplinkinių žmonių, kurie džiugiai su mumis dalijosi mintimis, patarimais.
Pats gražiausias laikotarpis buvo Advento metas, kuriam sukūrėme išskirtinį, rekordinį 2021 metų Advento kalendorių. Kiekvieną rytą kvietėme naują langelį atidaryti vis kitą svečią ir pokalbį transliavome internetu.
Kiekvienas dalijosi mintimis apie šv. Kalėdas, tradicijas ir papročius, pasakojo ir apie savo vaikystės patirtis. Simboliška, kad kalendorių atidarė Jo ekscelencija vyskupas Eugenijus Bartulis, o uždarė Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Artūras Sederevičius.
Mes su savo svečiais kalbamės ne apie tai, kaip kažko nemylime, o apie savo svajones. Nepriklausomai nuo to, kiek kam metų, dar tikime ir Kalėdų seneliu, ir laukiame dovanų.
Mokiniai sako, jog tokie dalykai „veža“.
– Kokius kalėdinius vaikystės prisiminimus Jūs pati branginate?
– Aš esu kilusi iš Lygumų, Pakruojo rajone, ten gyvenome su tėveliais. Mano senelis gyveno visai šalia, Dvariškėse. Prieš Kūčias senelis, pasikinkęs arklį, atvažiuodavo mus su broliu pasiimti tiesiog iš mokyklos. Sakydavo: „Laukite manęs prie mokyklos, atvažiuosiu su plaukuota „pobeda“. Atvažiuodavo su širmu arkliu, susisodindavo mus ir veždavosi į kaimą. O mama namuose tuo metu suruošdavo dovanas po egle.
Mano močiutė iš mamos pusės buvo labai gera šeimininkė ir ruošė tokius nepaprastus valgius, kad juos ir dabar akyse matau ir skonį jaučiu. Iki šiol jaučiu nostalgiją tam močiutės ruoštam Kūčių stalui.
Bendrystėje – stiprybė
– Jūsų skyriaus profesijos mokytojai ir mokiniai Šiaulius nuolat garsina ir mus visus pradžiugina įvairiausių kepinių ir kitų įdomybių rekordais. Kodėl imatės rekordų iniciatyvos?
– Mes esame sumanę ir įgyvendinę 24 Lietuvos rekordus ir laukiame patvirtinimo dėl 25-ojo. Tie rekordai – tai bendrystės reikalas. Kai kuriame rekordus, mokytojai ir mokiniai yra kartu, visi užsiėmę ir užsidegę viena idėja. Bendrystėje būdami mes nesipykstame, mūsų galvos ir rankos užimtos, mes diskutuojame, kas ką darys ir kaip čia viskas bus? Kiekvieno darbas atsakingas.
Galiu tik pasidžiaugti, kad vaikai, net tie, kurie iš pradžių mėgsta ir išsišokti, ir nevengia pasikeikti, įsukti į bendras veiklas pasikeičia.
Dėkoju likimui, kad man žiauriai sekasi. Daugiau kaip 20 metų dirbu mokytoja, o vadove jau 17 metų, bet neturėjau problemų dėl savo mokinių. Nebuvo atvejų, kad būtume susipykę dėl kokių negerovių.
Aš rytą su džiaugsmu einu į darbą. Niekaip negalėčiau dirbti darbo, kuris būtų nemielas. Negalėčiau dirbti, ir jeigu kas iš kolegų būtų blogos nuotaikos. Man smagu, kai mes judame į priekį.
– Kodėl ėmėtės mokyti profesijos net benamius?
– Benamių jau ketvirtą grupelę mokome. Kitiems būti šalia benamių nemalonu, o aš juose matau žmones. Net negaliu pasakyti, jog jie nelaimingi. Jie savaip yra laimingi.
Aš džiaugiuosi, kad mums pavyksta juos prisikalbinti, kad galime juos mokyti profesijos. Pusė jų jau turi darbus. Kai kurie jau yra pakeitę ir požiūrį į benamystę, susiradę tvarkingas gyvenimo drauges.
Kodėl tai darome? Tiesiog taip esame išmokę – gyventi bendrystėje.
– Ko linkėtumėte Naujais metais? Kokių vilčių išsipildymo?
– Kad mylėtume gyvenimą ir kad gyvenimas mus mylėtų. Linkiu prasmingų darbų, linkiu kurti gėrį. Linkiu daryti darbus ne dėl darymo, ne dėl popierėlio, o su pridėtine verte.
O kai darai kažką gero, nereikia laukti atsilyginimo, grąžos. Gerumas sugrįžta, kai to nė nelauki.