Naujausios
Likimo dovanos
Raimedos Bučinskytės įspūdžiais, patirtais stovint už burlaivio šturvalo, pačiai pilotuojant lėktuvą ar sklendžiant sklandytuvu, aplinkiniai nepatiki — fantazuoja mergina. Bet tai tiesa. Invalido vežimėlyje sėdinti jauna moteris iš gyvenimo ima viską, ką jis siūlo.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Sėdi ilgiau, nei vaikščiojo
Taip Raimeda paaiškino pokalbio pradžioje. Erzinamam klausimui — kas jai nutiko, ji stengiasi užbėgti už akių. Ją nervina ir kalbos apie ligas. Raimeda yra sveika moteris, tik po paauglystėje patirtos motociklo avarijos nebegali vaikščioti.
Nemažiau aplinkinių nuostabą sukelia žinia, kad ji augina dešimtmetę dukrą Aušrinę.
Šiaulių universitete baigė rusų filologijos studijas, magistrantūroje studijuoja rusų dalykinį vertimą (teisė ir ekonomika).
Į keliones — per ištiestą ranką
Moteris buvo Ispanijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Dabar ketvirtą kartą ruošiasi į jaunimo stovyklą Anglijoje, kur laukiama 400 dalyvių iš 20-ties šalių.
Stovyklas rengia Maltos ordinas. Ordinas sudaro sąlygas pamatyti šalį, pabendrauti su likimo broliais, bet kelionės išlaidų neapmoka.
Iš neįgalumo pašalpos gyvenanti moteris kelione pradėjo rūpintis nuo metų pradžios. Suplanavo kartu pasiimti tris neįgaliuosius. Kiekvieną kelionėje turi lydėti pagalbininkas.
Kelionės išlaidas neatsakė padengti Šiaulių universitetas. Liko surasti trūkstamų pinigų dalyvio mokesčiui. Žmogui septynios viešnagės dienos kainuoja 280 eurų.
Raimeda viliasi, jog iki gegužės 31 dienos, paskutiniojo termino, remėjų ras. Tačiau optimizmo nestokojanti moteris išsitarė, jog ketvirtoji jos kelionė į jaunimo stovyklą gali tapti paskutinė — beieškant rėmėjų, rankos svyra.
Bjauriausia, sakė, kad tokiems žmonėms, kaip ji, sudaromos sąlygos būti prašytojais, o ne duodama galimybė dirbti ir užsidirbti. Kartais jai norisi rėkti: „Mano galva juk dirba, tik aš — ratuota!“
Raimedos darbo paieškos iki šiol baigėsi nesėkmingai. Jos gebėjimais yra susidomėjęs ne vienas darbdavys, tačiau užtenka telefonu pasiteirauti, ar yra sąlygos įvažiuoti su vežimėliu, stoja tyla.
Piligriminių kelionių pamokos
Raimeda tiki: kai darai gera kitiems, likimas atsilygina tuo pačiu. Dar ji tiki, kad likimas neplanuotai stumteli ten, kur dera atsidurti.
Pirmoji piligriminė kelionė į Lurdą (Prancūzija) ją išlaisvino ne tik iš keturių kambario sienų. Veiklos jos gyvenime niekada netrūko, tačiau tokių galimybių keliauti nesuteikė.
Į pirmą Maltos ordino lietuviams organziuotą piligriminę kelionę ji važiavo neplanuotai, kaip keleivė. Antrą kartą buvo grupės vadovė, sekantį sykį ordino ambasadorius Lietuvai Douglas Grafas von Saurma patikėjo internetu rezervuoti viešbučio bilietus. Raimeda tada suglumo — ji nemoka. Ambasadorius tarė: jis tai gali padaryti ir pats, tačiau nori, kad ir ji išmoktų. Išmoko visko ir šiemet kelionę organizuoja pati.
Iš piligriminių kelionių ji grįžta labai stipri. Jos išmokė atsirinkti, kas gyvenime yra vertybės, o ne tuščias laiko švaistymas.
Valdė burlaivį ir lėktuvą
Gyvenimas, filosofuoja moteris, duoda naujas galimybes ir tik nuo žmogaus priklauso, ar tinkamai jomis pasinaudos.
Pernai liepą Klaipėdos rotariečiai Raimedą pakvietė į burlaivių regatą. Iš Suomijos į Ispaniją pajudėjo 112 burlaivių.
Šiaulietė buvo visateisis įgulos narys, kuriam buvo paskirstytos pareigos — tvarkyti burlaivį, ruoštį valgį. Vienintelis skirtumas — Raimeda nuo galimų nelaimių prie vežimėlio buvo pritvirtinta apsauginiais lynais ir turėjo specialiai jai pritaikytą gelbėjimosi įtaisą.
Burlaivio kapitonė jos nelaikė išskirtine, užuojautos reikalaujančia keleive ir pasiūlė stoti už šturvalo. Valdyti burlaivį, prisiminė ji, nebuvo sunku — gauni nurodymus, stebi navigacinių prietaisų parodymus ir kreipi šturvalą reikiama kryptimi.
Jaunimo stovykloje Austrijoje iš galimų pramogų buvo galima rinktis skrydį sklandytuvu.
Šveicarijoje lėktuvo pilotas pastebėjo, kad jo keleivė yra nuovoki, palaiko pokalbį apie turbulencines sroves ir pasiūlė perimti valdymą. Raimeda lėktuvą aplink Alpėse esantį aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną, stūksantį apie penkių kilometrų aukštyje, valdė gerą valandą.
Kelionėse pasijaučia moterimi
Kelionės, moters žodžiais, yra socializacija ir galimybė pasijausti moterimi. Lietuvoje pastebimas tik jos vežimėlis, o užjaučiantys aplinkinių žvilgsniai byloja: „Vargšelė“.
Užsienyje vietoje užuojautos ji girdi tik komplimentus. Kai kavinėje italas nesiliovė žarstęs komplimentus, Raimeda diplomatiškai jam priminė: ji yra ne tas asmuo, kuriam to reikėtų klausytis. „Na ir? Neįgali būtum be vežimėlio“, — atsakė italas.
Antrą kartą atvažiavusią į Veneciją, gandolininkas ją pasitiko emocingai: „Brangioji, kaip aš tavęs pasiilgau!“ Maltos ordino ambasadorius Lietuvai, juokėsi Raimeda, buvo nustebęs: jis atvažiuoja keturioliktą kartą, tačiau jo taip čia nepasitinka.
Raimedos kartais paklausia, ar jos aktyvus gyvenimo būdas ir nepraeinantis noras keliauti nėra bandymas aplinkiams įrodyti, kad ji ne prastesnė už kitus?
Ji atsako: gyvenu savo gyvenimą ir niekam nieko neįrodinėju.
SAVANORĖ: Maltos ordino savanorė Raimeda Bučinskytė dalyvavo Kalėdinės sriubos akcijoje Šiauliuose. Į renginius ji pasikviečia ir kambario draugę Simoną.
SKRYDIS: Kai Raimedą kėlė į sklandytuvą, ji mintyse pagavojo: „Blogiau, negu yra, nebus“.
ŠTURMANĖ: Šiaulietė už burlaivio šturvalo.
Giedriaus BARANAUSKO ir asmeninio albumo nuotr.