Likimo dovana

Asmeninė nuotr.
„Iš šiaudų reikia pripinti daug juostelių, po to jas susiūti taip, kad išeitų skrybėlė. Tiek kruopštaus darbo reikia įdėti į kiekvieną skrybėlę“, – šypsosi Kornelija Lopetienė.
Kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė prieš Velykas visuomet turi daug veiklos. Margučiai, velykinės puokštės, grožybės iš šiaudelių, turinčios papuošti namus. Visa tai ne tik savo namams, bet ir giminaičiams, artimiesiems, draugams.

Šiemet prieš Velykas ir pati Kornelija gavo neįkainojamą dovaną. Ją, paskaitęs publikacijas apie Šapyrų šeimos tragediją internetiniame „Šiaulių krašto“ portale, susirado Izraelyje gyvenantis pusbrolis Shaulis.

Kelmiškė tautodailininkė jau spėjo gauti ir pusbrolio sveikinimą su žydų švente – Pesachu.

„Dalijamės bendru seneliu“

„Mes dalijamės bendru seneliu“, – tokią žinią šiemet prieš Velykas gavo kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė.

Prisistatė pusbrolis Shaulis, gyvenantis Izraelyje. Jis gimė Lietuvoje. Kaune gyveno iki ketverių metų. Tokio amžiaus Shaulį paliko mama, iškeliavusi Amžinybėn.

Po žmonos mirties tėvas su vaikais išvyko į Izraelį. Kai Shauliui sukako dvylika, tėvas jį išsiuntė į Ameriką, kad įgytų geresnį išsilavinimą. Berniuku rūpinosi jo mamos draugė. Su ja Shaulio mama susipažino būdama Kauno gete.

Amerikoje Shaulis praleido aštuonerius metus. Įgijo išsilavinimą. Dvidešimties vėl grįžo į Izraelį, kur gyveno jo vyresnioji sesuo.

„Shaulis – psichologas. Rašo knygas. Sudarinėja savo giminės geneologinį medį, į kurį būsiu įtraukta ir aš, – pasakoja ponia Kornelija. – Iki šiol giminės medyje buvo 35 jų giminės nariai. Pirmieji gimę devynioliktojo amžiaus pradžioje. Atradus mane ir dar kelis giminaičius, su kuriais esu susijusi, giminės medis pasipildys. Pusbrolis planuoja parašyti knygą apie savo giminę, kuri gyveno Dotnuvoje, Kelmėje, Šiluvoje.

Apie mane sužinojo internetiniame „Šiaulių krašto“ portale perskaitęs 2008 metais publikuotą straipsnį „Ražienomis prie močiutės kapo“.

Straipsnyje rašoma apie problemą patekti prie sušaudytos močiutės kapo, kuris atsidūrė ūkininko laukuose. Aprašoma Šapyrų šeimos tragedija.

Perskaitęs publikaciją ponas Shaulis suprato, jog Šapyros yra ir jo giminė. Jis toliau domėjosi Kelmėje gyvenančia pussesere K. Lopetiene, jos veikla, perskaitė dar keletą publikacijų apie jos kaip tautodailininkės veiklą, apie jos asmeninius išgyvenimus dėl per holokaustą prarastų senelio ir močiutės ir apie tai, kaip klostėsi tėvo likimas, kokios įtakos jam turėjo tai, kad buvo per holokaustą Kelmėje sušaudytų žydų vaikas.

Be to, parašė „Šiaulių krašte“ publikuoto straipsnio autorei, prašydamas K. Lopetienės koordinačių.

Pasiūlė susitikti su teta

Gavusi pusbrolio laišką, K. Lopetienė jam pasiūlė pirmiausia susitikti su Izraelyje gyvenančia savo teta, nes ji – pati artimiausia dar likusi giminaitė. Be to, yra dar viena pusseserė – tetos dukra.

„Shaulis aplankė mūsų tetą. Pasirodo, jog gyvena nuo jos miesto ne taip ir toli – vos už šimto kilometrų. Tetai jis padovanojo ir savo knygą, išleistą ivrit kalba, – pasakoja ponia Kornelija. – Joje rašoma apie gyvenimą Kauno gete. Kurdamas knygą rėmėsi savo mamos draugės, pas kurią gyveno Amerikoje, prisiminimais.“

Per trumpus pabendravimus elektroniniais laiškais, o paskui ir iš tetos pasakojimų K. Lopetienė nemažai sužinojo apie pusbrolio šeimą. Jis augina keturis vaikus, žmona dirba mokytoja.

Šeima gyvena vaizdingoje vietoje, netoli didžiausio Izraelyje Kinereto ežero, dar vadinamo Galilėjos arbaTiberiados ežeru, kuriame gėlas vanduo. Į šį ežerą įteka Jordano upė.

Kornelija kiekvienais metais po porą ar net daugiau kartų nuskrisdavo į Izraelį aplankyti tetos ir pakeliauti po šalį. Tik pastaruoju metu sutrukdė COVID-19 pandemija.

Tautodailininkė viliasi, jog pasibaigus pandemijai, galės vėl nuskristi pas tetą ir gyvai pasimatyti su pusbroliu.

„Iš tėvelio pusės turėjau tiek nedaug giminių – tik tetą, jos dukrą. Dabar mūsų giminė prasiplėtė, padidėjo“, – savo džiaugsmu dalijasi ponia Kornelija.

Tėvą ir tetą išgelbėjo tarnaitė

K. Lopetienės tėvas Juozas Šapyro gyveno Lietuvoje. Jis jau iškeliavo Amžinybėn. Iš jo pusės liko labai nedaug artimųjų. Tik jo sesuo – Kornelijos teta ir tetos dukra – Kornelijos pusseserė. Kiti artimieji tapo holokausto aukomis.

Žydų Taibės ir Icchoko Šapirų šeima vokiečių okupacijos metais slapstėsi netoli Kelmės esančiame Graužų kaime. Glaudėsi pas savo draugus vietos ūkininkus, tikėdamiesi, kad čia pavyks išlikti. Ten pat slapstėsi Zilbergų ir Rozinfeldų giminė. Viltasi, jog tarp miškų esantis kaimas nesudomins nacių.

Tačiau pikti liežuviai juos įskundė. Vieną dieną naciai apsupo namą. Jame slapstęsi žmonės išvaryti į mišką ir sušaudyti. Tik dviem mažiems Šapyrų vaikams Dorai ir Juozukui pavyko iššokti pro trobos langą ir pabėgti. Išsigelbėti jiems padėjo tarnaitė. Vaikai šiaip ne taip atėjo į Kelmę. Čia slapstėsi bažnyčioje ir pas gerus žmones, kol sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos.

Sovietiniais laikais toje vietoje, kur buvo atvaryti ir sušaudyti penki žmonės, aptikta žmonių kaulų. Suaugęs Šapirų sūnus Juozas – K. Lopetienės tėvas – ten padarė kapavietę ir pastatė paminklą.

Dabar prie kapavietės patekti būtų galima nebent malūnsparniu. Žemę susigrąžino Amerikoje gyvenantys jos savininkų palikuonys ir išnuomojo vietos ūkininkui. Ūkininkas aplink aria, sėja javus ir kukurūzus. Jokio privažiavimo prie kapavietės nėra. Norėdami pasiekti žydų šeimos sušaudymo vietą artimieji patenka į ūkininko nemalonę.

Ši problema ir kelta straipsnyje „Šiaulių krašte“, per kurį ponas Shaulis surado savo pusseserę.

Dažnai Izraelyje besilankanti K. Lopetienė tapo savotiška jungtimi tarp ten gyvenančių buvusių kelmiškių ir iš kitų Lietuvos miestų į Izraelį persikėlusių žydų bei lietuvių.

Pusseserė – šiaudų karalienė

„Įdomu, kaip nelietuviškoje aplinkoje išaugęs ir subrendęs pusbrolis Shaulis jausis Lietuvoje?“ – svarsto K. Lopetienė, vildamasi, jog jis kada nors vis tiek atskris į Lietuvą.

Kaip jam atrodys etninė, jo pasaulyje gal būt neįprasta jo pusseserės veikla? Savo gyvenimą moteris paskyrė tautodailei. Iš rugio šiaudo ji pina skrybėles, sodus, vazas, dekoruoja sienas, šiaudiniais raštais yra apipynusi net vaikišką lovytę, kurioje migdydavo savo dukras.

Jos pintos šiaudinės skrybėlės ir papuošalai Kalėdų eglutei sertifikuoti kaip tautinio paveldo objektas.

Šiaudinės skrybėlės tapo jos pragyvenimo šaltiniu ir pačia paklausiausia tautodailininkės preke.

Kelmiškės pintomis skrybėlėmis puošėsi liaudies dainų ir šokių kolektyvai. Kornelija apdengė „Jonio“ ansamblio vyrų galvas. Jos skrybėlės kaip suvenyras įteikiamas rajono svečiams. Dovanų gavo ir Prezidentas Valdas Adamkus.

Kartą Kornelija gavo laišką iš Filadelfijos. Rašė lietuvė liaudies šokių kolektyvo vadovė. „Mano pažįstama parsivežė iš Lietuvos skrybėlę. Šviesiai geltonos spalvos kaip medus. Man reikėtų dešimties tokių skrybėlių suaugusiems ir aštuonių vaikams.“

Kelmiškė tautodailininkė skrybėlėmis yra aprūpinusi ne vieną Lietuvos ir užsienio liaudies dainų ir šokių kolektyvą. Jos pintas šiaudines skrybėles pirko Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje.

K. Lopetienė yra dirbusi darbų mokytoja. Ji mokė ne tik iš šiaudų pinti grožybes, varstyti sodus, bet ir siūti. Mokė elementaraus taupumo buityje. Pavyzdžiui, iš nereikalingo, suplyšusio megztinio ar medžiagos gabalo pasisiūti kojines ar šlepetes. Iš dviejų sijonų susikirpti ir pasiūti vieną – įdomesnį.

Pastaruoju metu ponia Kornelija tik epizodiškai veda edukacinius užsiėmimus mokyklose ir darželiuose. Savo įkurtoje amatų studijoje moko pynimo iš šiaudelių Kelmėje vykstančių Žemaitiško etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų dalyvius.

Prieš Velykas ji kuria spalvingus, žaismingus raštus ant kiaušinio kevalo. Margučiais puošia Velykų puokštes.

Kai pusbrolis ją aplankys Kelmėje, turės ką parodyti ir padovanoti.