Naujausios
Amerikoje, Brukline gimusiam, Šiauliuose gyvenusiam architektui Broniui Jankūnui šiemet būtų sukakę 116 metų. Tai buvo šviesi asmenybė – labai jautrus muzikai, ypač smuikui. Anot artimųjų, Paganinį išgirdęs verkdavo. Pats grojo akordeonu, pianinu.
Tačiau mums jis brangus ne tik kaip kultūros, kūrybos žmogus. Ne taip dažnai talentingas kūrėjas (o kaip tik tokių pripažinimų buvo susilaukęs tarpukaryje) ne mažiau nusipelno ir kaip sportininkas. Bronius Jankūnas – vienas iš Lietuvos tautinės olimpiados nugalėtojų. Šis pasikalbėjimas užrašytas jo paties statytuose namuose Šiauliuose, Klevų gatvelėje, kur gyvena jauniausioji dukra Vanda.
*
Kodėl teko slėpti olimpiečio apdovanojimus?
Tuos du diplomus Bronius Jankūnas retai kam rodydavo. Bent jau jo vaikai pamatė juos gerokai vėliau nei didelę krūvą pokarinių. Paslėpti jie buvo visai ne dėl to, kad suplėšys, sugadins, neišsaugos. Ne. Nebuvo priimta nei pokaryje, nei vėliau minėti tokių apdovanojimų, pasakoti apie Tautinę olimpiadą. Galėjai likti ne taip suprastas, na, o vaikams padaryti „meškos paslaugą“: ims ir pasigirs mokykloje ar kieme, gal net pasididžiuos tėveliu, o jau po to gali neišvengti nemažų nemalonumų.
Antra vertus, nors ir nerodė vaikams nei olimpinių apdovanojimų, nei kitų tarpukario diplomų bei medalių, nemalonumų neišvengė. Buvo 1949-ųjų kovo pradžia, kai, atėjęs į namus mokytojas Paulauskas įspėjo: „Esate įtraukti į išvežamųjų sąrašus.“ Kai pranešė, žmoną surėmė skausmai ir netrukus teko ją nuvesti ligoninėn. Išvedė gimdyti. Truputį per anksti, bet ką padarysi. Todėl ir pagimdė Valią skauduliais išverstą. O į namus sugrįžęs Br. Jankūnas suruošė ryšuliukus, nebandė slėptis. Namuose dar trys vaikai, – kur nubėgsi. Nemiegojo visi tą ir kitą, ir dar daugelį naktų. Mašinai suūžus, kildavo prie lango. Visa laimė – neišvežė. Kodėl – taip ir nesužinojo.
Grįžusi iš ligoninės su skauduliais išversta mažyle, Elena Jankūnienė pasakojo:
– Kai pagimdžiau Valytę, palatos kaimynę, tik pagimdžiusią, išvežė su vaikeliu... Ne, ne į namus...
O ir už ką juos turėjo išvežti? Už tai, kad šeimos galva gimė Amerikoje? Brukliną ne sykį jam prikišo, ne kartą buvo išsikvietę į sovietinį saugumą. Tačiau tie, regis, rimti, suaugę žmonės kažkodėl neišgirsdavo, kai Bronius pažymėdavo, jog jį, dar kūdikėlį, parsivežė tėvai iš už Atlanto. O ir užaugo jis, anksti tapęs našlaičiu. Išvežti už tai, kad buvo olimpietis, kad tapo vienu iš nugalėtojų? Betgi ar tai nusikaltimas? Taip ilgai į tą gražią dieną eita, o dabar tenka ne tik jos gėdytis, bet ir bijoti?..
Ačiū Dievui, Sibiras praūžė pro šalį. Po darbo Bronius vėl stadione. „Geriau karvei žolės papjautum, o ne į stadioną...– pyksta žmona. – Juk tau nei pinigų moka, nei naudos kokios turi.“ Supranta Bronius, jog nepiktai ji. Žino, kad negali be sporto. Todėl tik pusiau juokais mesteli: „Nieko, kada nors paminės!“ Ir – į treniruotę ar prie stadiono statybos darbų. Nors jam jau truputį per keturiasdešimt, bet jis ne tik treneris visuomenininkas, bet dar ir pats diską ir kūjį mėto, ir rutulį stumia. Ir visai neprastai, Šiauliuose kol kas lygių nėra. Retos pirmenybės baigiasi antruoju rezultatu. Tik su dviratininkais jau nesivaržo.
Nenusileidžia Br. Jankūnas jauniesiems: juk jis – olimpietis!
Septintojo dešimtmečio viduryje išėjo Anapilin.
– Ir olimpietis, ir ne vieną Lietuvos rekordą yra pasiekęs. Deja... Kai užkasėm – ir užkasėm. Niekas nėra atėjęs, nei paklausęs, pasidomėjęs. Visi užmiršo, išbraukė iš gyvenimo... – sako dukra Vanda, dėliodama ant stalo krūvas apdovanojimų. – Tarsi tokio žmogaus ir Žemėje negyventa. Tik keli žodžiai knygoje „Lengvoji atletika“ („Mintis“, Vilnius, 1976. – L. P.-K.). Tėvelis – tarp pirmųjų geriausių rutulio stūmikų ir disko metikų...
O juk gyventa. Ir dar kaip gyventa! Sako, kol prisimena, tol gyveni. Kodėl su juo taip? Tik todėl, kad jis – Lietuvos olimpietis? Kol buvo sovietmetis, gal ir buvo galima tokį „užmaršumą“ pateisinti. O dabar? O gal taip yra todėl, kad nėra tokio etato, kurį užimantis žmogus neleistų taip greitai išbraukti iš istorijos vardų, kažkada pelniusių pripažinimą? Liūdni klausimai.
Du diplomai, išlikę iš tų tolimų dienų, Jankūnams ypač brangūs. Vieną jį nusirašiau ištisai:
„Dvidešimtaisiais Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metais, pirmosios Lietuvos Tautinės Olimpiados Komitetas, vadovaudamasis kilniu Tautinės Olimpiados tikslu – garbingu rungtyniavimu ugdyti lietuvių jaunimo jėgas, stiprinti jo valią, visomis jėgomis tarnauti tėvynei Lietuvai, telkti pasaulio lietuvius savo tėvų žemės meilei sutvirtinti – ir pasiremdamas Tautinės Olimpiados statuto 6§, nutarė už pirmoje Tautinėje Olimpiadoje pasiektą laimėjimą
Bronių Jankūną
apdovanoti sidabriniu Tautinės Olimpiados Nugalėtojo Pažymimuoju ženklu.
Kaunas, 1938 m. Pirmieji Tautinės Olimpiados metai. Liepos 18 d. 41 nr.“
Gerokai nubluko šiauliečio olimpiečio šlovės liudijimas. Ne, visai ne dėl to, kad daug metų buvo šildomas saulės spindulių. Laikas padarė savo. Tačiau labiausiai širdį skauda dėl kitko. Dėl užmiršto gražaus žmogaus, taip tikėjusio kitais.
– Kad tik ką gerą padaryt – tokį tėvelį prisimena visi pažinojusieji, – pasakoja Vanda Jankūnaitė.
Dukra nežino tiksliai – už disko metimą ar už dviratį apdovanojimas pelnytas. Olimpiečio diplome rungtis, deja, nenurodyta. Labai gali būti, kad tai ne vienintelis Br. Jankūno apdovanojimas, pelnytas Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje.
– Atrodo, sesuo Valerija turi dar vieną panašų diplomą, – sako V. Jankūnaitė. – Berods jame pažymėta, jog tėvelis apdovanotas auksiniu Tautinės Olimpiados Nugalėtojo pažymimuoju ženklu. Gaila, kad kol kas šito patikslinti nėra galimybės: ji šiuo metu gyvena užsienyje.
Gal tai tik legenda, o gal... Viena aišku, jog tai visai realu – Br. Jankūnas tarpukario Lietuvoje buvo žinomas ir kaip dviratininkas, ir kaip disko, kūjo metikas, ir kaip rutulio stūmikas.
Tarp daugybės apdovanojimų šis turbūt turėtų būti pažymimas po olimpinio. Diplomo turinį vėlgi pateikiu visą:
„Kūno Kultūros rūmai, vertindami nuosaikų fizišką lavinimą, nutarė Broniui Jankūnui, išėjusiam Valstybinio Kūno Kultūros ženklo programą ir išlaikiusiam jo normas, duoti VKK auksinį ženklą 3042 nr.
Kaunas, 1939 m. spalio mėnesio 30 diena“.
– Ženklas – gryno aukso, – pažymi dukra ir papasakoja istoriją, kaip, sunkiai verčiantis, vos nepardavė jo. Ačiū Dievui, išsaugojo...
Jaunystės laikų nuotraukose beveik visur Br. Jankūnas su garbingais apdovanojimais. Tai su tik ką laimėta taure (išliko viena ir iki šiol – „Geležinio vilko“ sporto sąjungos dovana), tai su naujutėlaičiu medaliu. O štai šioji – ypatinga: pirmojoje jos pusėje – Lietuvos Pirmosios tautinės olimpiados nugalėtojai, kitoje – jų autografai.
– O šį dokumentą, – V. Jankūnaitė rodo pažymėjimą kietu mėlynu viršeliu, – tėvelis pamatė netrukus prieš mirtį. – Iš Vilniaus į ligoninę jį parvežė krikštaduktė. Apsikabinęs bučiavo dokumentą ir vis kartojo: „Prisiminė“. Laimingas buvo kaip niekada. Netrukus mirė.
Pažymėjime Nr.93, datuotame 1963 m. liepos 4 d., kelios eilutės: „Suteiktas lengvosios atletikos respublikinės kategorijos teisėjo vardas.“
*
Ir kaip architektas, ir kaip statybininkas Br. Jankūnas yra nemažai nuveikęs. Gerą galvą, geras rankas turėjo ir labai darbštus buvo. Tarpukaryje daugiausia dirbo kartu su svainiu Vaclovu Peleckiu, vedusiu Broniaus jauniausiąją seserį Salomėją – vienas projektavo, kitas statė.
– Užgimęs architektas buvo, – taip svainis apie Bronių kalbėjo jau šiais laikais. – Tai, ką buvo suspėjęs padaryti iki okupacijos, karas nušlavė.
Sumanymų netrūko ir po karo, tik kad anuomet niekam jų jau nereikėjo. Galimybė kurti buvo prarasta ir Br. Jankūnui tai buvo tolygu pasaulio pabaigai. „Dėžutės“ atėjo į madą.
Sovietmečiu, kai nebepajėgė išlaikyti šeimos, kabinetą iškeitė į paprasto mūrininko dalią. Čia ir sveikatą sugadino. Iki pensijos ketverių metų pritrūko. Iš valdžios rūmų atėję paklausė: „Su bažnyčia laidosit ar be?“ „Su bažnyčia“, – atsakė namiškiai. „Tada mes niekuo negalėsim padėt.“ Tiesa, šeši sportininkai nepabūgo – per kapines ant pečių iki paskutinio atilsio vietos nunešė.
O paskui nebeprisiminė niekas.
Dabar ir Br. Jankūno sodinto sodo kaip ir nebėra. O su kokia meile apie jį kalbėdavo! Jau po jo mirties „išbuožino“. Atėjo iš Vykdomojo komiteto, atnešė „špargalką“: „Būkit namuose, skaičiuosim medžius. Jūsų sklypas per didelis, reikia sumažinti.“
– Tuos dvylika arų buvo pirkusi senelė, – pasakoja V. Jankūnaitė. – Tačiau nesiginčijom. Mama ant patalo gulėjo...
O dabar čia – buvusio baldų kombinato „Venta“ gyvenamasis namas. Šone – garažai sovietinių laikų ponams ir asfaltuota aikštelė. Patogu turėti garažą beveik pačiame miesto centre. „Džiaukitės, kad namelį išsaugojom“, – architektūros valdyboje „paguodė“.
– Nors vaikų žaidimo aikštelę būtų padarę, taip širdies neskaudėtų... – tarsi sau, tarsi pašnekovui sako moteris. Ir čia pat pasidžiaugia: „O tėvelio dar prieš karą uždėti lietvamzdžiai – lyg nauji.“
Išties stebuklinga. Tačiau tik geriau įsižiūrėjęs suvoki, kodėl jie tokie brangūs.
– Pokaryje mama vis prašydavo: „Nuimk juos, tėveli, bėdos sulauksim...“ Nepaklausė.
Švysteli saulė, dar labiau paryškindama lietvamzdžių raštą. Tai ne kas kita, o kiekvienam tėvynę mylinčiam lietuviui brangūs Gedimino stulpai.
*
O kodėl netapo olimpiečiu Vaclovas Peleckis?
Dalinuosi gera naujiena, kuria ypač apsidžiaugtų šviesios atminties olimpietis Bronius Jankūnas. Jono Nekrašiaus sudarytoje knygoje „Sportas Šiauliuose ir Lietuvoje (iki XX a. vidurio)“ daug kartų paminėtas Br. Jankūnas, jo sportiniai pasiekimai. Nors po pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados praėjo daug metų, tačiau tai, kas buvo pasiekta, nedingo, užfiksuota solidžiame leidinyje.
Na, o kodėl vis dėlto netapo olimpiečiu jo svainis, garsėjęs kaip boksininkas, be to, šios vyriškiausios sporto šakos entuziastų treneris? Apie tai – paties Vaclovo Peleckio, dabar tituluojamo Lietuvos bokso tėvo vardu, atsiminimai, užfiksuoti knygoje „Tuoj nuaidės gongas“ („Saulės delta“, 1997):
„Apie tai yra tokia istorija. Atvykau į Kauną, į olimpiadą su savo komanda keturios dienos prieš varžybas. Čia sužinojau, kad visų sporto šakų čempionai, išskyrus boksininkus, bus apdovanojami aukso medaliais. Pasikalbėjau apie tai su tuometiniais bokso vadovais, daugiausia su Č. Balčiūnu. Jiems pareiškiau, kad Šiaulių komanda nedalyvaus varžybose, jei nebus pakeistas nusistatymas. Čempionate buvau pasiruošęs dalyvauti kartu su savo boksininkais.
Išvykdamas iš Kauno, savo vietoje palikau A. Šimaitį. Sutarėme, kad, jei olimpiados vadovai persigalvos, man praneš į Šiaulius. Pats išvykau dirbti savo tiesioginio darbo – tuomet stačiau Rėkyvos elektrinę. Man išvykus sujudo ir Kauno boksininkai. Varžybų vadovai pasitarę nusprendė boksininkams čempionams, kaip ir visiems, įteikti aukso medalius. A. Šimaitis vieną dieną prieš kontrolinį svėrimą man apie tai pranešė.
Ruošdamasis varžyboms visas dienas laikiausi dietos, net badavau, kad išlaikyčiau reikiamą svorį. Negaudamas jokio pranešimo iš Kauno ir galvodamas, kad niekas nepasikeis, nutariau normaliai pavalgyti. Mama, kaip tyčia, išvirė cepelinų. Tos pat dienos vakare A. Šimaitis pranešė apie sprendimą: „Treneri, atvažiuok, jau aukso medalius pažadėjo duot“.
Anksti rytą atvykau į Kauną ir skubiai nuėjau į pirtį, nes reikėjo mesti svorį. Po trijų gero pėrimosi seansų svoris sumažėjo 2,5 kg. Dar liko 500 gramų nereikalingo svorio. Tad gerokai pabėgiojau Žaliakalnyje ir dar 500 gramų numečiau. Atvykęs į Kūno kultūros rūmus, susiradau olimpiados bokso vyriausiąjį teisėją ir susitariau dėl svorio patikrinimo. Jis pasiuntė mane pas D. Balčiūną. Pasvėrus paaiškėjo, kad sveriu 57 kg ir 70 gramų. Tie 70 gramų viską nulėmė – dalyvauti varžybose uždraudė. Taip su manimi suvedė sąskaitas, kad prieš varžybas iškėliau teisingą reikalavimą“.
