Naujausios
Lietuvybės puoselėtoja
Kelmiškė Nomeda Jokubauskienė du dešimtmečius puoselėja lietuviškąją etninę kultūrą. Kelmė išgarsėjo kiekvieną vasarą rengiamais amatų kursais, į kuriuos suplūsta žmonės iš visos Lietuvos. Apie Kelmės kraštą knygas rengia mokslininkai. Kantičkines giesmes ir kulinarinį krašto paveldą siūloma įtraukti į nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Kelmė tapo pavyzdiniu etninės kultūros puoselėjimo centru.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Rengiasi vasaros kursams
Šiomis dienomis Nomeda sunkiai rado laiko pokalbiui. Kelmės kultūros centro Folkloro skyriaus vedėja rūpinosi tautodailininkų ir folkloro ansamblių išvykimu į Lietuvos tūkstantmečio dainų šventę. Savo amatą demonstruoti šventėje atrinkti akmentašys, pynėja iš šiaudelių ir lazdų drožėjas. Dainuoti atrinkti keturi folkloro ansambliai.
Paskui prasidės tradiciniai liaudies amatų kursai. Jie vyks jau dvidešimt antrą kartą. Čia žmonės iš visos Lietuvos mokysis kalvystės, pynimo, audimo, etnomuzikavimo ir kitų dalykų. Jų organizatorė Nomeda pluša išsijuosusi. Reikia suderinti programas, sukurti reklamą, pakviesti amatų mokytojus, pasirūpinti buities ir darbo sąlygomis.
Dar visai neseniai baigėsi Joninių rūpesčiai. Folkloro skyrius kasmet ant Kubilių piliakalnio rengia tradicinę Rasų šventę. Į ją suvažiuoja koks šimtas žmonių, pasiilgusių tikrumo ir tradicinių senoviškų švenčių.
Svajonė pavirkdyti smuiką
Vėliau laukia akmentašių simpoziumas Užventyje. Visa vasara — nesibaigiantys darbai ir rūpesčiai. Tačiau Nomeda nesikrato rūpesčių. Jie tiesiog suaugę su jos gyvenimo būdu. Turi vieną svajonę, kuriai įgyvendinti vis pritrūksta laiko. Per liaudies amatų kursus norėtų pasimokyti pavirkdyti smuikelį. Šią vasarą griežti mokys etnologijos mokslų daktarė Gaila Kirdienė.
Smuikui Nomeda Jokubauskienė jaučia ypatingus sentimentus. Ji įsitikinusi, kad su žymiausio Žemaitijos smuikininko jos senelio Juozo Žilvičio smuikelio melodija į jos sąmonę atitekėjo poreikis puoselėti ir globoti lietuviškąją savastį.
Senelio tėvas, palikęs smuiką penkerių metų sūnui, pats išvažiavo uždarbiauti į anglies kasyklas. Senelis pats išmoko griežti. Apie jo griežimą rašė kraštotyrininkai ir etnomuzikologai. Telšių ir Kelmės kraštai laikomi didžiausiais tradicinio smuikavimo centrais.
Netraukė miestas
Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą Nomeda kurį laiką dirbo Šiauliuose. Tačiau miestas jos niekuomet netraukė. Namų vaizdinys — pamiškėje stovinti senelių sodyba. Nusprendė grįžti pas tėvelius ir labai apsidžiaugė, kad tada kūrėsi Jaunimo folkloro centras. Čia atsirado darbo.
Folkloro centrai — anuomet į Lietuvą įsiveržusio sąjūdžio kūdikiai. Kelmėje jis įkurtas kelmiškių etnokultūros puoselėtojų Genutės ir Valdo Rutkūnų iniciatyva. Jie dar sovietiniais laikais subūrė liaudies dainų ir šokių kolektyvus, rodė lietuvių liaudies meną užsieniuose. Giminaičio — Lietuvoje žinomo liaudies kultūros puoselėtojo ir „Romuvos“ stovyklų bei ekspedicijų rengėjo Jono Trinkūno paakinti važiavo į ekspedicijas, rinko tautosaką. Jiems gelbėjo iki šiol folkloro centre dirbantis Osvaldas Garbenis, vilnietis Evaldas Vičinas.
Etnokultūra turtingas kraštas
Nomeda sako radusi surinkta apie pustrečio tūkstančio autentiškų Kelmės krašto folkloro pavyzdžių. Etninės medžiagos kraitį didino tęsdama savo pirmtakų veiklą. Dabar jų surinkta per tris tūkstančius. Turimas turtas sisteminamas. Išleista knyga „Kelmės krašto dainos“ bei kompaktinės plokštelės “Vėjelis pūtė“, “Žemaičių dainos ir šokiai“. Dalyvaudamas liaudies amatų kursuose ir susidomėjęs Kelmės krašto etnine kultūra profesorius Alfonsas Motuzas parašė knygą “Katalikiškoji Kelmės krašto kultūra.“ Profesorius Romualdas Apanavičius Kelmės muzikantus aprašė savo knygoje “Senosios kanklės ir kankliavimas“
Folkloro centro specialistai šiuo metu rengia katalogą, kuriame Kelmės krašto etninės kultūros pavyzdžiai bus perkelti į virtualiąją erdvę. Katalogas bus padovanotas viešajai bibliotekai. Unikalus fondas bus prieinamas visiems.
Žalpių giedotojai įrašė kompaktinę plokštelę, kurioje jų atliekamos senovinės kantičkinės giesmės. Senovinį giedojimą, Žalpių krašto kulinarinį paveldą ir tautosakos pateikėją verpeniškį Praną Samušį siūloma įtraukti į nematerialaus lietuviškojo kultūros paveldo sąvadą.
Šiemet kursuose bus pristatomas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno Kalvarijų maldynas ir giesmynas su kompaktine plokštele. Giesmyną parengė profesorius Alfonsas Motuzas, gieda Tytuvėnų sakralinės muzikos ansamblis „Darna“.
Atsilaikyti ir perduoti tradicijas
Kelmės folkloro centras — vienas iš nedaugelio Lietuvoje dar išlikusių folkloro centrų. Per du jo gyvavimo dešimtmečius teko ištverti daug pasikeitimų ir reformų. Sukurtas kaip atskiras etninę kultūrą puoselėjantis centras, vėliau jis tapo muziejaus padaliniu, dabar — Kelmės kultūros centro skyrius. O Nomeda — to skyriaus vedėja.
Nomeda sako, jog dažni pokyčiai šiek tiek trikdė. Tačiau jie įnešdavo naujo vėjo į centro veiklą. Kai folkloro centras tapo muziejaus padaliniu, dvaro pusrūsiuose įkurtas liaudies amatų centras. Beje, Kelmėje rengtos savaitgalio amatų mokyklos. Kai kurie kelmiškiai čia išmoko pinti iš vytelių ir šiaudelių, austi. Jaunos moterys įsigijo stakles. Šiandien dalis mokyklą baigusių sukūrė savo verslą. Amatų centre vyksta edukacinė jaunimo veikla.
Muziejaus ir Folkloro centro tandemas pagimdė naujų tradicijų, orientuotų į vaikus ir jaunimą. Su visomis senovinėmis apeigomis rengiamos Velykų, Atvelykio šventės, Vėlinės, Užgavėnės. Už etninės kultūros projektus jaunimui ir vaikams pavyko pelnyti Kultūros ministerijos premiją.
Vaikai prie liaudies kultūros artinami ne tik per tradicijas ir per dainą. Neseniai susikūrė vaikų folkloro ansamblis „Verepeliuks“. Jau seniai veikia folkloro skyriaus ansambliai “Judlė“ ir “Taduja“. “Jaunimą užkrėsti senove — nelengva, — kalba Nomeda. — Turi padėti šeima ir mokykla. Bet kaip smagu, kai mokyklos rengia vis daugiau etninės kultūros projektų, mokiniai lanko audėjas, kalvius, pynėjus ir kitus tautodailininkus. Pajaučia, jog tai, ką jie daro, yra tikra, natūralu. Galbūt ateityje ir pamils tai, kas prosenelių rankomis buvo kurta. Juk etninė kultūra ir yra mūsų išskirtinumas Europoje.“
2004–aisiais Nomedai kilo mintis rengti akmentašių simpoziumus. Akmentašystės tradicijas Kelmėje puoselėjo praėjusiame amžiuje gyvenęs Juozas Liaudanskis, kurio skulptūros puošia Kelmę. Šiandieniniai akmentašiai taip pat Kelmę puošia savo kurtomis akmens skulptūromis. Vienas pirmųjų Kelmės akmentašių Valdas Bandza dabar išmokė amato kražiškį Liną Mockų.
Vertybė ir žemaitiškas valgis
Nomeda sako, jog etninės kultūros puoselėjimas — tai dalis jos gyvenimo. „Neskaičiuoju darbo valandų. Jeigu sėdėčiau ne savo rogėse, seniai būčiau pabėgusi. O aš niekur neinu. Tik labai noriu tobulėti. Todėl Šiaulių universitete studijuoju istoriją. Man įdomu bendrauti ir su mūsų krašto menininkais, su gaspadinėmis, klausinėti, kaip šeimininkė nuo Junkilų kepa juodą naminę duoną. Tas bendravimas su etnokultūrą puoselėjančiais žmonėmis — didelė vertybė.
Pati užaugau tradicinėje žemaitiškoje šeimoje. Mama visuomet laukdavo su šiltais liaudiškais pietumis. Ir pati stengiuosi tęsti šią tradiciją, apsieiti be pusfabrikačių. Moku nerti ir megzti. Išmokė mama. Ji dabar gyvena mano šeimoje. Puošia namus savo rankdarbiais. Rėmeliuose daug senų nuotraukų. O labiausiai džiaugiuosi, kad su močiute bendraudamos mano dukros daug ko sužino apie senus laikus, liaudies tradicijas, ir tuo domisi.„
Nomeda turi vieną sunkiai įgyvendinamą svajonę — sukurti senovišką lietuvišką sodybą, su darželiu ir tradicinėmis gėlėmis. Tokią, kokią turėjo senelis Degsnės kaime. Butas nėra tie tikrieji žemaitiški namai, kur ir kiemas turi savo aurą.
citata: „Mokiniai lanko audėjas, kalvius, pynėjus ir kitus tautodailininkus. Etninė kultūra ir yra mūsų išskirtinumas Europoje.“
PUOSELĖTOJA: Du dešimtmečius puoselėdama etninę žemaičių kultūrą Nomeda Jokubauskienė pasiekė, kad Kelmės folkloro centras laikomas pavyzdiniu.
AKMENTAŠYSTĖ: Praėjusiame amžiuje kelmiškis liaudies skulptorius Juozas Liaudanskis papuošė Kelmę Skalbėjos skulptūra. Nomeda Jokubauskienė tęsia akmentašystės tradicijas — rengia akmentašių simpoziumus.
Autorės nuotr.
SENELIS: Nomedos senelis Juozas Žilvitis buvo žymus žemaičių smuikininkas.
AKMENTAŠIAI: Akmentašių simpoziumo dalyviai su Nomeda ir Kultūros centro direktoriumi Arnu Arlausku.
TAUTIŠKUMAS: Tautiškumo ir etninės savasties pojūtį Nomeda Jokubauskienė stengiasi perduoti jaunimui.
TRADICIJOS: Prie Kelmės krašto muziejaus rengiamos šventės propaguoja senąsias lietuviškas tradicijas.
Nomedos JOKUBAUSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.