Lietuvos pievos ir laukai – lobiai sveikatai

Lietuvos pievos ir laukai – lobiai sveikatai

Lie­tu­vos pie­vos ir lau­kai – lo­biai svei­ka­tai

Prieš tris de­šim­tis me­tų į Pak­ruo­jo ra­jo­no Ly­gu­mų mies­te­lį at­si­kraus­čiu­si šiau­lie­tė An­ta­ni­na Leist­ru­mie­nė ve­da tie­siai į sa­vo ne­di­de­lio na­me­lio vir­tu­vę. Čia gau­su va­zo­nė­lių su įvai­riau­siais au­ga­lais. Apie kiek­vie­ną ži­no at­min­ti­nai: ši­tas va­lo plau­čius, anas stip­ri­na imu­ni­te­tą, sto­vin­tis to­lė­liau skir­tas šva­rin­ti orą. 87 me­tų pa­šne­ko­vė – lyg vais­ti­nių au­ga­lų ži­ny­nas.

Įsi­ti­ki­nu­si, jei tik žmo­nės dau­giau ži­no­tų apie gy­do­mą­sias au­ga­lų sa­vy­bes, pik­tų li­gų ir ne­sun­kių su­si­rgi­mų smar­kiai su­ma­žė­tų, ir ne­tgi ope­ra­ci­jų daug kam ne­pri­reik­tų.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pa­žin­tis – nuo še­še­rių

„Kad jūs tik ži­no­tu­mė­te, kiek auk­so ver­tės svei­ka­tos au­ga po mū­sų ko­jo­mis!“, – sa­ko ne pa­gal am­žių gu­vi se­no­lė. Ro­do iš­ti­są su­rink­tų au­ga­lų san­dė­lį: džio­vin­to­s skru­pu­lin­gai su­dė­lio­tos į dė­žu­tes, ki­tos už­pil­tos ir lai­ko­mos šal­dy­tu­ve, tre­čios ža­liuo­ja va­zo­nuo­se. Apie kiek­vie­ną – iš­ti­sas mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mas. Juo­kia­si, tai pikt­žo­le va­di­na­mos žliūgės dė­ka ji, bū­da­ma 87-erių, skai­to be aki­nių. O In­diš­ko­jo svo­gū­no nuo­pel­nas – kad iki šio­lei ne­si­skun­džia se­na­me am­žiu­je itin daž­nais są­na­rių skaus­mais.

Pa­žin­ti au­ga­lus pra­dė­jo bū­da­ma maž­daug še­še­rių. Tai ma­my­tės, Šiau­liuo­se tu­rė­ju­sios ba­tų, ku­riuos siū­da­vo An­ta­ni­nos tė­ve­lis, par­duo­tu­vę. Ma­ma dėl užim­tu­mo daž­nai ne­tu­rė­da­vo lai­ko, tad nau­din­gų­jų žo­le­lių, jų la­pe­lių ar­ba stie­be­lių, pa­sa­ky­da­vo pri­rink­ti mer­gai­tei. Vais­ta­žo­les pui­kiai skir­da­vo ir An­ta­ni­nos ba­by­tė. Koks pa­si­di­džia­vi­mas mer­gai­tei bū­da­vo, kai na­mo iš lau­kų su­grįž­da­vo su vais­ta­žo­lių pil­na pin­ti­nė­le!

Po­mė­gio do­mė­tis žo­le­lė­mis neuž­mir­šo ir suau­gu­si, ir įgi­ju­si siu­vė­jos spe­cia­ly­bę. O įsi­dar­bi­nu­si Šiau­lių li­go­ni­nės In­fek­ci­nių ligų sky­riu­je slau­ge, pa­skui ir de­zin­fek­to­re per 16 dar­bo me­tų ne tik pa­gi­li­no tu­ri­mas ži­nias, bet tuo me­tu dir­bu­sių gy­dy­to­jų  dė­ka su­ži­no­jo daug nau­jų da­ly­kų.

Prieš tris de­šim­tis me­tų, 1988-ai­siais, šmaikš­tau­ja se­no­lė, su­gal­vo­jo pa­bėg­ti nuo vai­kų. Drau­gės pa­tar­ta su­si­tau­py­tus pi­ni­gus in­ves­ta­vo į na­me­lį Ly­gu­muo­se, įsi­dar­bi­no mies­te­lio dar­že­ly­je vi­rė­ja, lais­vu lai­ku pa­šei­mi­nin­kau­da­vo ba­liuo­se, gie­do­jo Ly­gu­mų šven­čiau­sios Tre­jy­bės baž­ny­čio­je. Tuo pa­čiu lai­ko ir to­liau do­mė­jo­si vais­tin­go­sio­mis au­ga­lų sa­vy­bė­mis, rin­ko jas dar­žuo­se ir pie­vo­se, ska­bė lau­kuo­se.

Lau­kų ir pie­vų vais­ti­nė

Da­bar, kai gar­bus am­žius vis tik ver­čia ma­žin­ti tem­pą, A. Leist­ru­mie­nė – daž­na mies­te­lio bib­lio­te­kos lan­ky­to­ja. Juo­kia­si, kad vi­sos kny­gos apie vais­ta­žo­les ir gy­dy­mą jo­mis jau per­skai­ty­tos, ki­tos – net ne po kar­tą.

Paš­ne­ko­vė ir pa­ti sten­gia­si gy­dy­tis vais­tin­go­sio­mis žo­le­lė­mis, ir sa­vo ar­ti­mie­siems bei kai­my­nams pa­ta­ria, jei ku­ris jos pa­ta­ri­mo pa­si­tei­rau­ja. Ke­le­tu pa­ta­ri­mu mo­čiu­tė dos­niai pa­si­da­li­ja ir su „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jais.

Eu­ka­lip­tui pri­lygs­tan­tis au­ga­las, kaip su­ži­no­jo­me, au­ga Lie­tu­vos lau­kuo­se, dar­že­liuo­se, o ir na­mų va­zo­nuo­se. Tai plunks­ni­nis pa­par­tis. Gy­do­mų­jų sa­vy­bių tu­ri ir la­pai, ir šak­nis. Jei skau­da kau­lus, ge­lia są­na­rius ar su­su­ko ra­di­ku­li­tas, A. Leist­ru­mie­nė pa­ta­ria gy­dy­tis la­pais.

Rei­kė­tų į už­val­ka­lą pri­dė­ti plunks­ni­nio pa­par­čio la­pe­lių ir mie­go­ti ant jų ly­giai 12 nak­tų. Pas­kui čiu­ži­nu­ką ga­li­ma iš­mes­ti – vi­są vais­ti­nę nau­dą au­ga­las jau per­da­vęs or­ga­niz­mui.

Po­nia An­ta­ni­na ti­ki­na, kad po to­kios 12-os nak­tų pro­ce­dū­ros skaus­mus ir gė­li­mą tu­rė­tų kaip ran­ka nuim­ti. O jei ne­nuims, pra­vers­tų pa­sku­bė­ti pas gy­dy­to­ją.

Mau­džian­čius są­na­rius ar ge­lian­čius kau­lus taip pat ga­li­ma gy­dy­ti ir plunks­ni­nio pa­par­čio šak­ni­mi. Te­rei­kia ją kruopš­čiai nu­plau­ti, su­pjaus­ty­ti ga­ba­liu­kais ir, už­py­lus deg­ti­ne, šil­tai pa­lai­ky­ti, ta­da jau ga­li­ma tep­ti ant kū­no skau­du­lių.

Se­no­lė ro­do vir­tu­vė­je nu­tį­su­sius la­pus. Tai in­diš­ka­sis svo­gū­nas – au­ga­las, tei­gia, ne­tu­rin­tis ana­lo­gų gy­dant su­mu­ši­mus, są­na­rių li­gas. Už­ten­ka nu­si­lauž­ti ga­ba­liu­ką ir glei­vin­gu la­pe­lio skys­čiu pa­tep­ti skau­da­mą vie­tą: jei ims grauž­ti, va­di­na­si, bė­dą gy­dys, jei ne, reiš­kia, ne­veiks.

Anot pa­šne­ko­vės, tai in­diš­ko­jo svo­gū­no dė­ka ji iki šiol ne­jau­čia są­na­rių skaus­mų. Jau­nat­viš­kai pa­ki­lu­si nuo fo­te­lio be sun­ku­mo pa­ke­lia abi ran­kas į vir­šų – tai to­kia jos svei­ka­ta! Sa­ko, jei tik žmo­nės dau­giau do­mė­tų­si au­ga­lais, tai ne vi­siems ir są­na­rius keis­ti rei­kė­tų.

An­ta­ni­na ti­ki­na tie­siog pri­va­lan­ti pa­mi­nė­ti ir auk­si­nį ūsą – jis, pa­sak žo­li­nin­kės, auk­si­nis gy­dant vai­ke­lių su­si­mu­ši­mus: par­griu­vo – pa­tepk nu­si­skin­tu ūse­liu ir skaus­mas grei­tai at­lėgs.

O da­bar apie dar­žų pikt­žo­le ti­tu­luo­ja­mą žliūgę, ku­rios dė­ka, kaip ką tik tei­gė po­nia An­ta­ni­na, ji „ne­si­ka­bi­na“ aki­nių nei iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne ži­nu­tę ar­ba laik­raš­tį skai­ty­da­ma, nei te­le­vi­zo­rių žiū­rė­da­ma, nei su drau­ge bend­rau­da­ma, nors jau­nes­nė bū­da­ma aki­nių tu­rė­jo net tre­jus.

Re­cep­tas pa­pras­tas. Rei­kė­tų ku­pi­no ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio ką tik iš dar­žo nu­rau­tos ar­ba pa­džio­vin­tos žliūgės. Už­pil­ti su­smul­kin­tą au­ga­lą stik­li­ne karš­to van­dens ir pa­lai­ky­ti 20 mi­nu­čių. To­kia­me už­pi­le su­vil­gy­ta ske­pe­tai­te, su­kant prieš laik­ro­džio ro­dyk­lę, pa­va­ly­ti akis. Pro­ce­dū­rą pa­ta­ria­ma tęs­ti ke­le­tą die­nų, o pa­skui jau ga­li­ma da­ry­ti per­trau­ką.

Mo­čiu­tė jau­čia pa­rei­gą pa­kal­bė­ti ir apie dar vie­ną pikt­žo­le va­di­na­mą dar­žo „gė­lę“ – li­pi­ką. Su­kar­py­tą li­pi­ką rei­kė­tų už­pil­ti deg­ti­ne: pui­kus vais­tas nuo ma­žak­rau­jys­tės. Ger­ti po šaukš­te­lį.

O ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį su kau­pe­liu smul­kiai su­kar­pius ir už­py­lus stik­li­ne ver­dan­čio van­dens bei iš­gė­rus to­kios ar­ba­tos ke­tu­rias stik­li­nes per die­ną, žo­li­nin­kės žo­džiais, li­pi­kas sėk­min­gas gy­dant vė­žį, ar­ba pro­fi­lak­tiš­kai – po puo­de­lį ry­tais.

Ka­lan­kė, anot se­no­lės, stip­ri­na imu­ni­te­tą. Ali­jo­šius – ge­ras vais­tas nuo plau­čių li­gų, sto­ra­la­pis – tai­po­gi tin­ka­mas gy­dy­ti bron­chus. Tai to­dėl vi­sus tris pa­mi­nė­tus au­ga­lus, sa­ko A. Leist­ru­mie­nė, pra­var­tu lai­ky­ti na­mų mie­ga­ma­ja­me, nes jie tie­siog „kvė­puo­ja“ svei­ka­ta.

O mė­tos, paaiš­kė­jo, tu­ri ne tik ra­mi­na­mų­jų sa­vy­bių, bet ir ke­lia ape­ti­tą. Jei kar­tkartėmis iš­ger­ti puo­de­lį, sa­vi­jau­ta taps ge­res­nė.

„Net šuns skran­dis, su­gir­džius mė­tų ar­ba­tos, dirbs kaip pa­dū­kęs“, – šmaikš­tau­ja se­no­lė, čia pat pa­glos­ty­da­ma gre­ta gu­lin­tį ke­tur­ko­jį drau­gą Sva­rą, ku­rį šei­mos na­riai bu­vo su­gal­vo­ję Rub­liu pa­va­din­ti. „Rub­lis man ne­pa­ti­ko. Ge­riau Sva­ras!“ – sma­giai kal­ba na­mų šei­mi­nin­kė.

Var­pu­čio šak­nis – stre­sui nuim­ti. Te­rei­kia bal­tą­ją šak­nies da­lį kruopš­čiai nu­plau­ti ir su­pjaus­ty­ti ga­ba­lė­liais, už­pli­ky­ti ver­dan­čiu van­de­niu ir pa­lai­ky­ti 20 mi­nu­čių.

„Vais­ta­žo­lių ne­rei­kia var­to­ti me­tų me­tais. Ar­ba­tai 5–7 die­nos, ne il­giau. Nep­raei­na? Sku­bė­kit pas gy­dy­to­ją. Try­ni­mais ir­gi ne­pikt­nau­džiau­ki­te. Per daug var­to­si­te, žo­lė ne tai, kad ne­pa­dė­ti, bet ir pa­kenk­ti ga­li“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.

Šne­ki se­no­lė kal­bė­tų ir kal­bė­tų – tiek iš­min­ties ji yra su­kau­pu­si.

Kaip šauk­si, taip at­si­lieps

Gal ne tik žo­le­lės, bet do­mė­ji­ma­sis vis­kuo A. Leist­ru­mie­nei pa­de­da iš­lik­ti ste­bė­ti­nai gu­viai ir jau­nat­viš­kai.

Tei­gia ne­ži­nan­ti, kas yra vie­nat­vė. Sau­sio 5 die­ną 87-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­siai mo­te­riai ir die­na per trum­pa: pa­skai­to, su drau­gė­mis ar­ba­tos pa­gurkš­no­ja, su ge­rai­siais kai­my­nais žo­de­liu per­si­me­ta, šu­ne­lį pa­ve­džio­ja.

Sa­ko, kad svei­ka­ta pri­klau­so ir nuo po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą.

„Kaip lau­ke šauk­si, taip miš­ke at­si­lieps. Jei aš ger­biu žmo­nes ir ma­ne ger­bia. O mū­sų mies­te­lio gy­ven­to­jai – rink­ti­niai“, – tei­gia se­nu­tė. Ir čia pat pri­si­me­na praė­ju­sių me­tų An­ta­ni­nes, kai gat­vės gy­ven­to­jai jai ir dar vie­nai kai­my­nei An­ta­ni­nai su­ren­gė ne­ti­kė­tą var­du­vių šven­tę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Ne­gy­ve­nu praei­ti­mi. Pui­kiai at­si­me­nu, kas bu­vo va­kar ir bran­gi­nu kiek­vie­ną die­ną. Svar­biau­sias gy­ve­ni­mo va­rik­lis yra ži­nios ir bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis“, – sa­ko An­ta­ni­na Leist­ru­mie­nė.

Au­ga­lų lo­by­nas An­ta­ni­nos Leist­ru­mie­nės na­muo­se. Apie kiek­vie­ną šei­mi­nin­kė ži­no „nuo... iki“.

Su­si­pa­žin­ki­te – čia Auk­si­nis ūsas. Žo­li­nin­kė apie šio au­ga­lo nau­dą ži­no iš­skir­ti­nai daug.