Naujausios
Miestas, kuriame esi viešnia
Šeštą valandą ryto Birutė išveda pasivaikščioti savo šunį škotuką Maksą. Maskva, kuri, regis, nemiegodavo nei dieną, nei naktį, lyg išmirusi. „Sterilus, tylus, lyg nesavas miestas. Iš namų galima išeiti tik į parduotuvę, vaistinę, išvesti pasivaikščioti augintinį, išnešti šiukšles, jei būtina – į darbą „, – taip apie gyvenimą koronaviruso akivaizdoje pasakoja moteris.
Iki praėjusio trečiadienio Maskvoje nebuvo paskelbta nei karantino, nei nepaprastosios padėties. Tik namų režimas. Tačiau, jei dirbi nuotoliniu būdu, darbdavys gali patikrinti, ar laikaisi saviizoliacijos.
Jurgio Baltrušaičio mokyklos mokytojai dirba nuotoliniu būdu. Krūvis – didžiulis. Ryte – vebinaras. Paskui mokyklos administracijos posėdis. Pavakarę pedagogų konferencija.
Kaip ir Lietuvoje nuotolinis mokymas Maskvoje susiduria su iššūkiais. Sunku mokytojams ir vaikams. Nepatenkinti tėvai, nes reikia daugiau dėmesio skirti vaikui. Juolab, kad šioje nedidelėje bendrojo lavinimo mokykloje mokosi aštuoniolikos tautybių tėvų vaikai. Skirtinga kultūra, skirtingas supratimas...
Pamokos vyksta rusų kalba. Pirmoji užsienio kalba – anglų. Antroji – lietuvių. Tačiau kad į šią mokyklą patektų jų vaikai, varžosi italai, korėjiečiai, armėnai, azerbaidžaniečiai, gruzinai ir kitų tautybių žmonės, gyvenantys Maskvoje, nors mokykla vykdo labai daug su Lietuva susijusių projektų.
Jurgio Baltrušaičio mokykloje Birutė dirba nuo 2013 metų. Ji – lituanistė, baigusi Vilniaus universitetą.
Į Maskvą atvyko 1983-ųjų liepą. Save laiko meilės emigrante. Maskvoje gyveno jos būsimasis vyras Igoris Fein.
„Reikėjo rinktis, – mena Birutė. – Vyras – žurnalistas. Bet nemokėjo lietuvių kalbos. Vilniuje nebūtų gavęs tokio darbo, kokį turėjo Maskvoje. Sutikau išvykti aš. Bet su sąlyga, kad dirbsiu lietuviškoje aplinkoje. Taigi, Igoris surado man darbą Lietuvos ministrų tarybos atstovybėje. Čia ir dirbau iki 1990 metų kovo.“
Po to trejetą metų B. Nenartavičiūtė dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje, vėliau – Lietuvos ambasadoje, AB “Lietuvos prekybos namai”, Prekybos namuose „Hermis“.
„Dėkoju likimui už galimybę Maskvoje egzistuoti lietuviškoje erdvėje, kasdien kalbėti lietuvių kalba ir turėti gyvą ryšį su Lietuva. Kiekvienas darbas, kurį dirbau, suteikė patirties kitam, būsimam darbui. Niekuomet neturėjau labai aukštų pareigų – nesu diplomatė. Dirbau specialiste bendruosiuose skyriuose. O kai pasiūlė tapti Prekybos namų generaline direktore, pasakiau, jog kreipiasi ne tuo adresu. Bet ir su šiomis pareigomis susitvarkiau. Mėgstu mokytis naujovių. Esu darboholikė. O svarbiausia, kad dirbau Lietuvai. Maskvoje esu tik viešnia“, – atvirai kalba ponia Birutė.
Gyvas tiltas su Lietuva
B. Nenartavičiūtė gyvena privatizuotame bute, kurį gavo 1988- aisiais kaip Lietuvos atstovybės darbuotoja. Tačiau kas penkeri metai privalo prasitęsti leidimą gyventi Rusijoje. Kiekvienais metais patvirtinti, kad turi darbą ir pragyvenimo šaltinį, būstą, medicininį draudimą ir kitus dalykus.
Pažįstami ir biurokratai protina moterį priimti Rusijos pilietybę ir baigtųsi visi vargai. Juk vyras – grynas maskvietis. Be to, ir Birutė čia gyvena nuo 1983 metų. Bet moteris tvirtina už pasiūlymus tik padėkojanti ir diplomatiškai išsisukanti.
„Aš taip ir netapau maskviete, aš tik viešnia. Anksčiau lankydavausi Lietuvoje dažnai – ir darbo ir asmeniniais reikalais. Dabar būtinai grįžtu Kalėdoms ir vasaros atostogoms. Kasdien interneto erdvėse bendrauju su visa šeima Lietuvoje.
Baisogala – miestelis, iš kurio aš išvažiavau studijoms į Vilnių. Ten gyvena mama, mamulė, mamulytė. Taip ją dabar vadiname mes, mūsų vaikai ir anūkai…
Sugrįžusi stengiuosi susitikti su savo mokyklos suolo drauge Vilija, kartais pavyksta ir klasiokus suburti. Aš ir čia, ir ten – Lietuvoje…10 metų buvau Rusijos lietuvių bendruomenių sąjungos pirmininkė, Lietuvos verslo klubo Maskvoje narė, Nacionalinių turizmo ofisų asociacijos Rusijoje pirmininkė (ANTOR) … Visa veikla Maskvoje – gyvas ryšys su Lietuva.“
Galbūt planuoja grįžti į Lietuvą? Fiziškai grįžti būtų kur. Lauktų mama ir jos namai Baisogaloje. Deja, Maskvoje įleistos šaknys. Čia gimęs ir užaugęs jos vyras. Čia gyvena grafike dizainere dirbanti dukra Monika. Čia uždirbta jos ir vyro pensija. Čia susikurta sava Lietuva. Viską, kas užgyventa, būtų sunku perkelti į kitą erdvę.
Vyras Igoris lietuviškai jau geba susikalbėti su Birutės artimaisiais. Jis – sporto žurnalistas. Parašė ir 1987 metais Maskvoje išleido knygą apie krepšininką Arvydą Sabonį. Visuomet palaiko Lietuvos sporto atstovus. Publikavo straipsnių apie lietuvių aktorius Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį, kai kuriuos jaunosios kartos aktorius ir režisierius.
Jų šeimai artima lietuviškoji kultūra. Visuomet dalyvauja Lietuvos ambasados organizuojamuose renginiuose.
Ir dirbdama Jurgio Baltrušaičio mokykloje, Birutė vykdo po keletą su Lietuva susijusių projektų, sudaro sąlygas mokiniams gyvai pamatyti Lietuvą ir paklausyti bei pasimokyti gyvos lietuvių kalbos.
„Mes skatinam domėtis Lietuva, jos kultūra, kuriame pozityvų mūsų šalies įvaizdį, skatiname turizmą, skleidžiame daug teigiamos informacijos. Esame tarsi gyvasis tiltas“, – pasakoja Birutė, mokykloje atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą bei lietuviško etnokomponento realizavimą užklasiniuose renginiuose.
Visur yra visokių žmonių
– Ar po 1990-ųjų metų pasikeitė maskviečių požiūris į lietuvius ir Lietuvą?
– Normalūs žmonės į Lietuvą ir lietuvius žiūri taip pat kaip ir anksčiau – kaip į aukštesnės civilizacijos, protingų ir darbščių žmonių šalį. Maskvoje dirba daug lietuvių sportininkų. Ypač mėgstami lietuviai teatro režisieriai. Jie diktuoja madas didžiuosiuose teatruose. Flamenkos teatro studijoje dirbančiam lietuvių aktoriui suteiktas Rusijos nusipelniusio artisto vardas, nors jis nėra Rusijos pilietis. Tai didžiulis įvertinimas.
Bet, kai Lietuvos vadovai švaistosi kategoriškais pareiškimais, iš karto pajaučiame reakciją ir mokykloje, ir visuomenėje.
Suprantu, jog vienos šalies vadovams gali būti nepriimtina kitos šalies politika. Bet žmonės gyvena vieni kitų kaimynystėje, turi ryšių – ir niekur nuo to nesidėsi. Politikų duona – nelengva. Bet jie privalo suvokti, jog valstybės gyvenimas nėra tavo daržas. Deja, matyti už to daržo tvoros ne kiekvienas geba.
Ne visuomet objektyvi ir žiniasklaida. Kartais net bjauru skaityti kai kurių portalų komentarus. Pavyzdžiui, užsipuola Asmik Grigorian, kad ji dainavo Maskvoje. Visiškas debilizmas!
Šiandieninė Maskva – didžiausias Europos megapolis. Tretjakovo galerija, Puškino muziejus – didžiuliai kultūros lobiai. Rusų teatro, baleto, operos mokyklos pripažintos pasaulyje.
Galiausiai yra ne tik kultūros, bet ir verslo ryšiai. Kiekvienas ekspresyvus politikų pasisakymas sulaukia atgarsio, prasideda sankcijos, sunkinamos sąlygos, griūva žmonių verslai.
Eiliniai žmonės kartais taip pat labai kategoriški. Kartą grįžus į Vilnių, važiuodami troleibusu su vyru kalbėjomės rusiškai. Iš pakeleivių išgirdome labai negražių replikų. Tarsi kalbėdami rusiškai mes darytume kokį nusikaltimą.
Manau, jog ir Rusijoje yra panašiai apie lietuvius atsiliepiančių žmonių. Visur yra visokių žmonių. Juolab, kad Maskvoje gyvena 15 milijonų, penkios Lietuvos.
Pati patyriau visokiausių istorijų, ypač gyvenimo čia pradžioje, kai teko trims šeimoms gyventi viename komunaliniame bute. Parduotuvėse matydama grubų pardavėjų elgesį, kartais išeidavau lauk su ašaromis. Tačiau daugelis Rusijos žmonių yra atviri, linkę padėti, daug kalbėti.
– Ar gausi Rusijoje lietuvių bendruomenė? Kokia ji?
– Sunku apibrėžti. Kol vadovavau lietuvių bendruomenių asociacijai, apvažiavau Peterburgo, Karaliaučiaus, Irkutsko, Krasnojarsko, Barnaulo, Jakaterinburgo, Kazanės kraštus.
Sibire gyvena daugiau tremtinių palikuonių. Kituose kraštuose – verslininkai, žmonės sukūrę šeimas su Rusijos piliečiais, kultūros darbuotojai, sportininkai. Maskvoje pasiliko labai daug lietuvių karininkų.
1990 metais, mano žiniomis, gyveno apie 3500 lietuvių. Ne visi jie priklauso bendruomenėms. Bendruomenės renginius lanko apie 500 lietuvių. Bet tai nėra tikslūs skaičiai.
– Kaip Jums asmeniškai atrodo šiandieninė naujoji Lietuva?
– Galiu pasiremti savo gimtojo miestelio Baisogalos pavyzdžiu. Ten gyvena mano jauniausioji sesuo. Tai atgimstančio Lietuvos kaimo pavyzdys. Renovuotas kultūros centras. Yra jaunų žmonių. Yra mano likusių klasiokų. Kūrybingų žmonių, aktyvios bendruomenės dėka, kaime atgimsta įvairios veiklos. Netgi protmūšiai. Tai mano sesers vyro projektas : „Šaukštu proto neįkrėsi“.
Žmonės čia gyvena visavertį gyvenimą. Mato perspektyvą. Į Baisogalą grįžta gyventi iš Šiaulių, Panevėžio, kitų didelių miestų. Nes čia jauku. Yra grįžtančių iš užsienio. Deja, kai kurie ir vėl išvažiuoja. Neprigyja.
Manau, jog Lietuva turėtų daugiau stengtis, kad į užsienius išvykę žmonės grįžtų ir pritaptų.