Lietuvą ištrauks atvykėliai ir pamišėliai

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
M. Gai­lius skai­ty­to­jus ra­gi­na nu­si­teik­ti, kad an­tiu­to­pi­nio ro­ma­no "Oro" skai­ty­mas bus ne­leng­vas žai­di­mas – tar­si šach­ma­tų par­ti­ja.
Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ra­šy­to­jas, eseis­tas, žur­na­lis­tas Ma­ri­jus Gai­lius pri­sta­tė sa­vo nau­jau­sią ro­ma­ną "Oro". Pa­lan­go­je gi­męs, Šiau­liuo­se pra­lei­dęs paaug­lys­tę, dir­bęs už­sie­nio ša­ly­se, M. Gai­lius pa­žįs­ta­mą ap­lin­ką per­kė­lė į sa­vo an­tiu­to­pi­nį ro­ma­ną. Kū­ri­niu au­to­rius siun­čia ir per­spė­ji­mą – rei­kia kaž­ką da­ry­ti su sa­vo pla­ne­ta.

M. Gai­lius gi­mė Pa­lan­go­je. Po tė­vo mir­ties paaug­lys su ma­ma per­si­kė­lė į ma­mos tė­viš­kę Šiau­lius, čia bai­gė mo­kyk­lą. Žur­na­lis­ti­ką stu­di­ja­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­te, Da­ni­jo­je, Šve­di­jo­je. Ku­rį lai­ką gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je, Pa­ry­žiu­je, dir­bo fo­tog­ra­fu, ra­šė no­ve­les, ku­rios pa­te­ko į pir­mą­jį jo no­ve­lių rin­ki­nį "Šla­pias spa­lis", iš­leis­tą 2012 me­tais.

Šiuo me­tu M. Gai­lius gy­ve­na Vil­niu­je, ra­šo straips­nius kul­tū­ri­niam lei­di­niui "Li­te­ra­tū­ra ir me­nas". Prieš pen­ke­rius me­tus pra­dė­jo ra­šy­ti an­tiu­to­pi­nį ro­ma­ną "Oro", ku­rį iš­lei­do per­nai. M. Gai­liaus ro­ma­no veiks­mas vyks­ta XXI am­žiaus pa­bai­go­je, be ki­tų vie­tų – ir Šiau­liuo­se.

Kny­go­je dar gy­vas re­ži­sie­rius Ei­mun­tas Nek­ro­šius. "Jis mi­rė li­kus sa­vai­tei iki kny­gos iš­spaus­di­ni­mo, ir aš su­pran­tu, kad nie­ko ne­ga­liu pa­keis­ti, ne­ga­liu pa­tai­sy­ti rank­raš­čio. Kvai­las lem­ties ženk­las. Taip ne­tu­rė­jo bū­ti!" – emo­ci­jų su­maiš­tį tuo mo­men­tu pri­si­me­na ra­šy­to­jas.

Su M. Gai­liu­mi kal­bė­jo­mės apie an­tiu­to­pi­nį ro­ma­ną, Šiau­lius, eko­lo­gi­ją ir vir­tua­lų pa­sau­lį.

– Ko­dėl ro­ma­nas pa­va­din­tas "Oro"?

– Iš pra­džių gal­vo­jau pa­va­din­ti "Gi­lus mė­lis", ang­liš­kai "Deep blue", pa­gal IBM kom­pa­ni­jos su­kur­tą šach­ma­tų kom­piu­te­rį "Deep blue", ku­ris 1996 me­tais su­žai­dė šach­ma­tų par­ti­ją su pa­sau­lio čem­pio­nu Ga­riu Kas­pa­ro­vu ir nu­si­lei­do jam.

Šią šach­ma­tų par­ti­ją nau­do­ju kaip kny­gos struk­tū­rą: kiek ėji­mų, tiek sky­rių, vei­kė­jai kaip šach­ma­tų fi­gū­ros ir pa­na­šiai, bet pa­gal­vo­jau, kad "Gi­lus mė­lis" skam­bės la­bai pa­na­šiai kaip ma­no pir­mo­ji kny­ga "Šla­pias spa­lis" ir at­me­čiau.

Ra­šant teks­tą, pa­ts vei­kė­jas pa­ro­dė pa­va­di­ni­mą. Teks­te daug van­dens, oro, gam­to­jau­tos vaiz­da­vi­mo, vei­kė­jai iš­gy­ve­na tam tik­rą gam­tos virs­mą. Vei­kė­jas An­ta­nas pir­mą kar­tą pa­ma­to jū­rą, bet dėl kli­ma­to kai­tos pa­jū­ris su­ny­kęs, pri­me­na la­vo­no odą ir jam pa­si­da­ro bai­su, api­ma pa­ni­ka, jis no­ri pa­bėg­ti, pra­de­da trūk­ti oro. Ta ga­li­my­bė įkvėp­ti oro – tai vil­ties ženk­las, ga­li­my­bė ka­bin­tis to­liau į gy­ve­ni­mą. Šis žo­dis tu­ri ir tam tik­rą gra­fi­nę funk­ci­ją.

– Sa­vo ro­ma­ne vaiz­duo­ja­te ga­na niū­rią atei­tį?

– Kas skai­tė šią kny­gą, sa­kė, kad tai yra kaip įspė­ji­mo šūks­nis.

Ni­dą vaiz­duo­ju kaip sa­lą, ku­ria ji vir­to po di­džiu­lio ura­ga­no, ir at­ran­du, kad šių me­tų sau­sį Kur­šių ne­ri­jo­je Ru­si­jos da­ly­je taip jau bu­vo nu­ti­kę – Bal­ti­jos jū­ra pra­si­ver­žė į Kur­šių ma­rias. Ir ta ma­no juo­da, niū­ri fan­ta­zi­ja jau yra tik­ro­vė. Tai nie­ko nau­jo, to­kios ne­lai­mės įvyks­ta, bet ne­si­ti­kė­jau, kad taip grei­tai pa­si­kar­tos.

Klau­si­mas, kiek ro­ma­ne yra atei­ties ir kiek da­bar­ties. Fu­tu­ris­ti­nis, fan­tas­ti­nis, an­tiu­to­pi­nis žan­ras dar ne­reiš­kia, kad čia vaiz­duo­ja­ma atei­tis, ma­nau, kad šis ro­ma­nas la­biau apie da­bar­tį, tik raiš­kos for­ma tru­pu­tį su­tirš­tin­ta, pa­spal­vin­ta.

Ling­vis­tas Noa­mas Čoms­kis yra pa­sa­kęs, kad apo­ka­lip­sės neį­ma­no­ma nu­jaus­ti, pa­tir­ti, nes mes ją su­pran­ta­me tik ta­da, kai ji bū­na įvy­ku­si. Tas pa­ts yra su kli­ma­to kai­ta. Man at­ro­do, kad tai jau įvy­kę, ir mes ban­do­me ko­vo­ti su jos pa­da­ri­niais.

Po kli­ma­to kai­tos kon­fe­ren­ci­jos 2015 me­tais Pa­ry­žiu­je at­ro­dė, kad pra­dės kaž­kas keis­tis, bet kai pra­bė­gus ke­le­riems me­tams pa­si­žiū­ri, pa­nag­ri­nė­ji duo­me­nis, kas vyks­ta, pa­ma­tai, kad, de­ja, ne­pa­vyks sa­vęs pa­keis­ti. Ir čia nė­ra ko kal­tin­ti, tie­siog žmo­gus taip vei­kia.

Eko­lo­gi­nė po­te­mė la­bai svar­bi ma­no kny­go­je. Šį ro­ma­ną bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti ne tik an­tiu­to­pi­ja, bet ir eko­ro­ma­nu.

– Eko­lo­gi­ja tau vi­sa­da bu­vo svar­bi?

– Aš – žve­jo sū­nus, gi­męs Pa­lan­go­je, jau­na­sis gam­ti­nin­kas vai­kys­tė­je. Tuo do­mė­tis pra­dė­jau la­bai se­niai. Ma­nau, kad ver­ta apie tai kal­bė­ti. Džiu­gu, kad eko­lo­gi­ja tam­pa "tren­du" ir la­bai daug jau­ni­mo pe­ri­ma tą vė­lia­vą.

– Bet juk ma­dos kei­čia­si. Ar ne­nu­tiks taip ir su eko­lo­gi­jos ma­da?

– Taip, ma­dos praei­na, bet klau­si­mas, ar tu tik­rai vai­kai­si ma­dos? Aš ne­si­vai­kau. Man at­ro­do, kad ki­to­se ša­ly­se jau yra užau­gu­si ne vie­na ap­lin­kai jaut­ri kar­ta. O Lie­tu­vo­je eko­lo­gi­ja yra tru­pu­tį de­val­vuo­ta.

Aš į eko­lo­gi­nę pro­ble­mą žiū­riu kaip į tam tik­rą žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos pro­ble­mą. Dau­gu­ma mąs­ty­to­jų su­tin­ka, kad esa­me at­si­dū­rę to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kai tu­ri­me kaž­ką da­ry­ti su sa­vo pla­ne­ta, per­mąs­ty­ti sa­vo vie­tą šia­me pa­sau­ly­je kaip rū­šis.

Re­ne­san­sas išaukš­ti­no žmo­gų, o ant­ro­po­ce­nas (XX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je pra­si­dė­jęs "žmo­gaus am­žius" – aut. pa­st.) žmo­gų šiek tiek nu­lei­džia ant že­mės, kad ne­sa­me iš­skir­ti­nė rū­šis, vi­sos rū­šys yra vie­no­dai svar­bios. Ma­nau, kad aš su sa­vo kny­ga pri­si­de­du prie šio dis­kur­so.

Aš Šiau­lius vaiz­duo­ju niū­rius, bet la­bai gy­vus są­skai­ta pa­bė­gė­lių, ku­rie ne­te­ko sa­vo na­mų dėl kli­ma­to kai­tos įvy­ku­sių ka­tast­ro­fų.

Mū­sų rū­šis nu­ken­tė­jo nuo ko­lo­nia­liz­mo, pa­sau­li­nių ka­rų, da­bar ken­čia nuo kli­ma­to kai­tos. Tai dar vie­na pro­ble­ma, iš­šū­kis. Kaip su tuo tvar­ko­mės? Kas bus lai­mė­to­jas, o kas pra­lai­mė­to­jas? Ma­nau, kad mes kaip ba­ro­nas Miun­hau­ze­nas iš­trauk­si­me sa­ve už plau­kų, gal su kaž­ko­kiais nuo­sto­liais (o ka­da jų ne­bu­vo?), bet iš­trauk­si­me.

– Ki­ta ne ma­žiau ak­tua­li pro­ble­ma, ku­ri yra ir ta­vo ro­ma­ne, "iš­si­kraus­ty­mas" į vir­tua­lią erd­vę.

– Ka­dan­gi vaiz­duo­ju atei­ties si­tua­ci­ją, tai bu­vo neiš­ven­gia­ma, kad tie vei­kė­jai, ku­rie vei­kia šio am­žiaus pa­bai­go­je bū­tų kuo na­tū­ra­les­ni, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad jie yra tink­le, ne­ski­ria sa­vęs nuo tink­lo. Jų ant­ri­nin­kas, ku­rį va­di­na­me pro­fi­liu, toks pat tik­ras kaip jie, o gal net tik­res­nis, nes kau­pia vi­są in­di­vi­do at­min­tį.

Po 11 me­tų bu­vi­mo feis­bu­ke pla­nuo­ju išei­ti iš jo. Jei­gu neiš­sit­rin­čiau iš jo ir dar ten gy­ven­čiau 50 me­tų, tai tas vir­tua­lus in­di­vi­das bū­tų pra­na­šes­nis už ma­ne. Jis šim­tą kar­tų ge­riau už ta­ve ži­no, kur tu ap­si­per­ki, kur tu bu­vai, ką vei­kei.

Pa­vyz­džiui, toks pa­ra­dok­sas: pen­ke­rius me­tus gy­ve­nau Šiau­liuo­se, be­veik kas­dien praei­da­vau pro cent­ri­nį par­ką ir vi­siš­kai iš at­min­ties iš­si­try­nė tai, kad par­ke dunk­so tas ap­leis­tas "Vel­nio ra­tas". Daug ką pri­si­me­nu iš par­ko, bet ra­to – ne, o feis­bu­kas at­si­min­tų.

– Ro­ma­no veiks­mas vyks­ta ir Šiau­liuo­se. Ko­kie jie atei­ty­je?

– Šiau­liai yra vie­na iš to­pog­ra­fi­nių vie­tų kny­go­je. Veiks­mas vyks­ta ir pa­jū­ry­je, kur ma­no tė­viš­kė, ir Šiau­liuo­se, kur gy­ve­nau, ir Vil­niu­je, kur da­bar re­zi­duo­ju su šei­ma, ir Ko­pen­ha­go­je, Stok­hol­me, Pa­ry­žiu­je, kur te­ko gy­ven­ti. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad tai au­to­biog­ra­fi­nis ro­ma­nas, tie­siog re­miuo­si sa­vo pa­ty­ri­mi­ne me­džia­ga. Tos to­pog­ra­fi­nės vie­tos man svar­bios, ir vei­kė­jams svar­bios.

Vie­na ro­ma­no vei­kė­ja ei­na pa­si­da­ry­ti dirb­ti­nį ap­vai­si­ni­mą bu­vu­sio­je "Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nė­je. Ji praei­na pro ara­bų, pa­kis­ta­nie­čių krau­tu­vė­les, ku­rios už­si­da­rė, nes pir­mą kar­tą po dau­gy­bės me­tų Lie­tu­vo­je pa­sni­go. Aš Šiau­lius vaiz­duo­ju niū­rius, bet la­bai gy­vus są­skai­ta pa­bė­gė­lių, ku­rie ne­te­ko sa­vo na­mų dėl kli­ma­to kai­tos įvy­ku­sių ka­tast­ro­fų. Jie čia ran­da na­mus, bet vie­ti­nės mo­te­rys ne­no­ri gim­dy­ti jų vai­kų, jos ieš­ko že­mai­tu­kų, o jų nė­ra.

Man Šiau­liai su tuo "Vel­nio ra­tu" yra dis­to­pi­jos (dis­to­pi­ja – nei­gia­mų pa­da­ri­nių pa­veik­ta atei­tis) me­ta­fo­ra. Na kaip vie­na vie­ta tiek lai­ko ga­li vi­siš­kai ne­si­keis­ti? Aš Šiau­lių ne­su iki ga­lo per­mąs­tęs, tik kaž­kiek pri­si­lie­čiu prie jų, bet šis mies­tas man – rea­gen­tas ir glo­ba­li­nių, ir lie­tu­viš­kų pro­ble­mų.

Ma­nau, kad tik at­vy­kė­liai ir pa­mi­šė­liai ge­rą­ja pra­sme, uto­pi­jos vi­zio­nie­riai ga­li iš­trauk­ti Šiau­lius ir Lie­tu­vą.

– Ar ta­vo vei­kė­jai tu­ri pro­to­ti­pus?

– Be abe­jo­nės. Į vie­ną pa­grin­di­nių vei­kė­jų Kot­ry­ną no­rė­jau su­dė­ti vi­sas bjau­riau­sias sa­vo, ma­mos ir am­ži­na­til­sį mo­čiu­tės sa­vy­bes, bet ji man išė­jo per ge­ra. Taip jau nu­tin­ka, vei­kė­jai pra­de­da veik­ti pa­tys už sa­ve. Vis­gi la­biau­siai ji man pa­na­ši į mo­čiu­tę.

Vi­si ma­no vei­kė­jai daug­maž tu­ri pro­to­ti­pus. Ir tai nor­ma­lu, no­rint su­kur­ti bent kiek įti­ki­na­mai.

Ši kny­ga yra de­di­kuo­ta ma­no tė­čiui Al­gir­dui. Ro­ma­nas ir pra­si­de­da nuo tė­vo mir­ties. Kot­ry­nos tė­vas kli­ma­to­lo­gas šio­je kny­go­je yra la­bai įta­kin­ga fi­gū­ra.

Ra­šy­da­mas šią kny­gą aš pe­rė­jau ir sau la­bai svar­bų ge­du­lo eta­pą – 20 me­tų po tė­vo mir­ties.

– Ar leng­vai gi­mė kny­ga?

– Ga­na ne­leng­vai, nes už­mo­jis bu­vo di­de­lis: ap­rėp­ti ir di­de­lę erd­vę, ir laik­me­tį, ir la­bai di­de­lę te­mą. Rei­kė­jo ap­do­ro­ti daug me­džia­gos, daug dirb­ti ir su kal­ba. Bu­vo sun­kus pro­ce­sas, bet la­bai įdo­mus. Ra­šiau to­kią kny­gą, ko­kios man pa­čiam la­bai trūks­ta Lie­tu­vos raš­ti­joj.

Skai­ty­to­jas tu­ri nu­si­teik­ti, kad jam tai bus toks pat ne­leng­vas už­da­vi­nys, kaip ir man kad bu­vo. Atos­to­goms tik­rai ne­re­ko­men­duo­čiau im­ti šios kny­gos. Tai kny­ga in­te­lek­tua­li­nio, fan­tas­ti­nio po­bū­džio li­te­ra­tū­ros mė­gė­jams.

Ši kny­ga – kaip žai­di­mas, ka­dan­gi pa­rem­ta šach­ma­tų par­ti­ja. Pa­čiam bu­vo di­džiu­lis ma­lo­nu­mas ją kur­ti, skai­ty­to­jas ir­gi ga­lės tą pa­tį pa­tir­ti. Kai per­kan­di žai­di­mo tai­syk­les, vis­kas pa­si­da­ro pa­pras­ta. Ir čia yra daug nuo­ro­dų, kaip jas per­kąs­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.