Legendinė Uljana Semionova žvaigžde pasijuto tik Vakaruose

Le­gen­di­nė Ul­ja­na Se­mio­no­va žvaigž­de pa­si­ju­to tik Va­ka­ruo­se

Ket­vir­ta­die­nį Jo­niš­ky­je ap­si­lan­kiu­si le­gen­di­nė krep­ši­nin­kė, tris­kart Pa­sau­lio, du­kart olim­pi­nė, 10 kar­tų Eu­ro­pos čem­pio­nė Ul­ja­na Se­mio­no­va pa­sa­ko­jo apie sa­vo auk­si­nius me­tus, šlo­vę Va­ka­ruo­se, ir skaus­min­gą iš­me­ti­mą iš So­vie­tų Są­jun­gos rink­ti­nės, apie kont­rak­tą Is­pa­ni­jo­je, apie gy­ve­ni­mą pus­ba­džiu. 65-erių me­tų le­gen­di­nė krep­ši­nin­kė spor­tui dė­kin­ga už at­ver­tas du­ris į pa­sau­lį.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Są­sa­jos su Lie­tu­va

210 cen­ti­met­rų ūgio bu­vu­si So­vie­tų Są­jun­gos mo­te­rų krep­ši­nio rink­ti­nės na­rė, Ry­gos TTT ko­man­dos žai­dė­ja su Jo­niš­ky­je sa­vi­val­dy­bės sa­lė­je su­si­rin­ku­siais ger­bė­jais bend­ra­vo kaip su se­nais pa­žįs­ta­mais.

„Esu dė­kin­ga, kad ma­ne my­li­te, ger­bia­te ir atė­jo­te. Man ne­svar­bu, kas yra žmo­gus: gy­dy­to­jas, spor­ti­nin­kas ar kiem­sar­gis. Su vi­sais ga­liu pa­si­šne­kė­ti. Be to, pa­ti esu iš kai­mo“, – at­sa­kė krep­ši­nin­kė į su­si­ti­ki­mo or­ga­ni­za­to­riaus Leo­no Ka­ra­liū­no pa­ste­bė­ji­mą, kad esan­ti „pa­pras­ta, kaip trys ka­pei­kos“.

U.Se­mio­no­va au­go kai­me Lat­vi­jo­je, nors jos pa­se įra­šas liu­di­ja biog­ra­fi­nį fak­tą, su­si­ju­sį ir su Lie­tu­va. Krep­ši­nin­kė gi­mė 1952 me­tais Za­ra­suo­se.

„Iki šio mies­to li­go­ni­nės ke­lias ark­lio tem­pia­mu ve­ži­mu bu­vo ar­ti­mes­nis nei iki Daug­pi­lio.To­dėl Lie­tu­vą ga­liu va­din­ti sa­vo gim­ti­ne“, – sa­kė le­gen­di­nė žai­dė­ja.

Lie­tu­vą ji iki šiol pri­si­me­na su di­de­le ši­lu­ma, nes bu­vo čia my­li­ma. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je tu­rė­jo gi­mi­nių, tik per at­si­tik­ti­nu­mą ne­ta­po „Ki­birkš­ties“ ko­man­dos na­re. O Vil­niaus spor­to ha­lė­je, kai su­si­tik­da­vo Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos krep­ši­nin­kių ko­man­dos, kar­tą iš­gir­do žmo­nes per rung­ty­nių per­trau­ką šau­kiant: „Ulia, Ulia, tu ne tuos marš­ki­nė­lius ap­si­vil­kai!“ Spor­ti­nin­kė nu­ste­bo: kaip ne tuos – Lat­vi­jos gel­to­nus. O ger­bė­jai ir to­liau reiš­kė emo­ci­jas: „Tau ža­lius vil­kė­ti rei­kia“ (lie­tu­vių marš­ki­nė­liai bu­vo šios spal­vos).

Svar­biau­sią me­da­lį ne­leng­va iš­skir­ti

Bū­si­ma krep­ši­nio žvaigž­dė bu­vo penk­tas vai­kas Na­ta­li­jos ir Ila­rio­no Se­mio­no­vų šei­mo­je. Vai­kys­tė­je Ul­ja­na iš­ban­dė leng­vą­ją at­le­ti­ką, čiuo­ži­mą, apie krep­ši­nį ne­gal­vo­jo, bet kai mo­ky­to­jas da­vė ka­muo­lį, ji, bū­da­ma 13 me­tų, be var­go de­šimt kar­tų iš ei­lės iš po lan­ko įdė­jo jį į krep­šį.

1963-iai­siais Lat­vi­jo­je bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas, ieš­ko­ta aukš­taū­gių mer­gai­čių ir ber­niu­kų, bū­si­mų krep­ši­nin­kų. Kai agen­tai at­vy­ko pa­siim­ti paaug­lės į na­mus, ji tie­siog pa­bė­go į miš­ką. Bro­liui te­ko vy­tis ir su­grą­žin­ti.

„Vis dėl­to iš­vy­kau tre­ni­ruo­tis ir di­džia­ja­me spor­te žai­džiau 25-erius me­tus. Spor­ti­nin­kai kiek­vie­ną se­zo­ną ko­vo­ja dėl me­da­lių. Ne­ži­nau, ku­ris man pa­ts svar­biau­sias. 15 me­tų pra­dė­jau žais­ti jau­nių rink­ti­nė­je, į ku­rią pa­pras­tai pa­ten­ka­ma 17–19 me­tų, ir ta­pau čem­pio­ne. Bran­gus ir pir­mas olim­pi­nis auk­sas, par­vež­tas iš Mont­rea­lio, nes lai­mė­ti Olim­pia­do­je yra kiek­vie­no spor­ti­nin­ko sva­jo­nė, – sa­kė U. Se­mio­no­va. – Olim­pi­nės žai­dy­nės – di­džiu­lė šven­tė, ten olim­pi­nia­me kai­me­ly­je su­si­pa­žin­da­vo­me su ki­tų spor­to ša­kų at­sto­vais, ko ne­pa­ty­rė­me krep­ši­nio čem­pio­na­tuo­se. Bū­da­vo, priei­na smul­ku­tė gim­nas­tė ar au­ga­lo­tas sun­kiaat­le­tis, vi­si la­bi­na­mės, bend­rau­ja­me“.

Spor­tas at­vė­rė pa­sau­lį ir šlo­vę

Le­gen­di­nė krep­ši­nin­kė sa­kė esan­ti dė­kin­ga spor­tui, nes bū­tent jis at­vė­rė lan­gą į pa­sau­lį, su­tei­kė ga­li­my­bę ap­lan­ky­ti dau­ge­lį Eu­ro­pos, Af­ri­kos, Azi­jos ša­lių, Ame­ri­ką. 1993 me­tais ji vie­nin­te­lė iš Eu­ro­pos žai­dė­jų mo­te­rų bu­vo pa­kvies­ta į Spring­fil­do (JAV) krep­ši­nio šlo­vės mu­zie­jų, kur įpras­tai pa­ger­bia­mi tik NBA žai­dė­jai vy­rai.

Į ati­da­ry­tą nau­ją Spring­fil­do mu­zie­jaus pa­sta­tą U. Se­mio­no­va bu­vo pa­kvies­ta ir ant­rą kar­tą. Tą­syk mo­te­ris neap­si­žiū­rė­jo, kad bai­gia­si pa­so ga­lio­ji­mo lai­kas. Jau be­sto­vin­čiai ei­lė­je re­gist­ruo­tis skry­džiui oro uos­te jai bu­vo pa­sa­ky­ta, kad su to­kiu as­mens do­ku­men­tu ne­ga­li vyk­ti. Krep­ši­nin­kei pa­vy­ko per dvi va­lan­das gau­ti nau­ją pa­są, ta­čiau ja­me ne­bu­vo JAV vi­zos, ga­lio­jan­čios 10 me­tų. To­dėl skri­do su abiem do­ku­men­tais. At­lie­kant pa­tik­rą JAV oro uos­te krep­ši­nin­kė ban­dė paaiš­kin­ti, ko­dėl tu­ri du pa­sus. Ta­čiau iš­gir­dę apie kvie­ti­mą į Spring­fil­do krep­ši­nio šlo­vės mu­zie­jų pa­rei­gū­nai ne­be­sik­lau­sę ją pra­lei­do, pa­lin­kė­ję sėk­mės.

Va­ka­ruo­se Ul­ja­na Se­mio­no­va sa­kė pa­ty­ru­si tik­rą šlo­vę. Į Spring­fil­dą tą­kart bu­vo pa­kvies­ta 50 ge­riau­sių pa­sau­lio krep­ši­nin­kų, tarp jų ir Lar­ry Bir­das, ku­riuo spor­ti­nin­kė ža­vė­jo­si. Rau­do­nu ki­li­mu prie­ky­je žen­gė jis, ly­di­mas ap­sau­gos, o to­liau ėjo Ul­ja­na su bi­čiu­le. Vie­ną aki­mir­ką L. Bir­das at­si­su­ko ir – tar­si ber­niu­kas, pa­ma­tęs ste­buk­lą, pri­bė­go prie krep­ši­nin­kės, ją ap­ka­bi­no ir pa­sa­kė: „Ulia, bran­gio­ji, tu esi ma­no ku­my­ras“. Vė­liau dar pri­dū­rė vi­sa­da sva­jo­jęs žais­ti to­kios ko­man­dos pen­ke­tu­ke, ku­ria­me bū­tų ir Ul­ja­na Se­mio­no­va.

Fi­nan­si­niai ne­su­sip­ra­ti­mai

Le­gen­di­nė krep­ši­nin­kė ga­lė­jo tap­ti mi­li­jo­nie­re, jei bū­tų tu­rė­ju­si ga­li­my­bę iš­vyk­ti žais­ti į už­sie­nio klu­bus, sa­va­ran­kiš­kai su­da­riu­si kont­rak­tą, ar­ba – iš­te­kė­ju­si už tur­tin­go ger­bė­jo, ku­rių ne­trū­ko. Bu­vo ir iš Ko­lum­bi­jos, ir iš Bra­zi­li­jos. To­kių, ku­rie ne tik gė­les do­va­no­da­vo, bet ap­mo­kė­da­vo gro­žio cent­rų pa­slau­gas, pir­ki­nius. Ta­čiau jai ta­da svar­biau­sias at­ro­dė krep­ši­nis, be to, bu­vo jau­na, o ger­bė­jai daž­nai ke­lias­de­šimt me­tų vy­res­ni. To­dėl ir neiš­te­kė­jo.

So­vie­tų Są­jun­go­je spor­ti­nin­kai gau­da­vo ne­di­de­lį at­ly­gį už lie­ja­mą pra­kai­tą ir ali­na­mą svei­ka­tą: rink­ti­nės žai­dė­jos gau­da­vo 220 rub­lių, vė­liau ke­lioms ge­riau­sioms mo­kė­da­vo 300 rub­lių.

„Man daug kar­tų už­sie­ny­je siū­lė pa­sa­kiš­kus kont­rak­tus, bet vis at­si­sa­ky­da­vau. Kai pa­ga­liau iš­vy­kau į Is­pa­ni­ją, „Tin­to­ret­to“ klu­bas mo­kė­jo 45 tūks­tan­čių do­le­rių al­gą, bet gau­da­vau tik 400 do­le­rių, li­ku­si su­ma ke­liau­da­vo so­vie­ti­niam „Gos­koms­por­tui“. Klu­bo fi­nan­si­nin­kė ste­bė­jo­si, kaip aš ga­liu pra­gy­ven­ti, sa­kė: „Tu ne gim­nas­tė, tau val­gy­ti nor­ma­liai rei­kia, ir tin­ka­mų rū­bų“. Pir­mą sa­vai­tę vi­siš­kai ne­tu­rė­jau pi­ni­gų. Ge­rai, kad at­vyk­da­ma at­si­ve­žiau deš­ros. Po 8 ar 10 die­nų spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je vie­šai pa­sa­kiau apie fi­nan­si­nes pro­ble­mas, žur­na­lis­tai pa­ra­šė, ki­lo skan­da­las“, – pri­si­me­na U. Se­mio­no­va.

Krep­ši­nio klu­bo pre­zi­den­tas, su­ži­no­jęs, kad iš Mask­vos spor­ti­nin­kė gau­na tik men­ką sa­vo at­ly­gio da­le­lę, as­me­niš­kai skir­da­vo gry­nų­jų.

Ger­bė­jai Is­pa­ni­jo­je ją die­vi­no: net tie­sio­gi­ne pra­sme ne­šio­jo ant ran­kų. O ko­man­dos na­rės po to, kai eki­pa Is­pa­ni­jos čem­pio­na­te iš­ko­vo­jo ant­rą vie­tą, apim­tos emo­ci­jų dė­ko­da­mos net klau­pė­si ant ke­lių.

„Ten aš bu­vau žvaigž­dė“, – su nos­tal­gi­ja sakė Ul­ja­na Se­mio­no­va. So­vie­tų Są­jun­go­je iš rink­ti­nės ji bu­vo iš­mes­ta, net ne­si­var­gi­nant iš anks­to įspė­ti. Tie­siog ne­ti­ko nau­jam ko­man­dos tre­ne­riui, ku­ris anks­čiau va­do­va­vo No­vo­si­birs­ko eki­pai, nie­kaip ne­pa­jėg­da­vu­siai įveik­ti Ry­gos TTT.

Mu­zie­jui pa­li­ko do­va­nų

Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­ti spor­ti­nin­kė šiuo me­tu va­do­vau­ja or­ga­ni­za­ci­jai, be­si­rū­pi­nan­čiai sun­kiau be­si­ver­čian­čiais spor­to ve­te­ra­nais, ka­dai­se gar­si­nu­siais ša­lį. Jos dvi sva­jo­nės: to­liau šiems žmo­nėms pa­dė­ti bei tu­rė­ti dau­giau svei­ka­tos. Pro­fe­sio­na­lus spor­tas jos kū­ne pa­li­ko aki­vaiz­džias pa­sek­mes. Bu­vu­siai krep­ši­nin­kei ope­ruo­ti abu ke­lių ir vie­nas klu­bo są­na­rys.

Po su­si­ti­ki­mo su ger­bė­jais U. Se­mio­no­va ap­si­lan­kė Krep­ši­nio mu­zie­ju­je, kur ant sie­nos pa­li­ko sa­vo del­no tris­pal­vį ant­spau­dą su au­tog­ra­fu ir pa­do­va­no­jo eks­po­na­tų: sa­vo var­do mer­gi­nų krep­ši­nio čem­pio­na­to Lat­vi­jo­je marš­ki­nė­lius bei afi­šas.

Vieš­nia Krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jui Leo­nui Ka­ra­liū­nui taip pat pa­ža­dė­jo su­ras­ti ir pa­do­va­no­ti spor­ti­nius ba­te­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

Su gar­sią­ja krep­ši­nin­ke no­rė­jo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti dau­ge­lis ger­bė­jų.

Ul­ja­na Se­mio­no­va sa­kė esan­ti dė­kin­ga spor­tui už tai, kad jis jai su­tei­kė ga­li­my­bes pa­ma­ty­ti pa­sau­lį.

Ul­ja­na Se­mio­no­va Krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jui Leo­nui Ka­ra­liū­nui įtei­kė sa­vo var­do mer­gi­nų krep­ši­nio čem­pio­na­to, or­ga­ni­zuo­ja­mo Lat­vi­jo­je, marš­ki­nė­lius.

Le­gen­di­nei krep­ši­nin­kei Ul­ja­nai Se­mio­no­vai Krep­ši­nio mu­zie­jus pa­li­ko įspū­dį.

Ul­ja­ną Se­mio­no­vą po dve­jų me­tų de­ry­bų, nes krep­ši­nin­kė tu­rė­jo svei­ka­tos pro­ble­mų, į Jo­niš­kį at­vyk­ti pri­kvie­tė Krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jas Leo­nas Ka­ra­liū­nas.