Laiškas iš praeities: kosmonautu netapo, bet kosmoso neišsižada

Laiškas iš praeities: kosmonautu netapo, bet kosmoso neišsižada

PO TO, KAI RA­ŠĖ­ME

Laiš­kas iš praei­ties: kos­mo­nau­tu ne­ta­po, bet kos­mo­so neiš­si­ža­da

„Aš esu Sau­lius Pau­liu­ko­nis, ku­ris no­rė­jo bū­ti kos­mo­nau­tu“, – po pub­li­ka­ci­jos „Ne­ti­kė­tas ra­di­nys: vai­kų sva­jo­nės at­ras­tos po 47 me­tų“ at­si­lie­pė bu­vęs Šiau­lių vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio Nr. 7 auk­lė­ti­nis. Jis – vie­nas iš tų vai­kų, ku­rių laiš­ke­lius su sva­jo­nė­mis prieš Ka­lė­das at­ka­sė vamz­dy­ną kei­tę dar­bi­nin­kai.

Sau­lius Pau­liu­ko­nis ži­nu­tę nuo sa­vęs ga­vo iš 1970 me­tų rug­sė­jo 1-osios. „Tai bu­vo ne­ti­kė­ta, la­bai...“ – žvelg­da­mas į raš­te­lį sa­ko 54-erių vy­riš­kis. Jis nu­lei­džia akis, su­si­grau­di­na: „Po tiek lai­ko gau­ni ži­nu­tę iš sa­vęs... Juk ne­si­ti­kė­jo­me, kad kaž­kas at­ras...“

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

„Kos­mo­nau­tu ne­ta­pau“, – šyp­so­si Sau­lius Pau­liu­ko­nis, kai su­si­ti­ko­me Rad­vi­liš­ky­je.

Tą­dien, 1970 me­tų rug­sė­jo 1-ąją, bu­vę dar­že­li­nu­kai ta­po pir­mo­kais. Jų sva­jo­nes apie atei­tį už­ra­šė tė­vai, su­dė­jo į bu­te­lį ir už­ka­sė ša­lia pa­so­din­to me­de­lio dar­že­lio kie­me.

Prieš Ka­lė­das, kas­da­mi vamz­dy­nus tarp Tra­kų ir Pa­kal­nės gat­vių, bu­te­lį su raš­te­liais ap­ti­ko AB „Pa­ne­vė­žio sta­ty­bos tres­tas“ fi­lia­lo „Ger­bus­ta“ dar­bi­nin­kai. Rū­pes­tin­gai su­kli­ja­vo kiek­vie­ną la­pe­lį ant po­pie­riaus ir pa­ti­kė­jo neįp­ras­tą lo­bį „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­jai. Dar­buo­to­jai vy­lė­si – gal kaž­kas at­ras sa­ve?

Vie­nas raš­te­lis apie sva­jo­nę tap­ti gy­dy­to­ju chi­rur­gu nu­ve­dė pas šiau­lie­tį kar­dio­lo­gą Ro­ber­tą Ma­žu­ta­vi­čių (apie tai ra­šė­me „Šiau­lių kraš­te“ 2017 12 23 die­nos nu­me­ry­je „Ne­ti­kė­tas ra­di­nys: vai­kų sva­jo­nės at­ras­tos po 47 me­tų"). Po pir­mo­sios pub­li­ka­ci­jos at­si­lie­pė S. Pau­liu­ko­nis.

„Aš no­riu bū­ti kos­mo­nau­tu. Pau­liu­ko­nis Sau­lius“ – to­kią sū­naus sva­jo­nę prieš 47-erius me­tus už­ra­šė Sau­liaus ma­ma.

Jis pri­si­me­na, kad pir­mą­ją kla­sę lan­kė pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je ne­to­li se­no­sios pir­ties, ša­lia se­no­jo via­du­ko. Pas­ta­čius 12-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar „Ju­ven­tos“ pro­gim­na­zi­ja), jį per­kė­lė ten. Po ke­tu­rių kla­sių ke­liai pa­su­ko iš Šiau­lių. Į mies­tą grį­žo jau bai­gęs aš­tuo­nias kla­ses.

„Mo­kyk­lo­je mo­ky­tis tin­gė­jau, – kri­tiš­kai ver­ti­na sa­vo vai­kiš­kas pa­stan­gas S. Pau­liu­ko­nis. – 12-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je bu­vo su­stip­rin­ta mu­zi­ka, bet aš mo­kiau­si ne mu­zi­ki­nė­je kla­sė­je. Ban­džiau ei­ti į Mu­zi­kos mo­kyk­lą, smui­ku pa­gro­ti. Bet trum­pai – man, to­kiai meš­kai, gro­ti sun­ku.“

Au­ga­lo­tas vy­ras iš­vy­ko mo­ky­tis į Žei­me­lio pro­fe­si­nę mo­kyk­lą. Ją bai­gęs, ga­vo tei­sę vai­ruo­ti be­veik „vi­są ant­že­mi­nę tech­ni­ką, ku­ri tuo me­tu tik bu­vo“. Iš­mo­ko ją re­mon­tuo­ti.

„Net tan­kus ar­dy­ti rei­kė­jo. Ga­lė­jau dirb­ti ir su ka­ri­ne tech­ni­ka“, – pa­sa­ko­ja Sau­lius.

Pra­dė­jęs dirb­ti Šiau­lių įmo­nė­je „Vai­ras“, ga­myk­lo­je su­ti­ko ir bu­vu­sią dar­že­lio auk­lė­to­ją, tiks­liai ne­pa­me­na, be­rods, ji dir­bo bib­lio­te­ko­je.

Po tar­ny­bos ar­mi­jo­je pa­su­ko į sa­ni­ta­ri­nę tar­ny­bą, vė­liau grį­žo į „Vai­rą“ dirb­ti vai­ruo­to­ju. Ir taip vi­są gy­ve­ni­mą – su tech­ni­ka ir ša­lia tech­ni­kos. Tu­ri au­to­mo­bi­lių ser­vi­są, šiuo me­tu jį yra iš­nuo­mo­jęs.

„Vai­kys­tė­je vis­kas at­ro­dė ki­taip – daug kas gal­būt no­rė­jo bū­ti kos­mo­nau­tais, – šyp­so­si S. Pau­liu­ko­nis. – Bet žmo­na ir da­bar kei­kia, nes jei­gu per te­le­vi­zi­ją ro­do­ma kas nors apie kos­mo­są, aš bū­ti­nai tu­riu žiū­rė­ti. Ko­dėl kos­mo­sas? Sun­ku pa­sa­ky­ti, man tie­siog įdo­mu.“

Sau­lius no­rė­tų re­mon­tuo­ti lėk­tu­vus, tik kva­li­fi­ka­ci­jos ne­tu­ri: „Jau per se­nas per­si­kva­li­fi­kuo­ti, pa­va­sa­rį bus 55 me­tai. O taip bū­tų įdo­mu pa­ma­ty­ti, ko­kia jų konst­ruk­ci­ja, kaip jie pa­ky­la į kos­mo­są!“

Ko­kią sva­jo­nę jis už­ra­šy­tų da­bar, jei­gu tu­rė­tų ant­rą pro­gą?

„Rei­kė­tų pa­gal­vo­ti", – su­si­mąs­to Sau­lius. O apie ką sva­jo­jo jo vai­kai? "Duk­ros bai­gė moks­lus Lon­do­ne: vie­na – ban­ki­nin­kė, ki­ta – po­li­ci­jos psi­cho­lo­gė, bet abi dir­ba ki­tus dar­bus, ne pa­gal pro­fe­si­ją.“

Duk­ros li­ko už­sie­ny­je. Ir pa­ts S. Pau­liu­ko­nis gy­ve­no Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je. Nu­si­šyp­so: vai­kys­tė­je apie ga­li­my­bę mo­ky­tis ar gy­ven­ti už­sie­ny­je jis net neį­si­vaiz­da­vęs.

Skai­ty­da­mas ant po­pie­riaus su­kli­juo­tus la­pe­lius, ku­riuo­se su­ra­šy­tos iš­si­pil­džiu­sios ir neiš­pil­džiu­sios vai­kiš­kos sva­jo­nės, S. Pau­liu­ko­nis pri­si­pa­žįs­ta, kad su­si­do­mė­ji­mas kos­mo­su ne­pa­lei­džia – se­niai pla­nuo­ja nu­si­pirk­ti te­les­ko­pą. Net ir drau­gai pa­klau­sia, gal jam te­les­ko­pą pa­do­va­no­ti, kad rim­čiau į dan­gų pa­si­žiū­rė­tų?

Sau­lius tu­ri pla­ną: kai išeis į pen­si­ją ir tu­rės dau­giau lai­ko, te­les­ko­pą pa­si­sta­tys se­ne­lio so­dy­bo­je, ato­kiau nuo mies­to švie­sų. „La­bai įdo­mu bū­tų pa­ty­ri­nė­ti Mė­nu­lį. Kaip at­ro­do Mė­nu­lio ant­ro­ji pu­sė?“ – svars­to Sau­lius.

P.S. Va­kar re­dak­ci­ja su­si­sie­kė su bu­vu­sia šios vai­kų gru­pės auk­lė­to­ja Da­nu­te Šid­laus­kie­ne. Bū­tent ją ke­lios mer­gai­tės mi­nė­jo sa­vo sva­jo­nė­se: „No­riu bū­ti to­kia auk­lė­to­ja, kaip auk­lė­to­ja Da­nu­tė“. Ši gru­pė bu­vo pir­mo­ji jau­nos ir ta­len­tin­gos pe­da­go­gės gy­ve­ni­me. Tai­gi, is­to­ri­ja tu­rės tę­si­nį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Skai­ty­da­mas sa­vo ir ki­tų gru­pės drau­gų laiš­ke­lius su jų sva­jo­nė­mis, Sau­lius Pau­liu­ko­nis pri­si­mi­nė Rim­vy­dą, su ku­riuo ėjo į tą pa­čią mo­kyk­lą. Rim­vy­das no­rė­jo bū­ti me­cha­ni­ku.

„Pri­si­me­nu, už dar­že­lio bu­vo mo­kyk­la. Pa­lei mo­kyk­los tvo­rą bu­vo so­das, ku­ria­me žais­da­vo­me fut­bo­lą. Ten rink­da­vo­me ir žo­lę vėž­liams. dar­že­ly­je bu­vo gy­va­sis kam­pe­lis“, – į vai­kys­tę nu­ve­da pri­si­mi­ni­mai Sau­lių Pau­liu­ko­nį.

Ne­ti­kė­tas ra­di­nys – tar­si lo­bis iš vai­kys­tės

Šiau­liuo­se tarp Tra­kų ir Pa­kal­nės gat­vių vamz­dy­nus kei­čian­tys dar­bi­nin­kai prieš Ka­lė­das at­ka­sė spal­vo­ta­me stik­lo bu­te­ly­je ant po­pie­riaus la­pe­lių su­ra­šy­tas vai­kų sva­jo­nes.

17-ka už­ra­šy­tų po­pie­riaus la­pe­lių. Vi­sur da­ta – 1970 me­tai, rug­sė­jo 1-oji. Si­gu­tis Avi­žė­nas už­ra­šė, kuo no­rė­tų bū­ti: „trau­ki­niuo vai­ro­to­ju“. „Aš no­riu bū­ti dak­ta­re ar­ba par­da­vė­ja. Aud­ro­nė“, „La­bai no­rė­čiau po ku­rio lai­ko pa­keis­ti auk­lė­to­ją Da­nu­tę, Ra­sa Jušk.“, „Aš no­riu bū­ti to­kia auk­lė­to­ja, kaip auk­lė­to­ja Da­nu­tė, Jo­lan­ta G.“, „Aš užau­gęs bū­siu la­kū­nas. Skrai­dy­siu tik reak­ty­vi­niu. 6 me­tų Vai­ce­kaus­kas Ai­das.“

„Užau­gęs no­riu bū­ti vai­ruo­to­ju, vai­ruo­ti au­toins­pek­ci­jos val­diš­ką „Vol­gą“. Drau­gams lin­kiu sėk­mės moks­le. Gin­ta­ras Gau­ril­či­kas“, „Ra­sa Pi­vo­rai­tė no­ri bū­ti ūki­nin­ke“, „Da­buls­kis Ar­tū­ras (nu­ro­dy­tas ad­re­sas). No­riu bū­ti ka­riš­kiu“, „No­rė­čiau bū­ti kir­pė­ja ar­ba gy­dy­to­ja, bet ge­riau kir­pė­ja... Dai­ne­lė G.“, „No­riu bū­ti dai­li­nin­ku. Egi­di­jus G.“, „Ela no­ri bū­ti mu­zi­kan­te“, „Rim­vy­do sva­jo­nė bū­ti me­cha­ni­ku“. Du tė­ve­lių lin­kė­ji­mai skir­ti Vio­le­tai Pa­lu­jans­kai­tei. Vie­na­me po­pie­riaus la­pe­ly­je už­ra­šy­ta „Dia­na Vi­lei­ky­tė, auk­lė­to­ja“.

Gal čia esa­te ir jūs, o gal jū­sų ma­ma, tė­tis, drau­gai? Ar jū­sų sva­jo­nės iš­si­pil­dė? Pa­si­da­ly­ki­te sa­vo pri­si­mi­ni­mais.

Pa­ra­šy­ki­te mums (loreta@skrastas.lt) ar­ba pa­skam­bin­ki­te tel. (8 41 591562).