Laiškai iš praeities: tėvų linkėjimai tapo stebuklu

Laiš­kai iš praei­ties: tė­vų lin­kė­ji­mai ta­po ste­buk­lu

„Vis tiek yra lem­tis, li­ki­mas, ne­tgi ste­buk­las“, – sa­ko Vio­le­ta Gri­ciu­vie­nė, Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los sty­gi­nių inst­ru­men­tų skyriaus pe­da­go­gė. Ste­buk­lu jai ta­po tė­ve­lių laiš­kai su pa­lin­kė­ji­mais, ko siek­ti ir kaip gy­ven­ti. Abu laiš­kai ras­ti Šiau­liuo­se prieš Ka­lė­das at­kas­ta­me bu­te­ly­je, į ku­rį 1970 me­tų rug­sė­jo 1–ąją bu­vo su­dė­tos Šiau­lių vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio Nr.7 auk­lė­ti­nių sva­jo­nės. „Jei­gu bū­tų gy­vas tė­ve­lis, jis bū­tų eu­fo­ri­jo­je! O aš ga­lė­jau nie­ko ne­su­ži­no­ti, jei­gu ne­bū­tų laiš­kų su­ra­dę“, – sa­kė bu­vu­si dar­že­lio Nr.7 auk­lė­ti­nė.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Ypa­tin­ga do­va­na

Ra­šė­me, kad laiš­kus, su­dė­tus bu­te­ly­je ir už­kas­tus dar­že­lio kie­me, ra­do vamz­dy­nus kei­tę AB Pa­ne­vė­žio sta­ty­bos tres­to fi­lia­lo „Ger­bus­ta“ dar­bi­nin­kai. Laiš­kuo­se su­ra­šy­tos vai­kų sva­jo­nės bū­ti kos­mo­nau­tu, dai­li­nin­ku, gy­dy­to­ju, kir­pė­ja, auk­lė­to­ja, ūki­nin­ke, mu­zi­kan­te, la­kū­nu... Po pir­mo­sios pub­li­ka­ci­jos su­ra­do­me ke­lis šios gru­pės vai­kus ir jų auk­lė­to­ją Da­nu­tę Šidlaus­kie­nę. Skir­tin­gos sva­jo­nės, skir­tin­gos is­to­ri­jos tar­si vėl su­jun­gė šiuos žmo­nes po 47–erių me­tų.

Vio­le­tai Pa­lu­jans­kai­tei laiš­kus pa­ra­šė ir ma­ma, ir tė­vas, pa­ly­dė­da­mi sa­ki­niu apie duk­ters sva­jo­nę – „No­riu bū­ti auk­lė­to­ja“.

„Te­gul ta­vo gy­ve­ni­mo ke­lias bū­na tie­sus ir tei­sin­gas. Da­bar tu ma­ža, tau tik sep­ty­ni me­tai, užau­gu­si mo­kėk at­skir­ti gė­rį nuo blo­gio, būk pa­ti ge­ra ir tau bus ki­ti ge­ri. Ne­pa­si­ti­kėk tais žmo­nė­mis, ku­rie to ne­ver­ti. Lin­kiu gy­ve­ni­me pa­siek­ti tai, kas ge­riau­sia ir ko šir­de­lė ta­vo trokš­ta. My­lėk sa­vuo­sius ar­ti­mus žmo­nes ir tuos, ku­rie to ver­ti! Mo­kėk pa­si­rink­ti drau­gus! Ta­vo ma­ma.“

Šį laiš­ką Vio­le­tos Pa­lu­jans­kai­tės-Gri­ciu­vie­nės ma­ma Van­da Pa­lu­jans­kie­nė pa­ra­šė 1970 me­tų rug­sė­jo 1-ąją, kai duk­ra bai­gė dar­že­lį ir išė­jo į pir­mą­ją kla­sę.

„Lin­ki­me mū­sų duk­rai Vio­le­tai sėk­mės žen­giant pir­muo­sius sa­va­ran­kiš­kus žings­nius, vi­sa­da bū­ti są­ži­nin­gai, ne­pa­būg­ti su­tik­tų gy­ve­ni­me sun­ku­mų, vi­sa­da pri­si­min­ti dar­že­lį Nr.7. J. ir V. Pa­lu­jans­kai“. Šį laiš­ką duk­rai tą pa­čią die­ną ir ta pa­čia pro­ga pa­ra­šė Vio­le­tos tė­vas Jo­nas Pa­lu­jans­kas.

„Kai per­skai­čiau ma­mos ir tė­tu­šio laiš­kus, kad no­riu bū­ti auk­lė­to­ja, ver­kiau... Su to­mis min­ti­mis gu­liau­si ir kė­liau­si... Aš neat­si­me­nu, ne­ži­no­jau to, – ste­bė­jo­si po­nia Vio­le­ta. – Pa­si­dė­ju­si nuo­trau­kas ban­džiau pri­si­min­ti, ko­dėl mes ne­ži­no­jo­me, kad tė­vai pa­ra­šė to­kius laiš­kus? Ma­no ma­mos ne­bė­ra jau me­tus, tė­tu­šio – dve­jus. Jie ką tik iš­ke­lia­vo... Jei­gu bū­tų gy­vas tė­tu­šis, jis bū­tų eu­fo­ri­jo­je! Ar­gi jie, mes ta­da gal­vo­jo­me, kad kaž­kas su­ras tą bu­te­lį? Juk čia ne bu­te­lis, iš­mes­tas į jū­rą, su vil­ti­mi su­lauk­ti pa­gal­bos.“

Ji sa­ko, kad yra lem­tis, gal net ste­buk­las, kad prieš Ka­lė­das, šven­ti­niu lai­ko­tar­piu, bu­vo at­ras­ta tai, ką jos tė­vai at­siun­tė iš praei­ties.

„Mes su bro­liu, ku­ris pen­ke­riais me­tais jau­nes­nis už ma­ne, svars­tė­me, ko­dėl tė­vai nie­ko apie tai ne­pa­sa­ko­jo? O aš ne­pri­si­me­nu, nors man bu­vo sep­ty­ne­ri. Štai nuo­trau­ka –1970 me­tai bir­že­lio 1 die­na, ma­no gim­ta­die­nis, – iš­tie­sia tė­vų al­bu­me su­ras­tą nuo­trau­ką. Ma­žo­ji Vio­le­ta pa­si­puo­šu­si sep­ty­ne­tu­ko ka­rū­na. – Aš pri­si­me­nu, ko­kios spal­vos bu­vo ma­no ka­rū­na, auk­lė­to­jos Da­nu­tės pa­da­ry­ta. Ji – bor­do spal­vos, net ma­no bro­lis ją pri­si­me­na, nes tą ka­rū­ną sau­go­jau.“

Tė­vai vi­są gy­ve­ni­mą lin­kė­jo to pa­ties

Po­nia Vio­le­ta šyp­so­si: nors ir ne­pri­si­me­na sva­jo­nės bū­ti auk­lė­to­ja, gy­ve­ni­mo ke­lias nu­ve­dė pa­na­šia kryp­ti­mi. Ji ta­po smui­ko ir vio­lon­če­lės mu­zi­kos pe­da­go­ge, kon­cert­meis­te­re, mo­ko ir ug­do skir­tin­go am­žiaus vai­kus.

„Ko­dėl aš no­rė­jau bū­ti auk­lė­to­ja? Gal to­dėl, kad mū­sų auk­lė­to­ja Da­nu­tė bu­vo la­bai gra­ži. Pri­si­me­nu ją kaip ki­no ak­to­rę ar ma­ne­ke­nę“, – pa­sa­ko­ja apie įspū­din­gą švie­siap­lau­kę jau­nu­tę auk­lė­to­ją Da­nu­tę Zim­ku­tę-Šid­laus­kie­nę.

Mo­te­ris ste­bi­si, kad iki šiol pri­si­me­na vai­kiš­ką kū­no spal­vos be­re­tę ar žals­vą striu­kę nuo­trau­ko­je, o at­si­svei­ki­ni­mo su dar­že­liu, kai bu­vo už­kas­tos jų sva­jo­nės ir pa­so­din­tas me­dis, ji ne­pa­me­na.

„Ar nė­ra tų iš­leis­tu­vių nuo­trau­kų, vi­so ri­tua­lo? Ne­ti­kiu, kad nie­kas ne­fo­tog­ra­fa­vo. Juk ma­no gim­ta­die­nį fo­tog­ra­fa­vo! Gai­la, kad tė­ve­lių ne­be­ga­liu to pa­klaus­ti.“

Žvelg­da­ma į nuo­trau­kas ji pri­si­me­na: „Jei­gu ne­klys­tu, čia – Dai­no­ra, čia – Kęs­tu­tis. Ela... Ar tik ne ta gar­ba­no­ta mer­gai­tė?“

Ant vie­nos nuo­trau­kos už­ra­šy­ta: „Lapk­ri­tis, 1968 me­tų II jaun. dar­že­lio gru­pė“. Jo­je – vi­sa vai­kų gru­pė su auk­lė­to­ja. Šei­ma iš­sau­go­jo ir 1967 me­tų svei­ki­ni­mą su Nau­jai­siais me­tais, jį pa­ra­šė dar­že­lio II gru­pės per­so­na­las. Įdo­mu tai, kad ant at­vi­ru­ko ne Nau­jų­jų me­tų, o Ka­lė­dų da­ta – 1967 12 25.

Tė­ve­lių lin­kė­ji­mai tuo me­tu sep­ty­ne­rių me­tų duk­rai at­ro­do la­bai rim­ti: mo­kė­ti at­si­rink­ti drau­gus, at­skir­ti ge­rą nuo blo­go. Tai bu­vo šei­mos ver­ty­bės?

„Ma­no tė­vai bu­vo iš­si­la­vi­nę žmo­nės. Tė­tu­šis daug me­tų dir­bo dvi­ra­čių ga­myk­lo­je vie­no ar ki­to ce­cho vir­ši­nin­ku. Bu­vo ge­ras ora­to­rius. Šia­me laiš­ke tė­tu­šio raš­tas la­bai „su­kuk­lin­tas“, nes jis ra­šy­da­vo pla­čiai, – pri­si­me­na duk­ra.– Mes neį­si­vaiz­duo­da­vo­me šven­tės be pus­va­lan­džio jo kal­bos. Vi­si bū­da­vo pri­si­min­ti – ir tė­vai, ir se­ne­liai... Jis vi­sa­da sa­ky­da­vo: tu­ri bū­ti są­ži­nin­ga, ge­ra ir ki­ti bus ge­ri. To­kie jo lin­kė­ji­mai bu­vo vi­są gy­ve­ni­mą, to­dėl, kai skai­čiau laiš­kus, bu­vo taip jaut­ru...“

Ma­ma dir­bo drau­di­mo ins­pek­ci­jos vir­ši­nin­ke, vė­liau – bu­hal­te­re, duk­ros žo­džiais, bu­vo kuk­li. Ji ki­lu­si iš Ku­piš­kio, o tė­tu­šis – nuo Pak­ruo­jo, emo­cio­na­lus, daug skai­tė iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Mė­go pa­sa­ko­ti iš praei­ties, to­dėl duk­ra dar la­biau ste­bi­si, kad jis nie­ka­da ne­pri­mi­nė šių laiš­kų.

Po­niai Vio­le­tai jaut­rus ir tas fak­tas, kad laiš­kai su­ras­ti bū­tent da­bar, kai dar gy­vi juo­se mi­ni­mi vai­kai, auk­lė­to­ja. „Man bū­tų taip įdo­mu su­si­tik­ti, kaip ji ma­ne pri­si­me­na? Tur­būt ne­nus­teb­tų, kad esu mu­zi­kan­tė...“

Ke­lias nu­ve­dė į mu­zi­ką

Iš dar­že­lio po­nia Vio­le­ta pri­si­me­na mu­zi­kos va­do­vę. „Be­veik 99 pro­cen­tai, kad tai – ži­no­mo smui­ko pe­da­go­go Anu­saus­ko žmo­na. Ma­nau, ji nu­krei­pė tė­vus ves­ti ma­ne į mu­zi­kos mo­kyk­lą. Tu­rė­jau ge­rą klau­są, pri­si­me­nu, dai­nuo­da­vau ar­ba aš vie­na, ar­ba dvie­se su Li­nu­te.“

Ma­žo­ji mu­zi­kan­tė pa­te­ko pas tuo me­tu jau­ną smui­ko pe­da­go­gę Ni­jo­lę Pras­ce­vi­čie­nę. Ne­bu­vo leng­va, Vio­le­ta yra net sty­gas trau­kiu­si, kad gro­ti ne­rei­kė­tų. Aukš­tes­nio­jo­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je rin­ko­si ki­tą inst­ru­men­tą – vio­lon­če­lę.

„Po ket­ve­rių me­tų ga­vo­me dip­lo­mą – or­kest­ro ar­tis­to ir pe­da­go­go-mu­zi­kos dės­ty­to­jo“, – pa­sa­ko­ja mu­zi­kos pe­da­go­gė. Vė­liau dar bai­gė iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo stu­di­jas Klai­pė­do­je.

Dirb­ti į Jo­niš­kį at­va­žia­vo vos 19-os me­tų. Ir li­ko. 35 me­tai dir­ba me­no mo­kyk­lo­je – ko­lek­ty­vas pa­svei­ki­no su gra­žiu dar­bo ju­bi­lie­ju­mi.

Tie­sa, po pen­ke­rių dar­bo me­tų te­ko iš­gy­ven­ti vi­di­nę kri­zę. „At­ro­dė, vis­ką me­siu. Ką čia Jo­niš­ky­je veik­ti? Man ge­rai se­kė­si už­sie­nio kal­bos, o čia – mu­zi­ka... Ži­no­ma, čia pe­ni me­nas, bet val­gy­ti ir­gi rei­kė­jo“, – šyp­so­si pri­si­mi­nu­si dve­jo­nes. Da­bar il­ga­me­tė pe­da­go­gė svars­to, kad tuo me­tu gal­būt trū­ko ži­nių dar­bui su skir­tin­go am­žiaus vai­kais. Juk čia vyks­ta in­di­vi­dua­lios pa­mo­kos.

Apie ką da­bar sva­jo­ja vai­kai? Po­nios Vio­le­tos sū­nus „užau­go“ me­no mo­kyk­lo­je – iš­mo­ko gro­ti skra­ba­lais, bir­by­ne, kank­lė­mis, bet pa­si­rin­ko re­ži­sie­riaus ke­lią.

„Da­bar vai­kai skai­čiuo­ja, iš ko nu­si­pirks na­mą ar bu­tą, – sa­ko me­no mo­kyk­los pe­da­go­gė. – Daž­nai gal­vo­ja iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, už­si­dirb­ti. Taip, be pi­ni­gų ne­gy­ven­si, bet... Vis­kas atei­na iš šei­mos. Vie­ni tė­vai pa­si­klau­so sa­vo vai­kų kon­cer­tų Jo­niš­kio si­na­go­go­se ir jiems oda šiurps­ta, kai sty­gi­niai inst­ru­men­tai gro­ja.“

Pe­da­go­gę dar­bui įkve­pia vai­kų no­ras mo­ky­tis, pa­siek­tas re­zul­ta­tas, tė­vų ge­ri žo­džiai. O kon­cer­tai ir sce­na nu­plau­na vi­są re­pe­ti­ci­jų naš­tą.

„Vyks­ta vai­kų kai­ta. Rei­kia su­do­min­ti, mo­ty­vuo­ti. O tai sun­ku. Ko­dėl gro­ti, jei­gu ga­liu ei­ti į kom­piu­te­rių kla­sę ir mo­ky­tis pro­gra­ma­vi­mo? Vi­si vai­kai tu­ri iš­ma­niuo­sius, o tu re­pe­tuo­ji, ypač daug re­pe­ti­ci­jų prieš kon­cer­tus. Bet kon­cer­tuo­se gau­na­me tar­si di­de­lį py­ra­go ga­ba­lą, tar­si ka­rū­ną kas už­de­da. Ge­ras jaus­mas, jau­tie­si pa­ky­lė­tas, o jei­gu dar kaž­ką lai­mi!“ – mu­zi­kos pe­da­go­gė ma­to, kad ir mo­ki­niai pa­jau­čia tą pa­tį, grįž­ta pa­ten­kin­ti. Ji gro­ja ir kon­cer­tuo­ja su sa­vo mo­ki­niais, džiau­gia­si su­kaup­tu re­per­tua­ru ir ga­li­my­be in­teg­ruo­ti į pro­gra­mą skir­tin­go meist­riš­ku­mo vai­kus.

Ar ne­trūks­ta vai­kų? „No­rin­čių gro­ti ne­ma­žė­ja, – sa­ko pe­da­go­gė ir ak­cen­tuo­ja šį fak­tą. – Šiais mokslo metais kaip nie­ka­da daug su­lau­kė­me vai­kų. Ati­da­rė­me anks­ty­vo­jo mu­zi­ka­vi­mo gru­pes vai­kų dar­že­ly­je. Ten dir­ba mū­sų pe­da­go­gas ir pa­ste­bė­jęs ga­bius vai­kus, juos nu­krei­pia.

Tu­riu mo­ki­nę, ku­ri pa­ti še­še­rių me­tų iš­si­rin­ko vio­lon­če­lę. Vi­si bu­vo nu­ste­bin­ti. Per 35 me­tus gal tik ant­ras at­ve­jis, kai pa­ts vai­kas pa­si­rin­ko vio­lon­če­lę. Pa­si­mo­kiu­si me­tus ji jau kon­cer­ta­vo. Pui­ki ar­tis­tė, su­lau­kė ova­ci­jų.“

Stip­rus ry­šys

Vio­le­ta Gri­ciu­vie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad mu­zi­ka kei­čia žmo­nes: „Ma­to­me, kad mū­sų vai­kai švel­nes­ni, kul­tū­rin­ges­ni. Me­no mo­kyk­lo­je mo­ko­mės sce­ni­nės kul­tū­ros, ap­ran­gos kul­tū­ros, for­muo­ja­me me­ni­nį su­pra­ti­mą ir mu­zi­ki­nį sko­nį. Gal vai­kas ir ne­bus pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kos at­li­kė­jas, bet jis bus pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kos klau­sy­to­jas, su­vo­kian­tis mu­zi­ką.“

Sa­ve ji pri­ski­ria prie griež­tes­nių mo­ky­to­jų. Kai mo­kė­si pa­ti, pa­si­skųs­ti tė­vams griež­tais pe­da­go­gais ne­bū­tų ga­lė­ju­si: tė­vas ne­bū­tų guo­dęs, tik pa­sa­kęs – rei­kia mo­ky­tis.

Ry­šį su tė­vais jai vėl su­grą­ži­no at­ras­ti laiš­kai.

„Praė­jo 47 me­tai ir aš ga­vau tė­vų laiš­kus iš ana­pus... Pa­si­žiū­rė­jau ka­len­do­riu­je, kad 1970 me­tų rug­sė­jo 1–oji bu­vo bu­vo ant­ra­die­nis... O jei­gu dar­bi­nin­kai bū­tų ka­sę met­rą į šo­ną ir nie­ko ne­bū­tų su­ra­dę? Ne­bū­tu­me su­ži­no­ję apie tą nuo­sta­bią is­to­ri­ją“, – sa­ko vie­na iš tos die­nos sva­jo­to­jų.

***

„Aš no­riu bū­ti dak­ta­re ar­ba par­da­vė­ja. Aud­ro­nė“, „La­bai no­rė­čiau po ku­rio lai­ko pa­keis­ti auk­lė­to­ją Da­nu­tę. Ra­sa Jušk.“, „Aš no­riu bū­ti to­kia auk­lė­to­ja, kaip auk­lė­to­ja Da­nu­tė, Jo­lan­ta G.“, „Ra­sa Pi­vo­rai­tė no­ri bū­ti ūki­nin­ke“, „Da­buls­kis Arū­nas. No­ri bū­ti ka­riš­kiu“, No­rė­čiau bū­ti kir­pė­ja ar­ba gy­dy­to­ja, bet ge­riau kir­pė­ja... Dai­ne­lė G.“, „No­riu bū­ti dai­li­nin­ku, Egi­di­jus G.“, „Ela no­ri bū­ti mu­zi­kan­te“, „Rim­vy­do sva­jo­nė bū­ti me­cha­ni­ku“. Gal­būt čia esa­te ir jūs? Pa­si­da­ly­ki­te sa­vo pa­sa­ko­ji­mais. Pa­ra­šy­ki­te mums (loreta@skrastas.lt) ar­ba pa­skam­bin­ki­te tel. (8 687) 45849.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Tai tar­si ka­lė­di­nis ste­buk­las, tar­si kaž­ko­kio ho­li­vu­di­nio fil­mo siu­že­tas. Fan­tas­ti­ka!“ – to­kias emo­ci­jas Vio­le­ta Pa­lu­jans­kai­tė-Gri­ciu­vie­nė iš­gy­ve­no su­ži­no­ju­si, kad po 47-erių me­tų su­ras­ti jos tė­ve­lių ra­šy­ti laiš­kai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Vai­kų dar­že­ly­je ma­žo­ji Vio­le­ta (de­ši­nė­je) dai­nuo­da­vo ir so­lo, ir due­tu.

Links­ma aki­mir­ka prie dar­že­lio su auk­lė­to­ja Da­nu­te.

Gru­pė 1968-ai­siais.

Ma­žo­ji Vio­le­ta šven­čia 7–erių me­tų gim­ta­die­nį dar­že­ly­je.