Laiškai iš praeities: „Tai buvo mano pirmoji grupė“

Laiš­kai iš praei­ties: „Tai bu­vo ma­no pir­mo­ji gru­pė“

Šiau­lių lop­še­lio-dar­že­lio Nr. 7 vai­kų laiš­kai su sva­jo­nė­mis iš 1970 me­tų rug­sė­jo 1-osios su­jau­di­no ne vie­ną šir­dį. Prieš Ka­lė­das at­kas­tas bu­te­lis su ja­me iš­sau­go­tais laiš­kais at­vė­rė pla­čias pri­si­mi­ni­mų du­ris.

Po pir­mo­sios pub­li­ka­ci­jos sa­ve at­pa­ži­no ke­le­tas bu­vu­sių dar­že­li­nu­kų. Su­si­ti­ko­me su jais, o šią sa­vai­tę su­ra­do­me ir jų auk­lė­to­ją.

„La­bai no­rė­čiau po ku­rio lai­ko pa­keis­ti auk­lė­to­ją Da­nu­tę“, „Aš no­riu bū­ti to­kia auk­lė­to­ja, kaip auk­lė­to­ja Da­nu­tė“, – vai­kų sva­jo­nė­se auk­lė­to­ja bu­vo tar­si pa­vyz­dys.

„Aš vi­są nak­tį ne­mie­go­jau, tar­si fil­mas bėg­tų prieš akis... Ši vai­kų gru­pė man la­bai bran­gi, nes ji bu­vo pir­mo­ji“, – sa­ko 72-ejų šiau­lie­tė Da­nu­tė Šid­laus­kie­nė, prieš 47-erius me­tus pa­siū­liu­si vai­kų sva­jo­nes už­ra­šy­ti ir už­kas­ti, to­je vie­to­je pa­so­din­ti me­de­lį, kad vis­kas iš­si­pil­dy­tų.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Bran­gi, pir­mo­ji, my­li­ma

Ra­šė­me, kad bu­te­lį su Šiau­lių vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio Nr.7 vai­kų laiš­kais tarp Tra­kų ir Pa­kal­nės gat­vių, ra­do AB Pa­ne­vė­žio sta­ty­bos tres­to fi­lia­lo „Ger­bus­ta“ dar­bi­nin­kai. Pa­ma­tę „lo­bį“, jie vi­sus la­pe­lius su­kli­ja­vo ir at­ne­šė į re­dak­ci­ją, ti­kė­da­mi, kad kaž­kam tai bus tar­si ka­lė­di­nė do­va­na.

Da­nu­tė Šid­laus­kie­nė apie šią is­to­ri­ją su­ži­no­jo iš kai­my­nės. Bū­tent ji per­da­vė po­nios Da­nu­tės te­le­fo­ną re­dak­ci­jai. Kai pa­skam­bi­no­me dėl su­si­ti­ki­mo, bu­vu­si auk­lė­to­ja ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti: po 47 me­tų su­lau­kė laiš­kų iš sa­vo jau­nys­tės!

Po­nia Da­nu­tė mus pa­si­ti­ko su nuo­trau­ko­mis – iš jų žvel­gė tie sva­jo­to­jai, 1970 me­tų rug­sė­jo 1-ąją iš­ly­dė­ti į pir­mą­ją kla­sę.

„Tai bu­vo ma­no pir­mo­ji gru­pė. Čia Gin­ta­rė­lis Gau­ril­či­kas, čia Lo­re­tu­kas, Ar­tū­riu­kas... Bal­ta mer­ge­lė, kaip jos var­das? Aud­ru­tė, la­bai ge­ras vai­kas. Sau­lius, jį bu­vau su­si­ti­ku­si tak­si. Avi­žė­nas, am­ži­ną atil­sį. Vai­ce­kaus­kas bu­vo la­bai gra­žus, aukš­tas...“, – žvelg­da­ma į nuo­trau­kas pri­si­me­na bu­vu­si vai­kų auk­lė­to­ja.

„Ne­su­me­luo­siu, gu­liu lo­vo­je ir vėl iš nau­jo skai­tau laik­raš­tį. Taip no­riu pri­si­min­ti, puo­liau ieš­ko­ti nuo­trau­kų.“

Nuot­rau­ko­se ma­to­me ir auk­lė­to­ją, tuo me­tu Da­nu­tę Zim­ku­tę – jau­ną švie­siap­lau­kę gra­žuo­lę. Vie­nur ji – Va­sa­ra, ki­tur – Kiš­kis su sli­dė­mis.

„Bu­vau jau­na ener­gin­ga auk­lė­to­ja. Neb­lo­ga mer­gel­ka!“ – sa­ko su že­mai­tiš­ku ak­cen­tu po­nia Da­nu­tė ir nu­si­juo­kia. Tik­rai – gra­ži ir švy­tin­ti tar­si ki­no žvaigž­dė ji atė­jo į vai­kų bū­rį.

Dirb­ti lop­še­ly­je-dar­že­ly­je Nr. 7 ji pra­dė­jo 1967-ai­siais, dar stu­di­juo­da­ma Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Vie­nuo­li­kos vai­kų šei­mo­je au­gu­si Da­nu­tė tu­rė­jo pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, nes iš sti­pen­di­jos pra­gy­ven­ti bu­vo sun­ku. Stu­di­jas bai­gė 1968 me­tais. O tą 1970 me­tų rug­sė­jo 1-ąją jai bu­vo vos 24-eri.

Apie ką sva­jo­jo pa­ti Da­nu­tė, trem­ties ir kai­mo vai­kas?

„Aš no­rė­jau tap­ti dak­ta­re, sto­ma­to­lo­ge! Gal­vo­jau, kad prie dan­tų nė­ra po­li­ti­kos, bet trem­ti­nių vai­kų ne­priim­da­vo į aukš­tą­sias mo­kyk­las. Priė­mė dirb­ti tik su ma­žais vai­kais, kad „ne­ves­čiau an­ti­ta­ry­bi­nės veik­los, – pa­sa­ko­ja po­nia Da­nu­tė. – Sto­da­ma į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą ne­blo­gai iš­lai­kiau eg­za­mi­nus, bet vie­nas iš dės­ty­to­jų pa­ma­tė an­ke­to­je, kad esu trem­ti­nė, ir pa­sa­kė – ne­ga­li­ma. Pa­rė­jau verk­da­ma. Jau bu­vau su­si­dė­ju­si daik­tus na­mo. Ter­bą tu­rė­jau, la­ga­mi­nas bu­vo me­di­nis... Bet de­ka­nas vis dėl­to pa­kvie­tė, pa­sa­kė, kad esu priim­ta.“

Trem­ties vai­kas

Kal­ban­tis su po­nia Da­nu­te neap­lei­do min­tis, kad kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas ver­tas kny­gos – ne­svar­bu, ar su gra­žiau­sio­mis iliust­ra­ci­jo­mis, ar su skaus­min­go­mis pa­raš­tė­mis.

Už Bai­ka­lo eže­ro, Zaig­ra­je­vo ra­jo­nas, Cha­ra Ku­tu­lo kai­mas. Į šią trem­ties vie­tą ma­žo­ji Da­nu­tė su bro­liais, se­su­te ir tė­ve­liais bu­vo iš­trem­ta vos 1,5 me­tų. Vy­riau­siam bro­liui bu­vo 16-a.

„Mus vi­sus į vie­ną ve­ži­mą su­so­di­no. Ne­lei­do nei bul­vių, nei mil­tų pa­siim­ti. Aš bu­vau pas kū­mą už tri­jų ki­lo­met­rų, kai­my­nas bė­go par­neš­ti. Be­ne­šant pa­si­me­tė vie­nas ma­no ba­te­lis, taip ma­ne be jo ir iš­ve­žė“, – iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų pri­si­me­na trem­ties pra­džią.

„Gy­ve­no­me 12 ki­lo­met­rų nuo Rie­ta­vo, Jan­kai­čių kai­me prie miš­kų, ku­ria­me bu­vo miš­ki­nių. Jie atei­da­vo nak­ti­mis, rei­kė­da­vo duo­nos iš­kep­ti, la­ši­nių duo­ti. O die­ną atei­da­vo Ru­si­jos „at­sto­vai“. Tė­vą bu­vo prie me­džio pa­sta­tę, gra­si­no nu­šau­ti, kad kaž­ką iš­duo­tų.“

Į trem­tį šei­ma va­žia­vo gy­vu­li­nia­me va­go­ne su ki­tais. Be­va­žiuo­jant mi­rė Da­nu­tės bro­liu­kas. „Ke­tu­rias die­nas trau­ki­nys ne­sus­to­jo, tė­vai ne­gy­vą vai­ką tu­rė­jo vež­tis... Bro­lį pa­lai­do­jo­me pa­ke­liui. Ten ne vie­nas mi­rė“, – pa­sa­ko­ja trem­ties vai­kas.

„Nak­tį miš­ke mus iš­kro­vė. Tuoj pat vi­si iš­si­ka­sė že­mi­nes, bu­vo ge­gu­žė. Iki ru­dens pa­sta­tė ba­ra­kus. Bu­vo mo­kyk­la, ėjau ten į pir­mą kla­sę.“

Iš pir­mo­sios kla­sės jos at­min­ty­je įstri­gęs įvy­kis, kai ji pa­si­kly­do tai­go­je.

„Mus mo­ky­to­ja nu­si­ve­dė į kal­nus, „bo­gul­ni­kai“ žy­dė­jo. Skin­da­ma vie­ną ki­tą žie­dą, at­si­li­kau ir pa­si­kly­dau. Bė­gio­jau šauk­da­ma! Kai išė­jau iš miš­ko į pa­kal­nę, pa­ma­čiau, kad bu­ria­tai ga­no ark­lius. Pri­bė­gau, žiū­riu – jie su au­li­niais ba­tais, o už ba­to už­kiš­tas pei­lis. Aš vėl bė­gu at­gal! Mus gąs­din­da­vo: ne­klau­sy­si, bu­ria­tą pa­kvie­sim! Bet jis pa­si­so­di­no ma­ne ant ark­lio ir jo­jo. Ta­da pa­ma­čiau mi­nią žmo­nių, ku­rie ma­nęs ieš­ko­jo.“

Tai­go­je ji pra­lei­do nak­tį, bu­vo pa­va­sa­ris.

Ma­ma tą­syk iš­vi­rė ma­nų ko­šės. Ji bu­vo tar­si ste­buk­las! Ta­čiau be­val­gy­da­ma ma­žo­ji Da­nu­tė įrė­mė no­sį į ko­šę ir už­mi­go...

„Trem­ty­je tė­vas die­ną nak­tį dir­bo, miš­ką kir­to ir skal­dė. Vy­res­ni bro­liai dir­bo, se­suo jau nuo 14 me­tų bu­vo prie ge­le­žin­ke­lio. Man tė­vų la­bai gai­la, jie gy­ve­ni­me nie­ko ne­ma­tė...“ – aša­ro­tos akys pa­ly­di pri­si­mi­ni­mus.

Trem­ty­je Da­nu­tė apie sal­dai­nius nė ne­ži­no­jo, ro­dė­si, taip ir tu­ri bū­ti. Kar­tą į dė­žu­tę nuo kon­ser­vų ji su­si­dė­jo bul­vių lu­pe­nas. „Par­si­ne­šiau na­mo ir sa­kau: tė­te, da­bar bul­vie­nę ver­du. Jei­gu aš pri­val­gy­siu, ir tau duo­siu..."

Po 10-ies trem­ties me­tų, po Sta­li­no mir­ties, šei­ma su­lau­kė am­nes­ti­jos.

Nu­my­lė­ti­nė

Tė­vų mei­lė, bro­lių ir se­sers rū­pes­tis Da­nu­tei bu­vo di­džiu­lis tur­tas ir pa­ra­ma, ly­dė­ję gy­ve­ni­me. Tė­vas la­bai my­lė­jo sa­vo jau­niau­sią­ją duk­rą. Net trem­ty­je jo se­ka­mų pa­sa­kų lauk­da­vo ir vai­kai, ir suau­gę, nors tė­vas bu­vo ne­raš­tin­gas. „Kius kius kius į Ša­kius py­ra­gė­lių pirk­ti, py­ra­gė­lių ne­ga­vau ir Da­nu­tę pa­ga­vau“, – ir šian­dien duk­ra pri­si­me­na tė­vo su­pi­mą ant ke­lių.

Šei­mos nu­my­lė­ti­nė Da­nu­tė bu­vo nu­my­lė­ta ir vai­kų dar­že­liuo­se, ku­riuo­se te­ko dirb­ti. „Tė­tė tu­rė­jo pa­sa­ko­to­jo ta­len­tą ir hu­mo­ro jaus­mą. Ma­tyt, tai man per­da­vė. Aš ir da­bar dur­niuo­ju: ren­giuo­si Ka­lė­dų Se­ne­liu, vi­sų drau­gių anū­kus pa­svei­ki­nu, tu­riu rū­bus“, – juo­kia­si mo­te­ris.

Iš­ly­dė­ju­si vai­kų gru­pę į pir­mą­ją kla­sę 1970 me­tų rug­sė­jo 1-ąją, ji išė­jo ve­dė­jau­ti bai­gia­mam sta­ty­ti vai­kų lop­še­liui-dar­že­liui Nr. 23 Gvaz­di­kų ta­ke.

Da­bar iš dar­že­lio li­kę tik pėd­sa­kai, nes jo vie­to­je bu­vo pa­sta­ty­tas pre­ky­bos cent­ras. Dar au­ga Da­nu­tės ran­ko­mis pa­so­din­ti me­džiai, li­kęs jos pra­šy­mu pa­sta­ty­tas di­džiu­lis ak­muo. Tuo me­tu 24-erių me­tų Da­nu­tė bu­vo jau­niau­sia dar­že­lio ve­dė­ja.

„Prie dar­že­lio pa­da­rė­me kal­ne­lius. Nak­ti­mis pil­da­vau van­de­nį vai­kų le­do čiuo­žyk­lai. Prie at­vež­to di­de­lio ak­mens pa­da­riau al­pi­na­riu­mą, o ša­lia – pir­mą ba­sei­ną vai­kams mau­dy­tis lau­ke. Van­duo bėg­da­vo iš vir­šaus. Pir­mo­ji pa­da­riau ir lau­ko spor­to aikš­te­lę, iš­klo­tą len­to­mis.

Pa­ti dal­giu žo­lę pjau­da­vau, nes žo­liap­jo­vių ne­bu­vo, o ki­ti ne­mo­kė­jo. Tė­tis da­vė dal­gį, iš­mo­kė plak­ti ir aš, ba­sa, su bal­tu cha­la­tu, šie­nau­ju. Auk­lė­to­jos atei­da­vo su­grėb­ti“, – sa­vo ve­dė­ja­vi­mo me­tus pri­si­me­na Da­nu­tė Šid­laus­kie­nė. Ne tik už te­ri­to­ri­jos prie­žiū­rą jos dar­že­lis lai­mė­da­vo pir­mą­ją vie­tą. Į jį va­žiuo­da­vo ko­mi­si­jos iš Mask­vos žiū­rė­ti kaip į pa­vyz­dį.

„O man bu­vo ma­lo­nu, kad tė­vai atė­ję džiau­gia­si, – sa­ko pe­da­go­gė. – Vi­są gy­ve­ni­mą yra sti­mu­las, kad tik ne­pa­si­kiau­lin­čiau.“

23-ia­jam dar­že­liui ji va­do­va­vo apie 11 me­tų. Vė­liau ke­lias nu­ve­dė į „Vai­ro“ ga­myk­los kad­rų sky­rių dirb­ti ap­mo­ky­mų in­ži­nie­re, ten bu­vo iš­rink­ta mo­te­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ke.

Ta­čiau gy­ve­ni­mas vėl pa­tei­kė staig­me­nų – jos vy­rą, geo­de­zi­nin­ką in­ži­nie­rių, iš­siun­tė dirb­ti į Viet­na­mą. Mo­te­ris ste­bi­si, kad an­ke­to­je ne­bu­vo pa­ra­šy­ta, jog vy­ras taip pat trem­ti­nys.

Me­tai Viet­na­me

Iš pra­džių vy­ras me­tus dir­bo Lao­se. Ten iš­va­žiuo­ti žmo­nai ne­bu­vo jo­kių ga­li­my­bių. Ta­čiau kai per­kė­lė į Viet­na­mą ties­ti naf­to­tie­kio, D. Šid­laus­kie­nė iš­va­žia­vo pas vy­rą. Bu­vo 1984 me­tai.

Pus­me­tį jie gy­ve­no kai­me prie jū­ros. „Gy­ve­no­me kaip vieš­bu­tu­ke, bet van­dens bū­da­vo tik ke­lias va­lan­das. Mais­tui ga­min­ti at­si­ve­žiau elekt­ri­nę ply­te­lę, bet elekt­ros ne vi­sa­da bū­da­vo, – pa­sa­ko­ja po­nia Da­nu­tė. – Kai vy­rą vež­da­vo dirb­ti į džiung­les, ly­dė­da­vo še­ši viet­na­mie­čiai su au­to­ma­tais. Vy­rui bu­vo su­dė­tin­ga dirb­ti, ap­lip­da­vo dau­gy­be er­kių...“.

12-me­tę duk­rą tė­vams te­ko me­tams pa­lik­ti pas gi­mi­nes, nes vež­tis ne­lei­do, be to, Viet­na­me bu­vo tik ru­sų mo­kyk­la.

„Gau­da­vau jos laiš­kus, nuo aša­rų su­si­lie­ju­sios rai­dės. Ei­nu ba­sa smė­liu į pa­kran­tę ir skai­tau nu­verk­tą duk­ros laiš­ką, pa­ti ver­kiu...“

Po pus­me­čio Šid­laus­kai bu­vo per­kel­ti į Ha­no­jų. „Ten dir­bau ir aš – TORGP­RED vir­ši­nin­ko sek­re­to­re. Te­le­fo­nų de­šim­tys, nes kom­piu­te­rių ne­bu­vo. Tu­rė­da­vau priim­ti skam­bu­čius, už­ra­šy­ti ir per­duo­ti, ka­da kur lėk­tu­vai tu­ri nu­si­leis­ti su pre­kė­mis, lai­vai at­plauk­ti. Sė­dė­jau ne­per­šau­na­ma­me ka­bi­ne­te.“

Va­di­na­mie­ji ru­sų spe­cia­lis­tai gy­ve­no mies­te­ly­je už sau­go­mos tvo­ros.

Me­tus Viet­na­me po­nios Da­nu­tės na­muo­se pri­me­na par­si­vež­tos skulp­tū­ros, siu­vi­nė­ti dra­bu­žiai, stal­tie­sės, ser­ve­tė­lės, viet­na­mie­čių do­va­no­tos kriauk­lės.

Anū­kų lai­kas

Grį­žu­si į na­mus, ji lai­ki­nai įsi­dar­bi­no Šiau­lių ra­jo­no Ku­žių vai­kų lop­še­ly­je-dar­že­ly­je auk­lė­to­ja, po pus­me­čio iš­va­žia­vo va­do­vau­ti Kur­šė­nų 1-ajam dar­že­liui. Kai va­ži­nė­ti į Kur­šė­nus ta­po per bran­gu, grį­žo į „Vai­rą“, iš­ban­dė dar ke­lis dar­bus, bet pe­da­go­gi­ka ne­pa­lei­do – Šiau­liuo­se ta­po 14-ojo dar­že­lio auk­lė­to­ja.

Iš­ko­vo­jus Nep­rik­lau­so­my­bę, mo­te­ris įsi­su­ko į pre­ky­bos vers­lą – Ru­si­ja, Ru­mu­ni­ja, Len­ki­ja. „Tas lai­kas bu­vo la­bai sun­kus, – sa­ko gy­ve­ni­mo už­grū­din­ta mo­te­ris. – Bet bu­vo sti­mu­las už­si­dirb­ti.“

Da­bar nuo pe­da­go­gi­kos jai nu­kryp­ti ne­lei­džia trys anū­kai. Trys ber­niu­kai, ku­rių jau­niau­siam – še­še­ri. Nu­ves­ti į bū­re­lį, par­ves­ti, pa­mai­tin­ti – ma­lo­nūs mo­čiu­tės rū­pes­čiai. „Vie­nam – bly­nai, ki­tam – vir­tie­niai, tre­čiam – bul­vės fri“, – skir­tin­gą anū­kų sko­nį ži­no mo­čiu­tė. Ji ne­lei­džia anū­kams iš­si­suk­ti be žo­džių „ačiū“, „pra­šau“, „at­si­pra­šau“ ir pa­na­šių.

Žiū­rė­da­ma se­nas nuo­trau­kas, po­nia Da­nu­tė sa­ko vi­sa­da šir­di­mi jau­tu­si, ko vai­kams rei­kė­tų, nes jo­kios li­te­ra­tū­ros apie dar­bą vai­kų dar­že­ly­je, ji ne­tu­rė­jo.

„Vis­kas iš gal­vos, – sa­ko mo­te­ris ir pri­si­me­na: – Aš net ark­lius su ve­ži­mu iš kai­mo gau­da­vau Ru­de­nė­lio šven­tei. Siu­vė­jai duo­da­vo­me dar­bo siū­ti zui­kių ar Rau­don­ke­pu­rai­tės dra­bu­žius.“

Ji sa­ko ne­tu­rė­ju­si var­go bend­rau­ti su vai­kais: kuo la­biau iš­dy­kę, tuo la­biau juos mė­gu­si. „Aš su­ge­bė­da­vau juos užim­ti ir taip su­tram­dy­ti.“

Pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo pir­mą­ją gru­pę, ku­rios raš­te­liai at­ras­ti po 47-erių me­tų, bu­vu­si auk­lė­to­ja šyp­so­si ir šmaikš­tau­ja: „Jei­gu ma­no bu­vę vai­kai no­rė­tų su­si­tik­ti su ma­ni­mi, po to­kio su­si­ti­ki­mo ga­lė­čiau ir nu­mir­ti. Nors gal vai­kų pri­si­mi­ni­mai nė­ra to­kie kaip ma­no?“

Auk­lė­to­ja su šia gru­pe dir­bo ket­ve­rius me­tus.

72-ejų mo­te­ris iš­sau­go­jo mo­te­riš­ką ža­ve­sį ir links­mą bū­dą, šil­tą bend­ra­vi­mą ir že­mai­tiš­ką pa­siu­ti­mą. Lan­ko ba­sei­ną, spor­tuo­ja.

„Šie­met bu­vau Ang­li­jo­je, Is­lan­di­jo­je, Uk­rai­no­je, Len­ki­jo­je. Į Is­lan­di­ją va­žia­vo­me su kla­sės drau­gė­mis iš Rie­ta­vo, nors gy­ve­na­me skir­tin­go­se vie­to­se. Jei­gu ry­šys iš­li­ko, va­di­na­si, mo­ku bend­rau­ti su žmo­nė­mis?“ – tar­si pa­si­tik­ri­na po­nia Da­nu­tė. Jos bend­ra­vi­mo vai­siai pa­sie­kė net po 47-erių me­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Da­nu­tė Zim­ku­tė į vai­kų lop­še­lį-dar­že­lį Nr.7 atė­jo dirb­ti dar stu­di­juo­da­ma. Ja­me sa­ko ga­vu­si ge­rus pa­grin­dus sa­vo dar­bui.

Da­nu­tė Šid­laus­kie­nė, žiū­rė­da­ma sa­vo pir­mo­sios dar­že­lio gru­pės nuo­trau­kas, skaitydama apie jų svajones, pri­si­mi­nė ne tik vai­kų var­dus, bet ir jų bū­dą.

„Aš ir da­bar ren­giuo­si Ka­lė­dų Se­ne­liu, vi­sų drau­gių anū­kus pa­svei­ki­nu, tu­riu rū­bus“, – šypsosi 72-ejų Da­nu­tė Šid­laus­kie­nė.

Gra­ži, jau­na ir ta­len­tin­ga – to­kią sa­vo auk­lė­to­ją Da­nu­tę vai­kai ma­tė dar­že­ly­je.

Vai­kų rū­bais, ka­rū­no­mis ir ki­to­mis puoš­menomis auk­lė­to­ja su dar­buo­to­jais pa­si­rū­pin­da­vo pa­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Auk­lė­to­ja iš­sau­go­jo 1970 me­tų rug­sė­jo 1 die­nos raš­te­liuo­se mi­ni­mų vai­kų nuo­trau­kas.

---

Prieš Ka­lė­das at­ras­tų laiš­kų is­to­ri­ja

„Ne­ti­kė­tas ra­di­nys: vai­kų sva­jo­nės at­ras­tos po 47 me­tų“ ("Šiau­lių kraš­tas“, 2017 12 23).

Šiau­liuo­se tarp Tra­kų ir Pa­kal­nės gat­vių vamz­dy­nus kei­čian­tys dar­bi­nin­kai at­ra­do ne­ti­kė­tą "lo­bį“ – spal­vo­ta­me bu­te­ly­je ant po­pie­riaus la­pe­lių su­ra­šy­tas vai­kų sva­jo­nes. Jos at­kas­tos iš 1970 me­tų rug­sė­jo 1-osios.

AB Pa­ne­vė­žio sta­ty­bos tres­to fi­lia­lo „Ger­bus­ta“ dar­buo­to­jai at­sar­giai ir rū­pes­tin­gai su­kli­ja­vo ras­tu la­pe­lius – gal kaž­kas juo­se at­ras sa­ve?

Vie­na vai­kiš­ka sva­jo­nė nu­ve­dė pas ži­no­mą šiau­lie­tį gy­dy­to­ją kar­dio­lo­gą Ro­ber­tą Ma­žu­ta­vi­čių. Jo sva­jo­nė – bū­ti gy­dy­to­ju – iš­si­pil­dė.

***

"Laiš­kai iš praei­ties: kos­mo­nau­tu ne­ta­po, bet kos­mo­so neiš­si­ža­da“ ("Šiau­lių kraš­tas“, 2017 12 30).

"Aš esu Sau­lius Pau­liu­ko­nis, ku­ris no­rė­jo bū­ti kos­mo­nau­tu“, – po pir­mo­sios pub­li­ka­ci­jos at­si­lie­pė vie­nas iš raš­te­liuo­se mi­ni­mų vai­kų.

„Tai bu­vo ne­ti­kė­ta, la­bai... Po tiek lai­ko gau­ni ži­nu­tę iš sa­vęs... Juk ne­si­ti­kė­jo­me, kad kaž­kas at­ras...“ – sa­kė S. Pau­liu­ko­nis. Su­si­do­mė­ji­mas kos­mo­su jį ly­di iki šiol. Da­bar jis sva­jo­ja įsi­gy­ti te­les­ko­pą ir ty­ri­nė­ti dan­gų.

***

„Aš no­riu bū­ti dak­ta­re ar­ba par­da­vė­ja. Aud­ro­nė“, „La­bai no­rė­čiau po ku­rio lai­ko pa­keis­ti auk­lė­to­ją Da­nu­tę. Ra­sa Jušk.“, „Aš no­riu bū­ti to­kia auk­lė­to­ja, kaip auk­lė­to­ja Da­nu­tė, Jo­lan­ta G.“, „Užau­gęs no­riu bū­ti vai­ruo­to­ju, vai­ruo­ti au­toins­pek­ci­jos val­diš­ką „Vol­gą“. Drau­gams lin­kiu sėk­mės moks­le. Gin­ta­ras Gau­ril­či­kas, „Ra­sa Pi­vo­rai­tė no­ri bū­ti ūki­nin­ke“, „Da­buls­kis Arū­nas. No­ri bū­ti ka­riš­kiu“, "No­rė­čiau bū­ti kir­pė­ja ar­ba gy­dy­to­ja, bet ge­riau kir­pė­ja... Dai­ne­lė G.“, „No­riu bū­ti dai­li­nin­ku, Egi­di­jus G.“, „Ela no­ri bū­ti mu­zi­kan­te“, „Rim­vy­do sva­jo­nė bū­ti me­cha­ni­ku“. Gal­būt čia esa­te ir jūs, jū­sų ma­ma, tė­tis, drau­gai? Pa­si­da­ly­ki­te sa­vo pa­sa­ko­ji­mais. Pa­ra­šy­ki­te mums (loreta@skrastas.lt) ar­ba pa­skam­bin­ki­te tel. (8 41) 591562.

P. S. Is­to­ri­ja tę­sia­si: ki­tas pa­sa­ko­ji­mas – apie Vio­le­tą Pa­lu­jans­kai­tę, ku­rios sva­jo­nėms bu­vo skir­ti du laiškai– nuo ma­mos ir tė­ve­lio.