Laiškai iš praeities: paprastos nepaprastos istorijos

Laiškai iš praeities: paprastos nepaprastos istorijos

Laiš­kai iš praei­ties: pa­pras­tos ne­pap­ras­tos is­to­ri­jos

Kai prieš Ka­lė­das į re­dak­ci­ją bu­vo at­neš­ti raš­te­liai su vai­kų sva­jo­nė­mis iš 1970 me­tų rug­sė­jo 1-osios, ne­ži­no­jo­me, kur nu­ves šis ne­ti­kė­tas „lo­bis“. Tą die­ną, prieš 47-erius me­tus, Šiau­lių mies­to vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio Nr. 7 vy­riau­sio­ji gru­pė išė­jo į pir­mą­ją kla­sę, o at­si­svei­kin­da­ma su dar­že­liu su­ra­šė sa­vo no­rus, su­dė­jo juos į bu­te­lį ir už­ka­sė ne­to­li dar­že­lio. Ši is­to­ri­ja bū­tų li­ku­si po že­me, jei­gu ne AB Pa­ne­vė­žio sta­ty­bos tres­to fi­lia­lo „Ger­bus­ta“ dar­buo­to­jų at­ra­di­mas – keis­da­mi se­nus vamz­dy­nus jie at­ka­sė bu­te­lį su sep­ty­nio­li­ka raš­te­lių. Taip pra­si­dė­jo ke­lio­nė, do­va­no­ju­si šil­tų po­kal­bių ir įdo­mių su­si­ti­ki­mų.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Skir­tin­gi ke­liai

Vie­na­me raš­te­ly­je už­ra­šy­tas ma­žo­jo Ro­ber­to Ma­žu­ta­vi­čiaus no­ras užau­gus bū­ti gy­dy­to­ju chi­rur­gu nu­ve­dė pas šian­dien ži­no­mą šiau­lie­tį kar­dio­lo­gą ("Ne­ti­kė­tas ra­di­nys: vai­kų sva­jo­nės at­ras­tos po 47 me­tų“, „Šiau­lių kraš­tas“, 2017 12 23). Vė­liau at­si­lie­pė Sau­lius Pau­liu­ko­nis, ku­rio sva­jo­nė bu­vo tap­ti kos­mo­nau­tu. Nors juo ne­ta­po, mei­lė kos­mo­sui neuž­ge­so – iki šiol do­mi­si dan­gu­mi ir ke­ti­no įsi­gy­ti te­les­ko­pą ("Laiš­kai iš praei­ties: kos­mo­nau­tu ne­ta­po, bet kos­mo­so neiš­si­ža­da“, 2017 12 30).

Su­si­ti­ko­me su šios gru­pės auk­lė­to­ja Da­nu­te Zim­ku­te-Šid­laus­kie­ne. Tuo­met jau­nu­tei stu­den­tei ši gru­pė bu­vo pir­mo­ji ("Laiš­kai iš praei­ties: „Tai bu­vo ma­no pir­mo­ji gru­pė“, 2018 01 06). Jos pa­pa­sa­ko­ta gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja – tar­si kny­gos siu­že­tas: 10 vai­kys­tės me­tų trem­ty­je, sun­kus su­grį­ži­mas na­mo ir so­viet­me­čio kliū­tys siek­ti sa­vo sva­jo­nės aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, kū­ry­bin­gas eta­pas dar­že­liuo­se, gy­ve­ni­mas Viet­na­me ir dar dau­gy­bė kitų epi­zo­dų.

Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los smui­ko ir vio­lon­če­lės mo­ky­to­jai Vio­le­tai Gri­ciu­vie­nei (Pa­lu­jans­ky­tei), ku­ri sva­jo­jo tap­ti auk­lė­to­ja, su­ras­ti laiš­kai ta­po li­ki­mo do­va­na – bu­te­ly­je bu­vo jos ma­mos ir tė­čio laiš­kai su pa­li­nkė­ji­mais, ko siek­ti gy­ve­ni­me ("Laiš­kai iš praei­ties: tė­vų lin­kė­ji­mai ta­po ste­buk­lu“, 2018 01 13). Ji ne­pri­si­mi­nė at­si­svei­ki­ni­mo su dar­že­liu, o apie tė­vų laiš­kus nie­ko ne­ži­no­jo. „Praė­jo 47-eri me­tai ir aš ga­vau tė­vų laiš­kus iš ana­pus...“ – mo­ky­to­jai bu­vo jaut­ru ir grau­du, nes ma­ma iš­ke­lia­vo prieš me­tus, o tė­ve­lis – prieš dve­jus.

Ma­lo­nus siurp­ri­zas pa­sie­kė Pran­cū­zi­jo­je

Laiš­kų is­to­ri­ja įtrau­kė ir bu­vu­sių dar­že­li­nu­kų bi­čiu­lius, kai­my­nus, ku­rie pa­dė­jo re­dak­ci­jai juos su­ras­ti. Kai ku­riuos ­ra­do­me ne­ti­kė­tai.

„Užau­gęs no­riu bū­ti vai­ruo­to­ju, vai­ruo­ti au­toins­pek­ci­jos val­diš­ką „Vol­gą“. Drau­gams lin­kiu sėk­mės moks­le“. To­kį šiau­lie­čio Gin­ta­ro Gau­ril­či­ko no­rą ir pa­lin­kė­ji­mus 1970 me­tų rug­sė­jo 1-ąją už­ra­šė jo tė­vai.

Šian­dien G. Gau­ril­či­kas dir­ba na­mų ūkio val­dy­to­ju Pran­cū­zi­jo­je, gy­ve­na kal­nuo­se ne­to­li Ka­nų ir į Šiau­lius at­va­žiuo­ja re­tai. Su juo su­si­sie­kė­me te­le­fo­nu.

„Man bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta, ma­lo­nus siurp­ri­zas, sen­ti­men­ta­lus“, – sa­ko G. Gau­ril­či­kas, su­ži­no­jęs apie at­kas­tą „lo­bį“ iš vai­kys­tės. – Apsk­ri­tai vai­kys­tę pri­si­min­ti yra la­bai ma­lo­nu, nes ji ty­ra ir gra­ži, vil­tin­ga, op­ti­mis­ti­nė.“

Bu­vęs dar­že­lio Nr. 7 auk­lė­ti­nis ge­rai pri­si­me­na auk­lė­to­ją, mu­zi­kos va­do­vę, pri­si­mi­ni­mus at­gai­vi­no ir „Šiau­lių kraš­te“ iš­spaus­din­ti ki­tų pri­si­mi­ni­mai, ar­chy­vi­nės nuo­trau­kos.

„Vie­no­je nuo­trau­ko­je at­pa­ži­nau sa­ve, ro­dos, bu­vo­me „gry­bu­kai“. Auk­lė­to­ja ir mu­zi­kos va­do­vė pa­li­ko gi­lų įspū­dį. Kai bu­vau ma­žas, se­kė­si dai­nuo­ti. Mu­zi­kos va­do­vė įdie­gė pir­mą­ją mu­zi­ki­nę pa­jau­tą, tur­būt iš jos li­ko mei­lė mu­zi­kai. Gal tu­rė­jo įta­kos ir šei­ma, nes ma­ma bu­vo at­sa­kin­ga mies­te už kul­tū­ri­nę veik­lą, daug jo­je da­ly­vau­da­vo. Man te­ko gy­ven­ti ša­lia me­no.“

– Pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo auk­lė­ti­nius, gru­pės auk­lė­to­ja jus pri­si­mi­nė la­bai šil­tai. Gal bu­vo­te gru­pė­je nu­my­lė­ti­nis?

– Ne­ži­nau, gal bu­vau vai­kas, trykš­tan­tis ener­gi­ja, ini­cia­ty­vus? Tik­rai ne­bu­vau ty­lus.

Vai­kų dar­že­ly­je ne­mė­gau pie­tų mie­go, la­bai ne­mė­gau ki­sie­liaus ir žu­vų tau­kų, nes juos pri­va­lo­ma bu­vo ger­ti. Pri­si­me­nu kvar­ca­vi­mo sean­sus, kai vi­si sto­vė­da­vo­me ap­lin­kui kvar­co lem­pą.

La­bai ge­rai pri­si­me­nu dvi­ra­čių lenk­ty­nes dar­že­ly­je, va­žia­vo ir mer­gai­tės, ir ber­niu­kai. Pri­si­mi­ni­mai pa­tys gra­žiau­si, nors dar­že­ly­je pa­ty­riau pir­mą sa­vo lū­žį – čiuož­da­mas nuo čiuo­žyk­los su­si­lau­žiau ran­ką.

– Ar pri­si­me­na­te sa­vo sva­jo­nę, ko­dėl no­rė­jo­te bū­ti au­toins­pek­ci­jos vai­ruo­to­ju?

– Įdo­miau­sia, kad man te­ko lai­ki­nai vai­ruo­ti val­diš­ką „Vol­gą“, kai bu­vau jau­nas! Aš nu­ste­bęs, kad to­kia bu­vo ma­no sva­jo­nė. Gal tė­vai tu­rė­jo ge­rą hu­mo­ro jaus­mą? Gal tą die­ną pa­ma­čiau kaž­ką su uni­for­ma at­va­žia­vu­sį prie vai­kų dar­že­lio? Ne­pa­me­nu, kad bū­čiau tu­rė­jęs to­kią sva­jo­nę.

Aš blaš­kiau­si tarp in­ži­ne­ri­nio moks­lo ir va­dy­bos. Tuo me­tu do­mė­jau­si au­to­mo­bi­liz­mu.

– Vis dėl­to jū­sų stu­di­jos bu­vo su­si­ju­sios su au­to­mo­bi­lių in­ži­ne­ri­ja. Dar esa­te tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos skvo­šo tre­ne­ris.

– Skvo­šas ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do, kai per­si­kraus­čiau į Klai­pė­dą. 1998-ai­siais ten įreng­ti pir­mie­ji skvo­šo kor­tai. Už­si­de­giau šia veik­la. Iš pra­džių bu­vau žai­dė­jas, bet nie­ka­da ne­bu­vau ge­riau­sias. Ka­dan­gi man trū­ko po­rei­kio per­teik­ti sa­vo pa­tir­tį ir bend­ra­vi­mo ma­lo­nu­mo, ėmiau tre­ni­ruo­ti. At­ra­dau lais­va­lai­kio po­mė­gį – ir dva­si­nei svei­ka­tai, ir fi­zi­nei for­mai pa­lai­ky­ti.

Man te­ko ser­ti­fi­kuo­tis Eu­ro­pos skvo­šo fe­de­ra­ci­jo­je. Šią veik­lą pra­de­du ir Pran­cū­zi­jo­je. Ko­mu­nos, ku­rio­je gy­ve­nu, spor­to klu­be įren­gė skvo­šo kor­tus. Jau tu­rė­jau pir­mą­sias pa­mo­kas.

– Jūs 11 me­tų dir­bo­te tarp­tau­ti­nės kor­po­ra­ci­jos „BP Lub­ri­cants“ Lie­tu­vos re­gio­no va­do­vu. Kaip jū­sų ke­lias pa­su­ko į Pran­cū­zi­ją?

– Li­ki­mas su­ve­dė su ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to eksp­loa­ta­ci­jos ir ad­mi­nist­ra­vi­mo vers­lu. Ga­vau kont­rak­tą vyk­ti į Pran­cū­zi­ją, tai tu­rė­jo bū­ti tik ko­man­di­ruo­tė ke­le­riems me­tams, bet už­stri­gau. Ket­ve­rius me­tus mė­gi­nau par­vyk­ti į Lie­tu­vą, da­ly­va­vau kon­kur­suo­se, siųs­da­vau CV, bet su­pra­tau: kai ne­da­ly­vau­ji rin­ko­je, rin­ka la­bai pa­ten­kin­ta, nes kon­ku­ren­tų ma­žiau. Be to, ma­no am­žius ne­pers­pek­ty­vus. Sup­ran­tu, kad yra la­bai stip­rus ne­po­tiz­mo įsi­ga­lė­ji­mas ne tik val­džios, bet ir pri­va­čio­se struk­tū­ro­se.

– O kaip jau­čia­tės Pran­cū­zi­jo­je?

– Jau­čiuo­si sve­ti­mas. Emig­ran­tas ir liks emig­ran­tu, tu­rint ome­ny­je pran­cū­zų stip­rų­jį na­cio­na­liz­mą, pa­si­di­džia­vi­mą sa­vi­mi. Ma­tyt, šo­vi­niz­mas – kiek­vie­nos di­de­lės na­ci­jos bruo­žas. Ki­ta ver­tus, mes su­ta­pa­ti­na­mi su di­džiuo­ju Ry­tų kai­my­nu, pri­ski­ria­mi tai pa­čiai kul­tū­rai. Tik dėl pi­ni­gų mums de­monst­ruo­ja­mas pa­kan­tu­mas. Bet leng­viau bū­ti sve­ti­mam sve­čiuo­se, nei sve­ti­mam na­muo­se.

– Ne­ga­liu ne­pak­laus­ti jū­sų nuo­mo­nės apie emig­ra­ci­ją. Net ir ži­no­da­mi, kad sve­tur ne­bus leng­va, lie­tu­viai vis tiek iš­va­žiuo­ja. Ko­dėl?

– Iš­va­žiuo­ja, nes ten ne­skau­da taip, kaip skau­da dėl pro­ce­sų Lie­tu­vo­je. Kaž­kas yra ge­rai pa­sa­kęs: neap­gau­di­nė­ki­te sa­vęs, emig­ra­ci­jos pa­grin­das nė­ra eko­no­mi­nė prie­žas­tis. Są­ži­nės, mo­ra­lės da­ly­kai taip pat la­bai svar­būs. Ne­po­tiz­mo įsi­ga­lė­ji­mas. Esa­me per ma­ža vals­ty­bė, gal to­dėl pa­smerk­ti su­perg­lau­diems gi­mi­nys­tės ry­šiams.

– Ar, žiū­rė­da­mas į jau­ni­mą, ma­to­te po­ky­čių?

– Ma­tau, tik ar dėl di­na­mi­nio grei­čio jau­ni žmo­nės spė­ja gi­liai ap­čiuop­ti ver­ty­bes? Ku­ria­ma ne ver­ty­bi­nė vi­suo­me­nė, o var­to­to­jų vi­suo­me­nė.

To yra ir Pran­cū­zi­jo­je, bet čia iš­li­ku­sios gi­les­nės tau­tos tra­di­ci­jos. Eg­zis­tuo­ja se­nie­ji ver­ty­bi­niai klo­dai, ku­rie la­bai ma­to­mi bend­ruo­me­nių gy­ve­ni­me.  Sang­lau­da, ko­mu­nų skaid­ru­mas, tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas čia la­bai gra­žus, ži­no­ma, ten, kur nė­ra pro­ble­mų dėl tau­to­mai­šos – ten ma­ty­ti kul­tū­ri­nės at­skir­tys.

– O jū­sų vai­kų ke­liai – Lie­tu­vo­je?

– Duk­ra šiuo me­tu su vy­ru ke­liau­ja ap­lin­kui pa­sau­lį. Jau pu­sę me­tų ke­liau­ja. Ji Lon­do­ne bai­gė stu­di­jas ir pa­si­li­ko. Sū­nus bai­gė stu­di­jas Lie­tu­vo­je ir dir­ba kor­po­ra­ci­jai „Mic­ro­soft“.

– Ar daž­nai lan­ko­tės Šiau­liuo­se? Ko­kius po­ky­čius pa­ste­bi­te gim­ta­ja­me mies­te?

– 10–15 me­tų ma­čiau tik blo­gė­jan­čią mies­to pa­dė­tį. Tar­pu­sa­vio bar­niai mies­te, ku­ria­me apie 100 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų... Dėl ko? Tris gat­ves tu­ri­me – Til­žės, Pra­mo­nės ir Vil­niaus? Da­bar lyg pra­de­da ge­rė­ti, se­niai ne­bu­vau, ma­žai kas be­sie­ja, tik sen­ti­men­tai. Bet sa­vo gim­tą­jį mies­tą tik­rai my­liu.

– Kaip ma­no­te, ar ap­lin­ka, žmo­nės, ku­rie mus su­pa vai­kys­tė­je, mū­sų sva­jo­nės nu­le­mia to­li­mes­nį gy­ve­ni­mą, tai, ką vei­kia­me, ko sie­kia­me?

– Ma­nau, kad vi­sos es­mi­nės ver­ty­bės su­si­for­muo­ja iki­mo­kyk­li­nia­me am­žiu­je. Šei­ma ir ar­ti­mų­jų ra­tas da­ro įta­ką. Bet ar su­tam­pa šei­mos skie­pi­ja­mos ver­ty­bės su ver­ty­bė­mis vie­šo­je erd­vė­je? Jei­gu jos su­tam­pa, žmo­gus vys­to­si pa­kan­ka­mai nuo­sek­liai. Jei­gu šei­mos die­gia­mos ver­ty­bės ne­su­tam­pa su kom­for­tiš­ku bu­vi­mu so­ciu­mo erd­vė­je, ta­da pra­si­de­da šioks toks sa­vęs in­ven­to­ri­za­vi­mas ir klai­džio­ji­mas tarp ver­ty­bių.

Yra du skir­tin­gi da­ly­kai: tai, ką mes tu­ri­me šei­mo­je – sau­gia­me ra­te – ir vi­suo­me­nė­je. Šei­mo­je kal­ba­me apie mo­ra­lę, są­ži­nę, tu da­rai ge­ra ir tė­vai tau at­sa­ko ge­ru, bet vie­šo­jo­je erd­vė­je tai ne vi­suo­met pa­si­tvir­ti­na – už ge­rą dar­bą ga­li gau­ti ir niuk­są.

– Ko­kios ver­ty­bės jums da­bar svar­biau­sios?

– Aš vis la­biau siau­ri­nu sa­vo ra­tą, bet tai da­rau są­mo­nin­gai, kad bū­tų kuo ma­žiau komp­ro­mi­sų. Vie­šo­sios dis­ku­si­jos ne­be­la­bai do­mi­na. Man vi­di­nė ra­my­bė svar­biau už po­zi­cio­na­vi­mą­si, rei­tin­ga­vi­mą­si vi­suo­me­nės hie­rar­chi­jo­je.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai švie­sūs

„Aš no­riu bū­ti to­kia auk­lė­to­ja, kaip auk­lė­to­ja Da­nu­tė. Jo­lan­ta G.“ – šia Jo­lan­tos Gu­lec­ky­tės sva­jo­nę ke­lis de­šimt­me­čius sau­go­jo už­kas­tas bu­te­lis. Šian­dien šiau­lie­tė odon­to­lo­gė UAB „J. G. odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­to“ va­do­vė šyp­so­si, skai­ty­da­ma ma­ža­me la­pe­ly­je už­ra­šy­tus žo­džius: „Gal no­rė­jau bū­ti auk­lė­to­ja, nes la­bai pa­ti­ko mū­sų auk­lė­to­ja? Ji mo­kė­jo dirb­ti su vai­kais, bend­rau­ti.“

Ji pri­si­me­na at­si­svei­ki­ni­mo su dar­že­liu ri­tua­lą ir sva­jo­nių ra­šy­mą, ta­čiau iš raš­to ne­ga­lė­jo tvir­tai pa­sa­ky­ti, kas už­ra­šė jos no­rą. Ne ma­ma, bet gal tė­tis, gal kaž­kas iš ki­tų tė­vų?

Su ke­liais dar­že­lio vai­kais jai te­ko lan­ky­ti vie­ną mo­kyk­lą, kai ku­rie gy­ve­no ne­to­lie­se, o su Ra­sa, ku­ri taip pat mi­ni­ma at­ras­tuo­se laiš­kuo­se, bend­rau­ja iki šiol: „Kai ji pa­skam­bi­na, taip ir pri­si­sta­to: Ra­se­lė iš dar­že­lio.“

J. Gu­lec­ky­tė tuo­me­ti­nę Ju­liaus Ja­no­nio 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė auk­so me­da­liu, gal­vo­jo, gal stu­di­juo­ti ma­te­ma­ti­ką, pa­ti­ko is­to­ri­ja, bet džiau­gia­si pa­si­rin­ku­si odon­to­lo­gi­ją. „Man šis dar­bas pa­tin­ka, ja­me nė­ra ru­ti­nos – kiek­vie­no pa­cien­to at­ve­jis vis ki­toks“, – šyp­so­si odon­to­lo­gė.

Psi­cho­lo­gi­nės bai­mės dėl dan­tų tai­sy­mo vai­kys­tė­je ji sa­ko ne­pa­ty­ru­si, at­virkš­čiai, jau ta­da bu­vo šio­kia to­kia „spe­cia­lis­tė": „At­si­me­nu, sė­džiu pa­cien­to kė­dė­je įsi­tem­pu­si, ir klau­sau­si – dak­ta­rė ren­ka­si grąž­tus. Aš jau ži­no­da­vau: aha, ren­ka­si grąž­tus, va­di­na­si, dar gręš. Po to sa­ko se­se­lei, ką at­neš­ti. Va­di­na­si, dar plom­ba bus...“

Odon­to­lo­gė sa­ko, kad at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę jos dar­bo sri­ty­je vis­kas iš es­mės pa­si­kei­tė – ir me­džia­gos, ir ga­li­my­bės, te­ko mo­ky­tis iš nau­jo, va­žiuo­ti į kur­sus, pa­tiems in­ves­tuo­ti į ži­nias.

Ji ste­bi­si, kad kaž­kas dar jau­čia „anų“ lai­kų nos­tal­gi­ją, kai gy­ve­no­me už­da­rai nuo ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio, o to­kius ele­men­ta­rius da­ly­kus, kaip ana­na­sai ar ba­na­nai, ma­ty­da­vo­me tik la­bai re­tais at­ve­jais. Ir tas ana­na­sas bū­da­vo no­ki­na­mas sek­ci­jo­je, ba­na­nai – spin­to­je.

Bet vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai švie­sūs.

„Dar­že­ly­je bu­vo­me trys Jo­lan­tos, aš bu­vau di­džio­ji. Gru­pė­je au­go be­go­ni­jos, lauk­da­vo­me, kol nu­kris koks žie­de­lis. Ta­da pa­si­slė­pu­sios pa­si­da­lin­da­vo­me ir su­val­gy­da­vo­me“, – pa­sa­ko­ja po­nia Jo­lan­ta, bet sua­be­jo­ja, gal tai pri­si­mi­ni­mas iš ki­to dar­že­lio, ku­rį lan­kė anks­čiau. „Sun­ku pri­si­min­ti, tik kai žiū­riu į nuo­trau­ką lyg per mig­lą pri­si­me­nu... Įst­ri­go į at­min­tį at­ve­jis, kai mus fo­tog­ra­fa­vo, o man ant lū­pos – her­pe­so vi­ru­sas. Gal­vo­jau, kaip aš at­ro­dy­siu?“ – vai­kiš­kas emo­ci­jas pa­me­na J. Gu­lec­ky­tė.

Tai – is­to­ri­ja

Se­no­sios nuo­trau­kos pa­dė­jo at­gai­vin­ti pri­simi­ni­mus ne vie­nam šios is­to­ri­jos he­ro­jui. Gru­pės auk­lė­to­ja Da­nu­tė Šid­laus­kie­nė už da­lį nuo­trau­kų yra dė­kin­ga ži­no­mam fo­tog­ra­fui, Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­jui An­ta­nui Di­liui. Nuot­rau­kos la­bai pra­vers­da­vo dar­be: pa­vyz­džiui, kas bu­dė­da­vo gru­pė­je, to vai­ko nuo­trau­ka bū­da­vo pa­ka­bi­na­ma, nes vai­kai dar ne­mo­kė­jo skai­ty­ti. Ar­ba – prie kiek­vie­no dan­tų še­pe­tu­ko bu­vo nuo­trau­ka to vai­ko, ku­riam še­pe­tu­kas pri­klau­so.

A. Di­lys pa­sa­ko­jo, kad fo­tog­ra­fuo­da­vo ne at­si­tik­ti­nai – dar­že­lį Nr. 7 lan­kė abu jo sū­nūs, to­dėl už­fik­suo­da­vo ir šven­tes, ir ki­tas pro­gas. Jis pri­si­me­na bu­vu­sią dar­že­lio ve­dė­ją, vy­riau­sią­ją auk­lė­to­ją, ta­čiau žvelg­da­mas į se­nas nuo­trau­kas A. Di­lys ro­dė į sa­vo ži­lą gal­vą ir šyp­so­jo­si: „Šiuo me­tu at­min­tis šlu­buo­ja.“

Pa­si­nau­do­da­mas sa­vo su­kaup­tu ar­chy­vu, jis dar ste­bi­na sa­vo sū­nus: pa­vyz­džiui, ko­kia nors pro­ga su­ran­da pa­mirš­tų kad­rų, juos iš­di­di­na ir pa­da­ro al­bu­mą.

„Nuot­rau­kos – tai is­to­ri­ja“, – sa­ko gar­bus fo­tog­ra­fas. Jis pri­ta­ria min­čiai, kad nuo­trau­kos su­ža­di­na ne tik pri­si­mi­ni­mus, jos at­spin­di sa­vo laik­me­čio dva­sią, so­cia­li­nę ir kul­tū­ri­nę ap­lin­ką.

Pats yra su­si­ra­dęs pir­mą­ją sa­vo vai­kys­tės nuo­trau­ką, ją la­bai sau­go ir ver­ti­na. Kiek­vie­nas pėd­sa­kas tu­ri pra­smę.

Gal ir ši is­to­ri­ja, nea­ki­vaiz­džiai su­jun­gu­si prieš 47-erius me­tus iš­si­sky­ru­sių žmo­nių ke­lius, bus ma­žy­tis pėd­sa­kas dar­že­lio sva­jo­to­jų at­min­ty­je.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Gin­ta­ras Gau­ril­či­kas į sa­vo gim­tą­jį mies­tą da­bar at­va­žiuo­ja re­tai, ta­čiau jį my­li ir pri­si­me­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Jo­lan­ta Gu­lec­ky­tė šyp­so­jo­si, per­skai­čiu­si apie sva­jo­nę tap­ti auk­lė­to­ja. Ji pa­si­rin­ko odon­to­lo­gi­ją, bet tarp jos pa­cien­tų – ir vai­kai.

An­ta­nas Di­lys daug fo­tog­ra­fuo­da­vo vai­kų lop­še­ly­je-dar­že­ly­je Nr. 7, nes jį lan­kė abu sū­nūs.

Vio­le­tos GRI­CIU­VIE­NĖS al­bu­mo nuo­tr.

Gru­pės vai­kai su auk­lė­to­ja Da­nu­te Zim­ku­te prie dar­že­lio.

Vai­kai su auk­lė­to­ja Da­nu­te Zim­ku­te pa­va­sa­rį žy­dint so­dams.

Per­nai prieš Ka­lė­das Šiau­liuo­se at­kas­ta­me bu­te­ly­je bu­vo ras­ti laiš­kai su vai­kų sva­jo­nė­mis, ra­šy­ti 1970-ai­siais.