Laiptelis po laiptelio – į pripažinimą

Laip­te­lis po laip­te­lio – į pri­pa­ži­ni­mą

Iš Rad­vi­liš­kio ki­lęs di­zai­ne­ris Liu­tau­ras Sa­la­se­vi­čius, ku­rio kur­tais dra­bu­žiais puo­šia­si ne vie­na ži­no­ma ša­lies po­nia, jau ant­rą kar­tą iš­skir­ti­nes sa­vo ko­lek­ci­jas de­monst­ra­vo gim­ta­ja­me mies­te.

Kū­rė­jas ma­lo­nu­mu va­di­na to­kius su­grį­ži­mus į sa­vo gim­ti­nę ir šie­met čia pri­sta­tė ju­bi­lie­ji­nę ko­lek­ci­ją „Ma­dam pa­reis vė­liau“. Lie­tu­vo­je sėk­min­gai ku­rian­tis me­ni­nin­kas sa­ko neį­si­vaiz­duo­jan­tis, kas tu­rė­tų nu­tik­ti, kad jis pa­lik­tų gim­tą­ją ša­lį.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Liu­tau­ro „ma­dam“ at­ke­lia­vo į Rad­vi­liš­kį

Kai Liu­tau­ras iš­vy­ko iš Rad­vi­liš­kio į sos­ti­nę, jam bu­vo 23-eji. Šian­dien di­zai­ne­riui 38-eri. Jam iš­vyks­tant, ne vie­na rad­vi­liš­kie­tė šluos­tė­si iš­da­vi­kiš­ką aša­rą, mat čia jis jau bu­vo spė­jęs tap­ti dau­ge­lio mer­gi­nų ir mo­te­rų die­vu­ku.

Pra­dė­jęs sau siū­ti de­šim­ties me­tų, Liu­tau­ras žai­biš­kai pra­si­sky­nė ke­lią ir į pa­si­puoš­ti mėgs­tan­čių mo­te­rų šir­dis. Juo­lab, kad rad­vi­liš­kie­tis ne tik sti­lin­gai puo­šė, bet ir iš­skir­ti­nai kir­po bei šu­ka­vo, pa­rink­da­vo įdo­mes­nių ak­se­sua­rų.

Žai­biš­kai už­si­ka­ria­vęs pri­pa­ži­ni­mą Rad­vi­liš­kio kir­pyk­lo­je, kur bu­vo vie­nin­te­lis kir­pė­jas vy­ras mies­te, vė­liau to­kio pat su­lau­kė Šiau­liuo­se, o iš ten iš­kur­nė­jo į Vil­nių.

Ir čia jam ne­rei­kė­jo ra­šy­ti gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų ir juo la­biau vars­ty­ti dar­bo bir­žos du­rų – sos­ti­nė­je sa­va­moks­liui kir­pė­jui pa­siū­lė dar­bą Gro­žio te­ra­pi­jos ir chi­rur­gi­jos kli­ni­kos va­do­vė Sa­bi­na Rep­čen­kie­nė, kvie­tė dirb­ti gro­žio sa­lo­nas „Bo­le­ro“.

Rad­vi­liš­kie­čiui se­kė­si pui­kiai – pas jį šu­ka­vo­si ir kir­po­si pra­mo­gų pa­sau­lio įžy­my­bės, po­li­ti­kų žmo­nos, vers­li­nin­kės.

Kiek ap­ši­lęs ko­jas, vi­za­žis­tas, kir­pė­jas ir di­zai­ne­ris į pa­sau­lį iš­lei­do sa­vo pir­mą­sias dvi va­ka­ri­nių su­kne­lių ko­lek­ci­jas. Po jų se­kė ves­tu­vi­nių su­kne­lių ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mas, o šie­met Vil­niu­je, ap­leis­to­se pro­fsą­jun­gų rū­mų pa­tal­po­se ant Tau­ro kal­no, ku­ris anks­čiau bu­vo va­di­na­mas Šmėk­lų kal­nu, L. Sa­la­se­vi­čius pri­sta­tė sa­vo ju­bi­lie­ji­nę, de­šim­tą­ją, ko­lek­ci­ją, ku­rią pa­va­di­no sa­vo ma­dos na­mų „Ma­dam pa­reis vė­liau“ pa­va­di­ni­mu.

Ši pra­ban­ga ir ra­fi­nuo­tu­mu al­suo­jan­ti aukš­to­sios ma­dos Liu­tau­ro ko­lek­ci­ja lie­pos 26-ąją bu­vo pri­sta­ty­ta ir Rad­vi­liš­ky­je.

To­kio re­gi­nio Rad­vi­liš­kis ir gau­siai su­si­rin­kę žiū­ro­vai dar ne­bu­vo ma­tę – aukš­tos it nend­rės, ba­tais „žu­di­kais“ avin­čios mer­gi­nos su­ko ra­tus sti­li­zuo­tu po­diu­mu, įreng­tu pa­puoš­to­je re­konst­ruo­ja­mo­je mies­to aikš­tė­je.

Sa­vo gim­tą­jį mies­tą Liu­tau­ras nu­ste­bi­na jau ant­rus me­tus iš ei­lės – per­nai per Bur­biš­kio dva­re vy­ku­sią Tul­pių šven­tę taip pat bu­vo pa­de­monst­ruo­ta nau­jau­sia jo ma­dos na­mų ko­lek­ci­ja. Tai bu­vo di­zai­ne­rio do­va­na 450-ąjį ju­bi­lie­jų šven­čian­čiam Rad­vi­liš­kio mies­tui.

Po šių­me­tės ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mo ne ką ma­žes­nio siurp­ri­zo su­lau­kė ir L. Sa­la­se­vi­čius – jam įteik­tas me­ro Pa­dė­kos ženk­las.

„Vil­nius – ta pa­ti pro­vin­ci­ja“

Prieš pat šių­me­tės ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mą Rad­vi­liš­ky­je, per pa­tį mo­de­lių ren­gi­mo ir puo­ši­mo įkarš­tį, L. Sa­la­se­vi­čius pri­sė­do po­kal­bio su „Šiau­lių kraš­tu“ ir at­sa­kė į re­dak­ci­jos klau­si­mus.

– Ant­rą kar­tą sa­vo ko­lek­ci­jas pri­sta­tai Rad­vi­liš­ky­je. Kas tai – duok­lė gim­ta­jam mies­tui?

– Prie­žas­tis la­bai aiš­ki. Esu ki­lęs iš Rad­vi­liš­kio ir man tai nė­ra ko­kia nors duok­lė, tai – ma­lo­nu­mas, man la­bai sma­gu grįž­ti į vai­kys­tės mies­tą.

Ne­pa­ju­tau di­de­lio skir­tu­mo de­monst­ruo­da­mas ko­lek­ci­ją Vil­niu­je ir Rad­vi­liš­ky­je. Juk Vil­nius – ta pa­ti pro­vin­ci­ja, su­va­žia­vu­si į šį mies­tą. Ir aš at­va­žia­vau iš pro­vin­ci­jos.

Ma­no ko­lek­ci­jos ne kar­tą de­monst­ruo­tos Kau­ne, po­rą kar­tų Klai­pė­do­je, kar­tą – Pa­lan­go­je.

– O, pa­vyz­džiui, Pak­ruo­jy­je, Kel­mė­je?

– Ne. Nes ko­lek­ci­jos de­monst­ra­vi­mas yra di­džiu­lis dar­bas. Tai tik iš ša­lies gal­būt at­ro­do – va, at­va­žia­vo mer­gų bū­rys šmut­kes pa­ro­dyt, o iš tie­sų prie vie­no pa­si­ro­dy­mo dir­ba dau­gy­bė žmo­nių.

– Ar pa­lai­kai ry­šius su rad­vi­liš­kie­čiais?

– Taip, ži­no­ma. Aiš­ku, yra ir nu­trū­ku­sių ry­šių. Yra ma­no kla­sio­kų Vil­niu­je, su ku­riais aš iš­vis ne­bend­rau­ju. Į Rad­vi­liš­kį aš at­va­žiuo­ju re­tai, bet už­tat jiems yra pro­ga at­va­žiuo­ti į Vil­nių. Ma­no se­sers duk­ra gy­ve­na Rad­vi­liš­ky­je. Su ja pa­lai­kau ry­šį. Ma­ma gy­ve­na jau ki­ta­me ra­jo­ne.

– Iš Rad­vi­liš­kio iš­va­žia­vai prieš 15 me­tų. Per tą lai­ką ta­pai ži­no­mu di­zai­ne­riu. Kaip pa­vy­ko taip pra­si­muš­ti vai­ki­nu­kui iš pro­vin­ci­jos?

– At­va­žia­vęs į Vil­nių, iš kar­to at­si­ra­dau la­bai ge­ro­je ter­pė­je. Man ne­rei­kė­jo pra­si­mu­ši­nė­ti, aš vi­sa­da at­si­ras­da­vau tin­ka­mo­je vie­to­je, tin­ka­mu lai­ku ir be jo­kių pa­stan­gų.

– Di­zai­no ar ki­to­kių moks­lų ne­si bai­gęs. O gal jų nė ne­rei­kia – gal sėk­mę le­mia tik ta­len­tas ir už­si­spy­ri­mas?

– Ma­no is­to­ri­ja la­bai pa­pras­ta. Ma­no mo­čiu­tė bu­vo siu­vė­ja, ma­no ma­ma – siu­vė­ja, aš pa­ts nuo ma­žų die­nų vi­sa tai ma­čiau ir jau dar­že­ly­je ži­no­jau, kuo bū­siu. Gy­ven­da­mas to­kio­je ter­pė­je, aš la­bai tuo do­mė­jau­si, la­bai gi­li­nau­si, la­bai daug ką žiū­rė­jau. Moks­lai man bū­tų pa­dė­ję da­bar­ti­nį ly­gį pa­siek­ti daug grei­čiau, o da­bar kaps­ty­tis tu­rė­jau pa­ts.

Bai­giau siu­vi­mą, o juk siu­vi­mas ir mo­de­lia­vi­mas, ga­li­ma sa­ky­ti, yra vie­nas ir tas pa­ts. Man la­bai keis­ta, kai aš tu­riu pa­žįs­ta­mų di­zai­ne­rių, ku­rie apie siu­vi­mą nič­nie­ko neiš­ma­no. Man siu­vi­mas yra pa­grin­das, o mo­de­lia­vi­mas – tik prie­sko­nis.

– Koks yra šian­die­ni­nis Liu­tau­ras: pra­ban­gus na­mas, ke­lios ma­ši­nos, eg­zo­ti­nės ke­lio­nės...

– La­ba die­na... Vi­sas ma­no už­dar­bis yra su­ki­ša­mas į ma­no ko­lek­ci­jas. Aš žiau­riai daug dir­bu, ne­skai­čiuo­da­mas va­lan­dų ir vis­kas, ką už­dir­bu, su­gu­la į su­kne­les, nes aš jų ne­par­da­vi­nė­ju. Aš jas rea­liai vi­sas tu­riu sa­lo­ne, jei ne­bū­na su­ga­din­tos ne­pa­tai­so­mai.

Ne­su ke­liau­to­jas. Jei bū­tų lai­ko, ma­nau, la­bai grei­tai tas po­rei­kis at­si­ras­tų. O da­bar ge­riau­siu at­ve­ju vie­ną kar­tą per me­tus kur nors iš­va­žiuo­ju ir tai tos iš­vy­kos be­veik vi­sos su­si­ju­sios su dar­bu. Neat­si­me­nu, ka­da esu iš­va­žia­vęs tie­siog šiaip.

– Kiek ten­ka skai­ty­ti, pa­grin­di­niai ta­vo už­sa­ko­vai yra ži­no­mi vei­dai, ži­no­mos ša­lies da­mos. O pa­pras­tų už­sa­ko­vių ar tu­ri?

– Čia tik ži­niask­lai­dos pu­čia­mas toks bur­bu­las, nes kai pa­siu­vu Zo­sy­tei, nie­kas ne­pa­ra­šo, o kai pa­siu­vu, pa­vyz­džiui, Pak­sai­tei, aiš­ku, kad pa­ra­šys.

Iš tik­rų­jų daug tu­riu nie­kuo neišs­kir­ti­nų klien­čių, tarp jų – ir rad­vi­liš­kie­čių. Jei skai­čiuo­ti pro­cen­tais, tai 5 pro­cen­tus su­da­ro Vil­nius, o vi­sa ki­ta – ra­jo­nai.

– Ir kai­nos joms įkan­da­mos?

– Ma­ny­čiau taip, jei at­va­žiuo­ja. Aiš­ku, aš tu­riu sa­vo kai­ną, ta­čiau pro­gi­niam, ne­kas­die­niam rū­bui pi­ni­gų ran­da­ma. Daž­nai klien­tei pa­to­gu tai, kad aš ne tik pa­siu­vu rū­bą, bet ir pa­da­rau šu­kuo­se­ną, ma­kia­žą, pa­ren­ku ba­te­lius, ak­se­sua­rus, jei tik to pa­gei­dau­ja­ma.

– Ku­rios klien­tės yra ge­res­nės – ži­nan­čios, ko no­ri, ar vi­siš­kai pa­si­ti­kin­čios di­zai­ne­rio sko­niu?

– Ma­no kū­ry­biš­ku­mui pa­si­reikš­ti ge­res­nės ant­ros klien­tės, bet aš pri­si­tai­kau ir prie tų, ku­rios no­ri su­bti­lu­mo, kuk­lu­mo. Bet sa­vo trig­ra­šį vi­sa­da įki­šu ir pa­sa­kau sa­vo nuo­mo­nę, kad aš ne­da­ry­čiau to ar­ba to. Juk iš kar­to ma­to­si, kad tam žmo­gui ža­lios skiau­te­rės nie­ka­da ne­pa­da­ry­si, to­dėl siū­lau kit­ką.

„Va­do­vau­juo­si ne ma­da, o sa­vo pa­jau­ti­mu“

– Koks yra Liu­tau­ras pa­ts sau: ap­ran­ga, cha­rak­te­ris, įvaiz­dis? Ar sau rū­bus siu­vi pa­ts?

– Oi, aš la­bai skir­tin­gas ir net ne­ži­nau atsižvelgiant į ką: nuo­tai­kos, se­zo­niš­ku­mo, vi­di­nės bū­se­nos. Ga­liu būti vi­soks – vaikš­čio­ti su tre­nin­gais ir bet ko­kia mai­ku­te ar džem­pe­riu, ga­liu bū­ti pri­si­puo­šęs, bet aš ne­mėgs­tu per­si­ren­gi­nė­ti ir pra­stų dra­bu­žių tik na­mams ne­tu­riu. Jei ir bū­siu su tre­nin­gais, jie vis tiek bus su kaž­ko­kiu cin­ke­liu.

Ne­pa­sa­ky­čiau, kad tu­riu kaž­ko­kį stip­rų sti­lių. Su ma­da aš ne­la­bai lin­kęs drau­gau­ti ir į ją ne­si­gi­li­nu, aš tu­riu sa­vo pa­jau­ti­mą ir juo va­do­vau­juo­si. Vie­nu mo­men­tu ga­liu bū­ti bal­tais plau­kais, ki­tu – su ke­pu­re ir bū­nu vi­soks. Esu bu­vęs ir mė­ly­nais, ir juo­dais plau­kais. Aš ne­bi­jau eks­pe­ri­men­tuo­ti, no­riu vis­ką iš­ban­dy­ti. Nė­ra taip, kad aš ei­čiau iš pro­to dėl dra­bu­žių, va­žiuo­čiau į už­sie­nius jų ieš­ko­ti. Dra­bu­žius aš mik­suo­ju tar­pu­sa­vy ir ne­su­ku dėl to gal­vos.

– Di­zai­ne­rio spin­ta – lūž­tan­ti nuo dra­bu­žių?

– Ne­mėgs­tu ap­si­krau­ti šmut­kėm. Aš dra­bu­žius iš­da­li­nu, jei tik po­rą me­tų neuž­si­vel­ku. Mėgs­tu juos keis­ti, mėgs­tu ap­si­pir­ki­nė­ti. Va­žiuo­da­mas į už­sie­nį, vi­sa­da pri­si­per­ku to, ko pas mus nė­ra. Bet per­kuo­si ir Lie­tu­vo­je. Ir siu­vuo­si, jei no­riu kaž­ko įdo­mes­nio.

– Ar ta­vo iš­skir­ti­nu­mas – ta­tui­ruo­tės, kei­čia­mos šu­kuo­se­nos, aus­ka­rai – pa­de­da ta­vo pro­fe­si­jai?

– Ma­nau, kad tik­rai pa­de­da. Gal to­dėl ir esu ant sa­vęs pri­si­kro­vęs vi­so­kių da­ly­kų. Aš pa­ts, kai va­žiuo­ju į se­mi­na­rus, mėgs­tu, kai dės­ty­to­jai at­ro­do įspū­din­gai. Ta­da aš jais ti­kiu.

– Ar yra te­kę Liu­tau­rui už­suk­ti, pa­vyz­džiui, į „Hu­ma­ną“?

– Lab­da­ry­nai ma­nęs ne­glu­mi­na ir ne­ma­tau juo­se jo­kios gė­dos. Koks skir­tu­mas tarp rū­bų nuo­mos ir lab­da­ry­no: ir ten, ir ten rū­bas jau yra dė­vė­tas ir ne­ži­nai, kas jį dė­vė­jo. Jau ge­riau reng­tis „Hu­ma­nos“ rū­bais, at­ras­ti kaž­ko­kį sa­vo sti­lių, ne­gu iš pa­sku­ti­nių­jų vai­ky­tis ma­dų.

Ir da­bar Vil­niu­je šau­nam į vin­ta­ži­niais rū­bais pre­kiau­jan­čią „Hu­ma­ną“, jei su drau­gais ren­giam ko­kį te­mi­nį va­ka­rė­lį.

O jau­nys­tė­je ėjau daž­nai, nes ne­no­rė­jau at­ro­dy­ti kaip vi­si, o pi­ni­gų ne­la­bai bu­vo, tai man ta­da bu­vo pa­žįs­ta­mos vi­sos „lab­dar­kės“. Pirk­da­vau, per­da­ry­da­vau, nes daž­niau­siai man vi­si rū­bai bū­da­vo per di­de­li, o ki­to dy­džio tie­siog ne­bū­da­vo.

– Ar ge­rė­ja, bė­gant me­tams, lie­tu­vai­čių sti­lius?

– Ma­nau, kad vi­su­mo­je ge­rė­ja. Pa­ly­gin­kim ke­tu­rias­de­šimt­me­čius mū­sų tė­vus ir mus. Da­bar ke­tu­rias­de­šimt­me­tė per vi­są nu­ga­rą da­ro­si ta­tui­ruo­tę ir nie­ko. Ma­nęs ir­gi daž­nai klau­sia dėl ma­no ta­tui­ruo­čių: kaip tu at­ro­dy­si se­nat­vė­je? Tuo­met at­sa­kau: aš bū­siu tarp to­kių pat žmo­nių ir nie­kam tai neat­ro­dys keis­ta. Žmo­nės sti­lin­gė­ja, no­ri gra­žių de­ta­lių, ir są­ly­gos tam yra.

– Kas mie­liau pa­čiam – siū­ti ar šu­kuo­ti klien­tes?

– Neišs­kir­čiau nei vie­no, nei ki­to. Aš da­rau tik tai, kas man mie­la ir ma­lo­nu. Ir tai – vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, ku­rias aš su­si­dė­lio­ju taip, kaip man pa­tin­ka.

– De­šim­to­ji dra­bu­žių ko­lek­ci­ja – iš­skir­ti­nė, ju­bi­lie­ji­nė. Ar mo­de­liai jo­je ir­gi iš­skir­ti­niai? O ko­man­da?

– Ne­ma­nau. Man bu­vo svar­bu tik ūgis ir kū­no su­dė­ji­mas. Vi­sa ki­ta pa­da­rau pa­ts. Ma­no ko­man­da la­bai di­de­lė. Prie mo­de­lių dir­ba per 100 žmo­nių. Vie­nam pa­ruoš­ti mo­de­lius pri­sta­ty­mui neį­ma­no­ma. Esu la­bai griež­tas. Pas ma­ne ne­bū­na – ai, bus ge­rai. Aš prieš pa­si­ro­dy­mą skrai­dau kaip žie­žu­la.

De­ko­ra­ci­jas, kli­ja­vi­mus vi­sa­da da­rau pa­ts. La­bai mėgs­tu kli­juo­ti ak­me­nis – per­lus, sva­rovs­kius. Man leng­viau pa­da­ry­ti pa­čiam, ne­gu išaiš­kin­ti, kaip tu­ri bū­ti.

– Ar leng­va kur­ti ko­lek­ci­jas Lie­tu­vo­je?

– Man čia vis­kas tin­ka ir pa­tin­ka. Ar vi­siems pa­tin­ku aš? Tie­siog ži­nau, kaip Džor­da­na But­ku­tė sa­ko, kad aš ne do­le­ris, kad vi­siems pa­tik­čiau.

Gy­ve­nau Ita­li­jo­je, bet par­si­ra­dau iš ten po pus­me­čio, nors pa­ti Ita­li­ja man la­bai pa­tin­ka. Ten aš su­pra­tau, kad Vil­nius yra ge­riau­sias mies­tas gy­ven­ti. Jis kom­pak­tiš­kas, čia vi­si ta­ve pa­žįs­ta – aš, pa­li­kęs pi­ni­gi­nę, ga­liu su­si­tar­ti, kad pi­ni­gus at­ne­šiu ki­tą die­ną.

Pas­kam­bi­ni už­si­sa­kyt pi­cą ir ta­ve jau iš bal­so pa­žįs­ta, ži­no ką dė­ti, ko ne­dėt. Lon­do­ne ga­liu pa­bū­ti ko­kias tris die­nas ir man to per akis. Man kai­mie­tiš­ku­mas te­bė­ra prie šir­dies. Gy­ve­nu Užu­py­je, ku­ris yra to­ta­lus kai­mas, ku­ria­me dar ne­se­niai gie­do­jo gai­dys. Tai net ne Rad­vi­liš­kis. Tai – Še­du­va, ir man ten ge­rai.

– Kiek ta­vy­je pa­trio­tiz­mo?

– Ma­nau, kad esu sa­vo ša­lies pa­trio­tas ir man la­bai pik­ta ant klien­čių, ku­rios, vi­są gy­ve­ni­mą pra­gy­ve­nu­sios Lie­tu­vo­je, kal­ba ru­siš­kai. Aš su jo­mis kal­bu lie­tu­viš­kai. Ne­sup­ran­ta ma­nęs – jų pro­ble­ma.

Aš ne­ži­nau, kas tu­rė­tų nu­tik­ti, kad iš­min­čiau iš Lie­tu­vos. Se­suo gy­ve­na Ang­li­jo­je, bet tai – ne ma­no ša­lis.

– Koks esi pa­ts sau?

– Esu la­bai punk­tua­lus. Žiau­riai ne­mėgs­tu bui­ti­nių dar­bų – ne­su jiems su­tver­tas. Kar­tais esu is­te­ri­kas, kai ma­ne iš­ve­da iš kant­ry­bės. Esu la­bai už­pyks­tan­tis ir la­bai il­gam. Aš ga­liu me­tų me­tais ne­kal­bė­ti. Bet... toks jau esu. Ki­ta ver­tus, esu links­mas, tu­riu daug drau­gų – tad gal ne­su jau la­bai blo­gas?

– Ne­si pa­si­kė­lęs?

– Ma­ne už­kni­sa to­kie pa­sa­ky­mai. Kas yra pa­si­kė­lęs? Kai ne­pa­žįs­ti žmo­gaus – jis su ta­vi­mi ne­kal­ba. Tai ir at­ro­do pa­si­kė­lęs. Bet kai su juo su­si­pa­žįs­ti, jis pa­si­ro­do vi­sai fai­nas. Juk aš toks pat žmo­gus – taip pat mie­gu, kar­tais pra­mie­gu, kui­čiuo­si sa­vo dar­že.

– Ačiū, kad pa­si­kal­bė­jom ir sėk­mės.

Au­to­rės nuo­tr.

Di­zai­ne­ris Liu­tau­ras Sa­la­se­vi­čius: „Man vi­sa­da mie­la su­grįž­ti į Rad­vi­liš­kį“.

Dvi ko­lek­ci­jas Rad­vi­liš­ky­je pri­sta­tęs di­zai­ne­ris Liu­tau­ras Sa­la­se­vi­čius ap­do­va­no­tas ra­jo­no me­ro Pa­dė­kos ženk­lu.

Kū­ną pa­da­bi­nęs ta­tui­ruo­tė­mis, kei­čian­tis plau­kų spal­vą, iš­si­ski­rian­tis sa­vo ap­ran­ga – toks yra vie­nas iš po­pu­lia­riau­sių ša­lies di­zai­ne­rių Liu­tau­ras Sa­la­se­vi­čius.

Tarp ko­lek­ci­ją Rad­vi­liš­ky­je pris­ta­čiu­sių mo­de­lių bu­vo ir rad­vi­liš­kie­čių.

Pra­ban­ga dvel­kian­ti de­šim­to­ji, ju­bi­lie­ji­nė, Liu­tau­ro Sa­la­se­vi­čiaus ko­lek­ci­ja „Ma­dam pa­reis vė­liau“ skir­ta stip­riai, ele­gan­tiš­kai, gy­ve­ni­mo iš­šū­kių ne­bi­jan­čiai mo­te­riai.